Aleksandras Morozovas. Postkrymo konsensusas

Aleksandras Morozovas | russ.ru

1.

Šiandien vienas pagrindinių klausimų – į ką transformuosis „krymnaš“? Krymnaš – tai lyg ore pasklidusi suspensija (rus. взвесь [angl. suspension]; chemijoje – dispersinė sistema, sudaryta iš skystosios ar dujinės terpės ir joje pasiskirsčiusių kietų dalelių – vert. past.), kuomet kaustytų Kremliaus batų smūgiai sudrumstė palaimingą Krymo ir Donbaso žemę. Tačiau tokios netvarios būsenos „krymnaš“ ilgai išlikti negali. Jis turėtų įgauti tam tikrą vientisą pavidalą arba susiskaidyti į frakcijas. Įgauti „išbaigtą“ formą, t.y. subręsti ir suformuoti „naujos visuomenės“ pagrindą, jam neleidžia pati Kremliaus politika. Jeigu Putinas būtų prijungęs Donbasą, visuomenė galėtų sankcijų akivaizdoje užsisklęsti, stiprinti sienas ir triumfuoti prieš Vakarus. Jeigu Putinas paliktų Donbasą, išsivesdamas iš ten visus norinčius kartu su dalyviais iš Rusijos, tuomet visuomenė galėtų šiuos bėglius priimti, ir nepaisydama sankcijų užsisklęsti savyje ir švęsti pergalę. Donbaso žmonės išgelbėti, sukilėlių didvyriai su mumis. Ir po to federaliniai televizijos kanalai galėtų kartą per savaitę žiūrovams rodyti perbėgėlius iš anos pusės, pasakojančius apie ten vykdytus SS batalionų žvėriškumus. Tuomet lyg ir išeitų, jog Putinas paisė Minsko susitarimų, tuo tarpu Vakarai klastingai palaiko nacistus Ukrainoje. Akivaizdu, jog ši schema Putinui garantuotų visišką gyventojų palaikymą. Juo labiau, kad Krymas – mūsų! Beliktų tik stiprinti sienas ir ruoštis atremti Vakarų agresiją.

Bet kuris šių sprendimų leistų „krymnašui“ inicijuoti „naujos nacijos“ formavimą. Tačiau Kremlius – dėl nežinomų priežasčių – nesugeba priimti sprendimo ir toliau leidžia visuomenės emocijoms tenkintis neapibrėžta, „pakabinta“ švytuoklės būsena.

Nuo pat pradžių „Krymnaš‘ą“ sudarė trys frakcijos. Pirmiausia, „karo partija“ – pakankamai platus visuomeninių grupių ir personažų spektras – nuo kariškių ir žurnalistų iki paprastų jaunų vyrų, psichologiškai pasirengusių įsitraukti į realų karą su Vakarais. Tiksliau sakant, šios visuomeninės nuotaikos pritaria idėjai eiti iki pabaigos, ir jei prireiktų – priimti karo iššūkį.

Antra, tai „neagresyvūs antivakariečiai“. Jie atstovauja kur kas platesnėms visuomenės nuotaikoms negu pirmieji. Šie žmonės įsitikinę, kad Vakarai mus visuomet skriaudė ir buvo mums neteisingi. Tokius jų įsitikinimus įvykiai tik patvirtina. Jų požiūriu, Putinas rizikuoja ir jie suvokia, kad jėgos nelygios. Tačiau tai tik sustiprina jų solidarumą su Putinu.

Ir, pagaliau, trečia – tai „krymnaš‘o įkaitai“. Tokių žmonių taip pat nemažai ir jie taip pat atstovauja reikšmingai pozicijai. Galbūt šie žmonės ir nėra įsitikinę, jog Krymą būtinai reikėjo prisijungti. Tarkim, reikėjo jį palikti kaip Maskvos kontroliuojamą nepripažintą autonominę teritoriją ir t.t. Bet tokia nuomonė neįtakoja jų lojalumo. Jie – taip pat sudėtinė erdvėje tvyrančios „suspensijos“ dalis, nes iš tos būsenos nėra kur pasitraukti. Penkiolika metų daugelis jų buvo aktyvūs putiniškojo konsensuso dalyviai. Ir esamoje situacijoje pasitraukti iš tos erdvės neįmanoma – dėl įvairių priežasčių.

2.

Visos trys frakcijos vystosi savarankiškai.

Kas vyksta su „neagresyviąja frakcija“? Štai provincijos miestelyje sėdi televizijos žiūrovė ir savo iniciatyva rašo laišką Angelai Merkel: „Kodėl jūs mūsų taip nemylite?“. Formuojama nuotaika: taip, krizė, taip, visas pasaulis prieš mus, Putinui labai sunku mus apginti. Formuojasi „antrinis resentimentas“ (pranc. ressentiment – pagieža, piktumas; 1) slopus suvokimas apie bergždžias pastangas įgyti geresnį statusą gyvenime ir visuomenėje; 2) nemalonūs jausmai, priešiškas nusiteikimas kieno nors atžvilgiu – vert. past.). Pradedant trečiąja prezidentine kadencija Putino retorikoje ir – žymiai stipresne jėga – federaliniuose televizijos kanaluose buvo akcentuojama Vakarų mums padarytų skriaudų tema – dėl 90-ųjų metų, dėl Serbijos, dėl NATO plėtros. Ir ant šios resentimento bangos Krymo užgrobimas pasirodė esąs itin sėkmingas žygis.

O vėliau užplūdo pasekmės: Vakarų sankcijos, „rusofobija“, kritusios naftos kainos, šalies viduje – rublio kurso smukimas, niūrios prognozės. Neindoktrinuotoji „krymnaš‘o“ dalis buvo verčiama pakartotinai pajusti senąjį resentimentą, sykiu su naujuoju, išaugusiu dvigubai. Vis dėlto tokia situacija nesukelia kokių nors agresyvių veiksmų. Tačiau iš jos kyla nerimastingo laukimo būsena: jeigu Vakarai taip mūsų neapkenčia, tuomet iš jų gali tikėtis bet ko, net ir karo. Šioje schemoje Putinas atrodo kaip nepaprastai santūrus, protingas politikas, sutinkąs net ir su aukomis – kad tik nebūtų karo. Girdi, mes turime būti pasirengę aukoms – kad tik išsigelbėtume nuo mus „suskaldyti“ siekiančių Vakarų agresijos.‘

O kas vyksta su „karo partija“? Ji be perstojo ir nekontroliuojamai tvirtėja. Ji siekia ne aukų, o pergalės. Ji išsikerojo tiek, jog net sunku tiksliai apibrėžti jos perimetrą. Jos sudėtyje – ir regioninės veteranų organizacijos, ir kariniai komisariatai (kuriuose verbuojami ir į Donbasą siunčiami kariškiai), ir literatūros veikėjai, sparčiai ir dideliais tiražais „kepantys“ masiniam skaitytojui knygas apie ukrainietišką fašizmą, ir daugybė neva karinių organizacijų, publikuojančių naujo globalaus karo scenarijus, ir federaliniai televizijos kanalai (apie kuriuos net Primakovas prieš pusmetį sakė, jog televizinės propagandos laipsnis too much – jis toks, tarsi šalis rengtųsi karui), ir tokie veikėjai, kaip Sergejus Mironovas, nuvykstantys į Donbasą ir ten viešai pareiškiantys, jog ukrainietišką fašizmą galima sustabdyti tik ginkluota jėga, ir tūkstančiai žmonių, atliekančių propagandinį darbą užsienio politikos sferoje ir dirbančių su rusų diasporomis, ir didelė grupė indoktrinuotų kairiųjų ir dešiniųjų publicistų, ir įvairių organizacijų lyderių, skleidžiančių propagandą apie neišvengiamą Ukrainos žlugimą, 6–7 šalies regionų atskilimą, apie „tankus į Kijevą“ ir t.t., ir pan. Ir žinoma, visą šį perimetrą provincijose papildo šimtai tūkstančių vyrų, nuoširdžiai įsitikinusių, jog kilus karui mes nugalėsime. Apie tai iškalbingai liudija net tokia speciali lentelė:

„Rusija – nykštukas, aš parklupdysiu ją ant kelių“ – Karlas XII, Švedijos karalius, XVII a. Švedija visiems laikams prarado didžios „deržavos“ statusą
„Aš nukariausiu atsilikusią Rusiją“ – Fridrichas, Vokietijos imperatorius, XVIII a. 1759 metais rusų armija užėmė Berlyną
„Rusija – milžinas molio kojomis“ – Napoleonas, Prancūzijos imperatorius, XIX a. 1814 metais rusų armija įžengė į Paryžių
„Metų pabaigoje aš užkariausiu SSSR“ – Hitleris, Vokietijos reichskancleris, 1941 m. 1945 metais nusižudė, kai sovietinė kariuomenė šturmu užėmė Berlyną
„Rusija – viso labo tik regioninė valstybė“ – Barakas Obama, JAV prezidentas. 2014 m. Laukiame…

„Įkaitų“ frakcija – tai daugiamilijoninė Rusijos valdininkų, vadybininkų, biudžetininkų armija, susidurianti su sparčiai gausėjančiomis pasekmėmis, iš kurių būtina išsikapstyti. Taip, jie taip pat pritaria „krymnaš‘ui“, tačiau su nuostaba žvelgia į naujienų srautą, pateikiamą visaapimančios masinės žiniasklaidos mašinos. Nuo to jie linkę atsiriboti lyg nuo sovietinio laikotarpio „partinės propagandos“. Tačiau tuo pat metu jie išlieka lojalūs.

3.

Ar iš šito „krymnaš‘o“ išsirutulioja nauja nacija? Akivaizdu, kad ne. Ar iš jos iškyla naujasis „postkrymo konsensusas“, vadinamoji „naujoji putiniškoji dauguma“? Valdiškas [Putino] palaikymo skaičius – 84–87 proc. – tarsi liudija, jog „taip“. Tačiau, man regis, šis dalykas kur kas sudėtingesnis. Šios 87 procentų dar nesustingusios substancijos viduje „karo partija“, be abejonės, artėja prie kairiojo nacionalistinio konsensuso, bet tai jau ne Putino, o postputiniškas konsensusas. Žvelgdami į šią „karo partiją“ ir jos nokinamus vaisius, tiek Rusijos, tiek ir užsienio analitikai prieina prie išvados, jog po Putino gali atsirasti tik „dar blogesnis putinas“. Panaši situacija ir su „įkaitų partija“. Jos atstovai neužginčija „krymnaš‘o“, tačiau jie, žinoma, iš tikrųjų nesuvokia sumanytos trečiosios Putino kadencijos esmės taip pat aiškiai, kaip kad buvo suvokę ankstesnį „vertikalės atstatymo“ etapą. „Pakartotinai įsižeidusiųjų“ frakcija paprasčiausiai seka televizijos propagandos pėdomis.

Tuo tarpu visos trys frakcijos išlieka tarsi „pakabintoje“ būsenoje, laukdamos vienokios ar kitokios „situacijos atomazgos“. Vieni nekantrauja, kada bus pagaliau pereita prie pergalingo karo stadijos, kiti tikisi, jog „putinas“ arba „naujasis putinas“ liausis vykdyti „neapibrėžtumo politiką“, treti laukia pasirodant pranešimo, jog atėjo metas „pasiaukoti“.

Tuo pat metu jie visi paskleidžia milžiniškus žodžių kiekius. Žvelgiant iš šalies pastebima, jog Rusijoje verda įtemptas viešas gyvenimas. Čia verta prisiminti gerą frazę: „Nėra nieko pavojingesnio už viešumą be institutų“. Rezultatyvūs debatai įmanomi tik tada, kai egzistuoja tam tikra viešų institutų visuma. Jeigu jų nėra, tuomet viešumas išvirsta į kasdieninę politinio populizmo gamybą. Be to, populizmas daugeliu atveju pasigamina „savaiminiu“ būdu. Nors Kremlius ir atlieka tam tikrus atsitiktinius judesius, primenančius pastangas skleisti „valstybės ideologiją“, tačiau tos pastangos tokios diskretiškos, jog visa tai atrodo nerangiai ir anekdotiškai. Tad šiuo metu „ideologiją“ skleidžia toji minėta „suspensija“, arba dar galutinai nesusiformavęs „naujasis postkrymo konsensusas“.

4.

Man regis, šio „postkrymo konsensuso“ Putinas valdyti nepajėgia. Čia jis negali visiškai pasiremti nei „karo partija“ (kuri laukia „naujo vyriausiojo karo vado apsireiškimo“), nei „įkaitų partija“ (kuri sutinka „kad ir su Kudrinu“, „kad ir su vyriausybės pasikeitimu“, „kad ir su nesvarbu kokia šviesa pasaulinio konflikto tunelio gale“). Tvirtą atramą jis įžvelgia tik „pasiaukojančiųjų partijoje“, tai yra, toje „amžinai moteriškoje“ rusų dvasioje, šiuo metu jį užjaučiančioje kaip žmogų, kurį „skriaudžia didieji“. „Karo partijai“ Rusija – tai lyg didžiulis lokys (kaip kad pavaizduota propagandinėse „RIA Novosti“ karikatūrose), o „aukos ir nuoskaudos“ partijai mes esame panašūs į mažą gudrų gyvūną, sumanios elgsenos dėka sugebantį išgyventi didžiulių monstrų apsupty. Mes maži, ir Putinas negali mesti tiesioginio iššūkio visam pasauliui. Todėl ir pateisinamos visos jo gudrybės: mandagūs „žalieji žmogeliukai“, hibridinis karas, atsisakymas viešai pripažinti Donbase esančią kariuomenę ir netgi tai, jog „pačiam sau meluoti – ne nusikaltimas, kai kalbama apie patriotizmą“.

Kitaip tariant, palikęs stabilius „valdomos demokratijos“ vandenis ir ėmęsis Krymo avantiūros, Putinas iš naujo suformavo ne tik konsensusą, bet ir savo funkciją jo viduje. Jis jau nebe „efektyvus vadybininkas – valstybės vadovas“, greičiau jau – išsireiškiant absoliutizmo terminais – tas, kuris „karaliauja, bet ne valdo“. Dabar jis priverstas išsilaikyti ant populizmo bangos, vienu metu stovėdamas ant trijų banglenčių. Toks serfingas ant trijų banglenčių nedaug kam istoriškai pavyko. Suprantama, jog Putino režimo neįmanoma rimtai lyginti nei su 1930-ųjų metų sovietiniu režimu, nei su tarpukario periodo korporatyviniais Italijos, Vokietijos arba Ispanijos režimais. Atidžiau pažvelgus į postkrymo konsensusą su trim jo frakcijomis ir įsitikinus, jog Putinas neturi jokios galimybės pasirinkti nė vieno aiškiai apibrėžto varianto, nesunku pastebėti, jog šis konsensusas labai primena 1990-ųjų metų vidurio situaciją serbų visuomenėje. Mūsų suvokimą apie to meto Serbijos būklę jau determinuoja žinojimas apie tai, kas vyko toliau – Jugoslavijos bombardavimą, protektorato Kosovui įvedimą ir visą seriją klaidingų Miloševičiaus sprendimų prieš 2000-ųjų metų rinkimus. Tačiau Deitono susitarimų išvakarėse ir netrukus po jų dar niekas nežinojo nei tolesnės Miloševičiaus strategijos, nei būsimos Vakarų pozicijos. Kitaip tariant, dabar kalbame ne apie tai, kad Putinas – tai Miloševičius, o tik apie gana akivaizdų tipologinį 90-ųjų Serbijos visuomenės panašumą su „postkrymo“ periodo Rusijos visuomene.

Pasidalijusi į tris frakcijas Rusijos visuomenė Ukrainos problemą ima marginti skirtingais ideologiniais raštais – panašiai, kaip Jugoslavijoje ankstyvosios skilimo fazės laikotarpiu serbų politikai naudojosi Kroatijos tema. Donbaso paramilitaristinių būrių aktyvaus palaikymo struktūros aiškiai primena radikalios Serbijos partijos struktūras. Negali nepastebėti, jog visą „rusų padėties“ Ukrainoje problematiką konstruoja rusų „karo partija“ – analogiškai serbų padėčiai Kroatijoje ir Bosnijoje. Putiną palaikantis rusų viešasis diskursas primena Miloševičiaus „valdžios partijos“ retoriką. O toji retorika jam užtikrino įtikinamą elektorato palaikymą 1992 ir 1993 metais – iki pat 1996-ųjų lapkričio rinkimų. Miloševičiaus evoliuciją aprašę serbų politiniai istorikai nurodo – panašiai kaip ir Putino situacijoje – politikos perėjimą nuo pragmatiškos prie ideologinės. Štai aprašymas, kuris negalėtų mums pasirodyti nesuprantamas: „Per visus savo valdymo metus –kaip tik čia ir glūdėjo jo sėkmės paslaptis – jis virtuoziškai naudojosi įvairiomis ideologinėmis kaukėmis ir itin apdairiai jas pasimatuodavo, paisydamas savo asmeninių interesų… Net karinis konfliktas Kosove ir – po neplanuotos eskalacijos – efektyvus jo užbaigimas neprivertė atsisakyti šio makiaveliško pavidalo… Pasibaigus NATO agresijai Miloševičiaus politinis psichologinis portretas patiria kardinalias permainas… Užuot žaidęs drąsius žaidimus su įvairiomis politinėmis opcijomis (ir juos pralaimėjęs), prezidentas staiga nuoširdžiai įtikėjo, kad jo misija – išgelbėti žmoniją nuo baisaus maro, kuriuo užsikrėtė naujoji pasaulio tvarka. Iš vyriausiojo politinio ciniko, valdžios technologo ir nihilisto Miloševičius virto „kovotoju už idėją“. Beje, artinantis gyvenimo ir valdžios saulėlydžiui (2000-ųjų vasarą), būtų buvę sudėtinga tapti naujuoju Če Gevara arba Fideliu Kastro. Ši prezidento metamorfozė jokiu būdu negalėjo įkvėpti dominuojančio valdančio politinio-policinio-verslo „elito“ sluoksnio… Pačiu neparankiausiu momentu Miloševičių ištiko įsigyvenusio į savąjį vaidmenį aktoriaus, arba įsimylėjusio į savo kūrinį menininko likimas: jis pernelyg rimtai įsijautė į savo misiją, kurią jam paslaugiai atsispindėjo televizinis veidrodis, ir iš tiesų ėmė įsivaizduoti esąs „visos planetos laisvę mylinčios žmonijos vadas“ (iš žurnalo „Naujoji serbų politinė mintis“ vyriausiojo redaktoriaus Džordže Vukadinovičiaus (Джордже Вукадинович) straipsnio „Serbija be Miloševičiaus“).

Paradoksaliu būdu „prisijungtas Krymas“ Rusijoje tarsi tebekaitina tą pačią krosnį, kokia anuomet buvo užkurta Jugoslavijoje – su „iš jos išjungtu Kosovu“.

Ir tai turėtų liudyti, jog tiek dabartiniams Purino patarėjams, tiek ir besirengiantiems dalyvauti formuojant Rusijos politiką po Putino, šiandien vertėtų analizuoti ne klasikinio totalitarizmo ar korporatyvinių valstybių patirtį, o politinę Miloševičiaus ir 90-ųjų metų serbų visuomenės istoriją.

russ.ru

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
12 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
zoom
boom

susikišk subinėn tą savo nuorodą, kacape.

žydai myli rusus

paradoksalu, bet žydai labai mėgsta ir myli rusus, rusiją.

suomis

Labai idomios mintys.

vardas

6o,kad Lietuva ir Lenkija
vald4 Maskv1 ,okiek laiko buvo priklausomi nuo totori7?

gintas

Čia jau ne tik rusofobija, bet paranoja. Veltui triūsiat tiesos.lt prostitutai.

gintasui

ale tu žiūrėk – nors kartą esi bemaž teisus!
beveik.
taip, mes čia rašome veltui, t.y. neatlygintinai.
o tau už rašinėjimą moka kontora.
sakyk, „umka” -kur tu matei prostitutes kurios dirbtų dykai?
taip išeina, kad biškelį susipainiojai.
įtariam, kad tai tu čia esi prostitutas.

VaidasVDS

Klausyk, Gintasai,
čia jūsų „chebros” darbas – pedofilijos istorija?
Kažką pakabinot, kažką prigąsdinot, daug prižudėt.
Sukompromitavote viską, ką galėjote.
Bet, kas šlykščiausia, kad tai, ką apdergėte, įlindote ir į juos, į DK.
Kas redaguoja Venckienės feisbuką, gal gali atsakyt?
Kas ten jus reklamuoja, nuolat nuorodėles deda į jūsų mėšliną propagandą?
Kodėl DK neatsiranda tų, kurie jus išaiškintų?
Lendate visur, kaip kirminai. Teršiate viską, kas įmanoma.
Na save naikinate, tai jūsų pasirinkimas, bet kam jums naikinti ir gerus, nuoširdžius žmones?

VaidasVDS

Feisbukas ne Venckienės, o DK.

Diedukas

Žurnalistas Pavelas Kazarinas: – „…убедили себя, что „победить Украину” означает то же самое, что „победить фашизм”. А весь мир смотрит на то, как Кремль планомерно пытается уничтожить соседнее государство. И у этого самого мира нет ни одной причины, чтобы способствовать вашему усилению. Скорее наоборот. Эффективность страны меряется не ее армией или ядерным запасом. Оно измеряется ее предсказуемостью, вменяемостью и договороспособностью. Единственный залог успешного развития страны – это конвергентность и открытость, умение договариваться и находить компромиссы. Невозможно создать эффективное государство, если изолировать страну от всего остального мира. Можно создать Северную Корею. Но сторонников эмиграции в Пхеньян я в России не наблюдал. Каждый выпущенный по Украине снаряд бьет по российскому будущему. Каждый цинк с патронами, переправленный на Донбасс, будет выпущен по судьбе… Skaityti daugiau »

Diedukas

O štai čia šių dienų rusiško idiotizmo viršūnė: –

http://ru.tsn.ua/tsikavinki/pesnya-o-lyubvi-k-putinu-za-den-nabrala-v-seti-sotni-tysyach-prosmotrov-i-13-tysyach-dislaykov-408130.html

Seniai taip nežvengiau…

Kritikas Pikčiurna

Nuostabus analitinis socialinės psichologijos ir politikos straipsnis. Net pavydu, kad Rusijoje yra tokių puikių specialistų ir skaudu, kad jie beveik neturi įtakos savo valstybėje. O, kad kas nors taip giliai ir ironiškai panagrinėtų ir Lietuvos gyvenimą… Šiuo požiūriu mes vis dar gili provincija. Nors autorius Putino Rusiją lygina su Miloševičiaus Jugoslavija, bet daug artimesnė analogija tarp Putino Rusijos ir Hitlerio Vokietijos. Toks pat masinis apsvaigimas, ir tokia pat šizofreniška menkysta valdžioje… Vis prieš akis iškyla TV vaizdai, kaip neskoninga prabanga tviskančio Kremliaus salės milžiniškos auksuotos durys atsidaro ir pro jas ateina persikreipusi, susikausčiusi, viena ranka mosuojanti, smulkutė menkysta su Putino veidu ir iš baimės bėgiojančiomis akimis sotaus nebyliai nuščiuvusio, savo reikšmingumo apakinto Kremliaus „elito” fone… O tuo tarpu Rusijoje jau… Skaityti daugiau »

12
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top