Prieš 40 metų, 1973-iųjų gruodžio 28-ąją, Paryžiuje išleistas Rusijos disidento rašytojo Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagas“ atskleidė sukrečiančią tiesą apie sovietinį terorą ir pakeitė Vakarų šalių požiūrį į Sovietų Sąjungą.
Knyga, pasakojanti apie GULAG‘ą (rusų k. – Главное управление исправительно-трудовых лагерей и колоний, t.y. Vyriausioji pataisos darbų lagerių valdyba) – milžinišką Josifo Stalino laikų kalėjimų sistemą, nusinešusią milijonus žmonių gyvybių ir tapusią brutalaus kalinimo stovyklų simboliu visose kalbose, buvo išversta į 40 kalbų, o pasaulyje išspausdinta apie 10 milijonų jos egzempliorių.
Šis pasakojimas, kuriuo rašytojas siekė pagerbti milijonų žmonių, „sutrintų į lagerių dulkes“, atminimą, sukėlė staiga sprogusios bombos efektą. „Sprendžiant pagal tai, kokį milžinišką poveikį knyga padarė pasaulio istorijai, ši knyga yra neabejotinai viena iš įtakingiausių XX šimtmetyje“, – įsitikinęs A.Solženicyno leidėjas Claude’as Durandas. Šiai jo nuomonei pritaria daugelis – Vakarų pasaulio kairieji, idealizavę ne tik komunistines idėjas, bet ir Sovietų Sąjungą, daugiau nebegalėjo ignoruoti faktų apie nužmoginimo ir prievartos sistemą, sukurtą anapus geležinės uždangos.
Sovietų Sąjungoje „Gulago archipelagas“ buvo platinamos vadinamuoju samizdatu, arba savilaida, – slapta į šalį atgabentos užsienyje išleisto kūrinio kopijos buvo perrašomos ranka, perspausdinamos rašomosiomis mašinėlėmis arba fotografuojamos. Laikyti tokią knygą namuose buvo pavojinga, tuo labiau – duoti paskaityti draugui. Tai reiškė kaltinimą „antisovietinės propagandos platinimu“ ir už tai grėsė kalėjimas.
Taip nutiko ir lietuviui disidentui, politiniam kaliniui Baliui Gajauskui – už kartu su Kęstučiu Jakubynu atliktą „Gulago archipelago“ pirmosios dalies vertimą į lietuvių kalbą 1978 metais jis buvo nuteistas kalėti 10 metų.
„Gulago archipelagas“ paremtas Gulago kalinių pasakojimais apie jų pačių ar kitų patirtus kankinimus ir sukilimus, prievartinį darbą atšiauriame Sibire, pabėgimus per bekraštę taigą, apie tūkstančių kalinių mirtį nuo bado ir šalčio. Būtent šie liudytojų pasakojimai ir daro „Gulago archipelagą“ paveikų, istoriškai įtikinamą (beje, didžiuliame konsultantų sąraše – jų būta apie 300 – yra ir lietuviškų pavardžių). Rašydamas šį dokumentuotą pasakojimą A.Solženicynas rėmėsi ir savo patirtimi – Gulago lageriuose, kur buvo pasiųstas už Stalino kritiką, išsakytą laiške draugui, jis praleido aštuonerius metus.
Gulago kalinių skaičiaus kaita 1930–1953 m. wikipedia.org duomenys
„Gulago archipelagą“ – „tragišką istoriją apie tai, kaip patys rusai naikino save ir savo ateitį“, – A.Solženicynas rašė dešimtmetį. Jam talkino grupės padėjėjų, rašytojo vadinamų nematomaisiais, – jie spausdino rašomąja mašinėle rankraščius, darė fotokopijas ir sugebėjo slapta išgabenti juos į Vakarus. Rašydamas A.Solženicynas buvo priverstas laikytis didelio slaptumo – kur paslėpti savo rankraščius jis suplanuodavo iš anksto. Dėl tokio slapstymosi pats rašymo procesas buvo be galo sudėtingas – rašydamas jis niekada neturėjo viso savo veikalo. Kaip prisimena Jelena Čiukovskaja, viena iš „nematomųjų“ talkininkių, „jis užsirašinėdavo pastabas užrašų knygelėje: įterpti į vieną ar kitą skyrių; šis skyrius paslėptas Estijoje, o kitas – Maskvoje.“
Tiesos.lt skaitytojams siūlome trumpą ištrauką iš „Gulago archipelago“. Pasakodamas apie tai, ką iš tiesų reiškia „rašyti lageryje“, A. Solženicynas atskleidžia ir tai, kaip, atrodytų, „tobuloje“ nužmoginimo sistemoje vis dėlto išliekama žmogumi, kaip tampama tuo, kurio misija, kaip jis pats vėliau tai įvardijo, buvo „tapti atmintimi, atmintimi tos tautos, kurią ištiko didžiulė nelaimė“.
Aleksandras Solženicynas. „Bet kaip rašyti speclageryje?“*
Aleksandras Solženycinas. Prieš palikdamas lagerį 1953 m.
Bet kaip rašyti speclageryje? Korolenka pasakoja, kad jis rašydavo ir kalėjime, tačiau – kas ten buvo per tvarka! Rašydavo pieštuku (o kodėl neatimdavo laužydami drabužių rumbes?), įsineštu garbanotuose plaukuose (o kodėl gi nenukirpdavo plikai?), rašydavo apsuptas triukšmo (dar gerai, kad turėjo kur prisėsti ir kojas ištiesti). Buvo tokie nesuvaržyti, kad jis galėjo tuos rankraščius išsaugoti ir persiųsti laisvėn (o šitai mūsų amžininkui labiausiai nesuprantama!).
Pas mus šitaip neparašysi, net ir lageriuose. (Net susirašyti veikėjų pavardes būsimajam romanui labai pavojinga: organizacijos sąrašai? Aš užsirašydavau tik šaknį kaip daiktavardį arba būdvardį.) Atmintis – vienintelė slėpynė, kur gali laikyti savo kūrinį, kur gali išsaugoti jį per kratas ir etapus. Iš pradžių aš nelabai pasiklioviau atmintimi ir todėl nusprendžiau rašyti eilėmis, žinoma, tai buvo žanro prievartavimas. Vėliau pastebėjau, kad ir proza neblogai įsismelkia į tas slaptas gelmes, kurias mes nešiojam galvoje. Atpalaiduota nuo blaškių nereikalingų žinių naštos, kalinio atmintis stulbina savo imlumu ir gali vis plėstis. Mes neįvertiname savo atminties!
Tačiau prieš ką nors įsimenant maga užrašyti ir pašlifuoti popieriuje. Pieštuką ir švaraus popieriaus lageryje turėti galima, bet negalima turėti nieko parašyto (jeigu tai – ne poema apie Staliną). Ir jeigu tu nesimuliuoji sanitarijos skyriuje ir neparazituoji kultūros ir auklėjimo skyriuje, tave rytą vakarą iškrato vachtoje. Aš nusprendžiau rašyti mažom atkarpėlėm po 12–20 eilučių, pašlifavęs – įsiminti ir sudeginti. Tvirtai nusprendžiau, kad negana tik suplėšyti popierių.
O kalėjimuose eiliuoti ir eilutes šlifuoti reikėjo galvoje. Paskui prilaužydavau degtukų galiukų, papirosinėje sudėliodavau dviem eilėm – dešimt vienetų ir dešimt dešimtukų – ir sakydamas mintyse eiles su kiekviena eilute atidėdavau vieną degtuką į šalį. Nukėlęs dešimt vienetų, nukeldavau vieną dešimtuką. (Net ir tokį dalyką reikėjo daryti atsargiai: ir tokia nekalta dėlionė, jeigu lūpos šnibžda arba ypatinga veido išraiška, galėjo sukelti stukačių įtarimą. Stengdavausi dėlioti kuo atsainiau.)
Kiekvieną penkiasdešimtąją ir šimtąją eilutę įsimindavau skyrium – kaip kontrolinę. Sykį per mėnesį pakartodavau visa, ką parašęs. Jeigu penkiasdešimtoji ar šimtoji eilutė išeidavo ne tokia, aš kartodavau ir kartodavau iš naujo, kol pagaudavau ištrūkusią bėglę.
Kuibyševo etapiniame kalėjime pamačiau, kaip katalikai (lietuviai) daro kalėjimo rožinius. Jie išminko pamirkytą duoną, o paskui suvolioja karoliukus ir nudažo (juodai – deginta guma, baltai – dantų milteliais, raudonai – raudonuoju streptocidu), drėgnus suveria ant susuktų pamuilintų siūlų ir išdžiovina prie lango. Aš prisijungiau prie jų ir pasakiau, kad irgi noriu kalbėti rožinį, bet mano saviškam tikėjimui reikia šimto karoliukų (jau vėliau supratau, kad užtenka dvidešimties, dar patogiau, ir pats juos pasidariau iš kamščio), kas dešimtas turi būti ne karoliukas, o kubiukas, ir dar turi čiupinėjant skirtis penkiasdešimtasis ir šimtasis. Lietuviai nusistebėjo mano religiniu uolumu (patys pamaldžiausi neturėdavo daugiau kaip po keturiasdešimt karoliukų), bet mielai padėjo man sumeistrauti tokį rožinį, vietoj šimtojo karoliuko padarę tamsiai raudoną širdutę. Su ta nuostabia jų dovana aš paskui niekada nesiskyriau, varstydavau ir čiupinėdavau ją laisvoje kumštinėje pirštinėje – rikiuojantis kolona, varant į darbą, lūkuriuojant tą būdavo galima daryti stačiomis, ir speigas nekliudydavo. Ir per kratas aš tą rožinį išsaugojau vatinėje pirštinėje, jo neužčiuopdavo. Keletą sykių prižiūrėtojai jį buvo aptikę, bet susigaudė, kad jis reikalingas maldai, ir atidavė atgal. Iki bausmės termino pabaigos (kai man prisirinko jau 12 tūkstančių eilučių), o paskui ir tremtyje pagelbėjo man tas vėrinys rašyti ir įsiminti.
Bet ne viskas taip paprasta. Kuo daugiau turi prirašęs, tuo daugiau dienų kiekvieną mėnesį suėda kartojimai. O tie kartojimai ypač žalingi tuo, kad prie teksto pripranti, nebepastebi jo stipriųjų ir silpnųjų pusių. Pirmas variantas, ir taip paskubomis tavo įsimintas, kad greičiau galėtum sudeginti tekstą, lieka vienintelis. Negali leisti sau tokios prabangos, kad keletui mėnesių jį atidėtum, užmirštum, o paskui peržvelgtum nauja kritiška akimi. Todėl neįmanoma parašyti tikrai gerai.
* Ištrauka iš A. Solženicyno „Gulago archipelago“ III tomo.
Aleksandras Solženicynas. Gulago archipelagas. Iš rusų kalbos vertė Viktoras Beržinis, Sigita Papečkienė ir Vincentas Stravinskas. Vilnius: Žara, 2009 (I tomas – 604 psl., II tomas – 632 psl., III tomas – 632 psl.).
Minėdami A. Solženicyno „Gulago archipelago“ 40-metį siūlome prisiminti ir paties rašytojo (1918 m. gruodžio 11 d. – 2008 rugpjūčio 3 d.) nueitą kelią.
Eugenijus Ignatavičius. „Baltą rožę su rupūže juoda…“
„Metai“ | 2008 m. (Nr. 11)
Ši eilutė – iš S. Jesenino rinkinėlio, kurį per kratas lageryje stropiai saugojo Aleksandro Solženicyno romano „Pirmajame rate“ herojus Glebas Neržinas. Ko gero, ši metafora tiktų apibūdinti autoriaus pasaulėjautą ir idealus – „sužieduoti baltą rožę su rupūže juoda“. A. Solženicynas – drąsiausias ir iškiliausias į praeitį nugarmėjusios sovietinės epochos rašytojas, publicistas, rezistentas ir pranašas, išdrįsęs susigrumti su bolševikinės imperijos galiūnais – nuplėšti melo skraistę nuo „raudonojo rojaus“, sukurto ant milijonų nekaltų žmonių kaulų.
Ne tik Rusija, bet ir visa žmonija šią vasarą neteko rašytojo, Nobelio premijos laureato Aleksandro Solženicyno: rugpjūčio 3 d. vakare, 23 val. 45 min. Maskvos laiku, devynias dešimtis metų ištikimai tarnavusi nustojo plakti dvasios milžino širdis. Prieš amžinybę, deja, lygūs ir drąsiausieji. Mano atminty dažnai iškildavo kadaise skaityti velionio žodžiai apie mirtį, dėl kurios žmogui nereikia per daug rūpintis, ji ateisianti tiksliu tau skirtu laiku; pagalvoti apie ją verta tik kelias sekundes. Panašiai jis kalbėjo ir paskutinėmis gyvenimo savaitėmis, liepos mėnesį su garsiu aktorium ir režisieriumi Eugenijum Mironovu. „Jis buvo linksmas, džiaugsmu švytėjo akys, kalbėjome apie daug ką ir, žinoma, apie politiką bei mirtį. Jis juokavo: mirti labai paprasta – štai tuoj gali atsiverti durys ir ji įeitų…“
Atsisveikinimas su velioniu vyko Rusijos Mokslų akademijos salėje. Gedulingoj ceremonijoj dalyvavo buvęs prezidentas M. Gorbačiovas, premjeras V. Putinas, atostogas nutraukęs atvyko naujasis prezidentas D. Medvedevas, kiti žymūs pareigūnai, mokslininkai, kultūros veikėjai ir keletas tūkstančių eilinių piliečių, kurie ir buvo jo patys artimiausi, dėl jų velionis gyveno ir kūrė. Jo palaikai buvo palaidoti už Joano Lestvičniko šventovės altoriaus, Dono vienuolyne, greta istoriko Vasilijaus Kliučevskio.
Daugelis sovietinės nomenklatūros atstovų po A. Solženicyno mirties tikriausiai lengviau atsiduso – pagaliau jų nuodėmklausys nutilo, galima bus gyventi neraudonuojant dėl iškeltų į viešumą padarytų niekšybių, kruvinų dėmių, nebus kas prikaišiotų ir belstųsi į sąžinę. Mirtis išlaisvino rankas visiems šmeižikams, kurie darbavosi iki paskutinių velionio gyvenimo metų, norėdami sumenkinti jo talentą, pasaulinį reikšmingumą, ištrynus savo praeities dėmes likti teisiems istorijoj. Jį vadino žydu, antisemitu, vlasovininku ir t. t.
A. Solženicynas gimė 1918 m. gruodžio 11 d. Kislovodske. Tėvas Isakijus – rusų pravoslavas, kilęs iš Šiaurės Kaukazo valstiečių šeimos. Motina – Taisija Ščerbak, turtingo Kubanės ūkininko dukra. Tėvas 1918 m. birželio 15 d., dar sūnui negimus, per nelaimingą atsitikimą žuvo medžioklėje. 1924 m. šeima apsigyvena Rostove prie Dono. Verčiasi sunkiai. 1926–1936, nors ir varganai gyvenant, Aleksandras lanko mokyklą. Pirmosiose klasėse prisieina iškęsti pajuokas ir bendraamžių patyčias už kryželio nešiojimą ir dėl atsisakymo būti pionierium. Tačiau mokykla sugeba skiepyti komunistinę ideologiją, 1936 m. įstoja į komjaunimą. Mokydamasis vyresnėse klasėse susižavi literatūra, pradeda rašyti eilėraščius, domisi istorija, visuomeniniu gyvenimu, 1937 m. sumano rašyti romaną apie 1917-ųjų revoliuciją. Vengdamas literatūrą paversti pagrindine specialybe, 1936 m. įstoja į Fizikos-matematikos fakultetą, kurį 1941 m. baigia su pagyrimu.
1937 m. renka medžiagą „Samsonovo katastrofai“, pradeda rašyti „Rugpjūčio keturioliktąją“. 1939 m. įstoja į Maskvos filosofijos, istorijos ir literatūros instituto neakivaizdinį skyrių. Jį traukia ir teatras, 1938 m. vasarą mėgina įstoti į Zavadskio teatro mokyklą. 1940 m. veda Rostovo universiteto studentę Nataliją Rešiotovskają (1918–2003), su kuria susipažino 1936 m.
1941 m. spalio 18 d. gauna šaukimą į kariuomenę ir ten paskiriamas arkliais tempiamų krovininių vežimų („obozų“) dalinio eiliniu. 1942 m. patenka į Kostromos artilerijos mokyklą, kur lapkričio mėnesį jam suteikiamas leitenanto laipsnis. Nuo 1943 m. vasario tarnauja veikiančioje armijoje žvalgybos baterijos vadu, vėliau tarnybą tęsia Baltarusijos 2-ajame fronte. Kovų kelią praeina nuo Oriolo iki Prūsijos. Apdovanojamas Tėvynės karo ir Raudonosios žvaigždės ordinais, 1943 m. lapkritį jam suteikiamas vyresniojo leitenanto laipsnis, o 1944 m. birželį – kapitono. Fronte rašo dienoraštį, kuria ir į Maskvą siunčia recenzentams plunksnos bandymus. 1944 m. juos palankiai įvertina B. Lavreniovas.
Fronte karininkas A. Solženicynas ne tik kariavo, rašė, bet domėjosi ir visuomeniniu gyvenimu, dėl „leninizmo iškraipymo“ kritiškai ėmė vertinti Stalino veiklą. Susirašinėdamas su senu draugu N. Vitkevičiumi nuolat keikia „Pachane“ – po šiuo pseudonimu nesunku buvo nutuokti slypint Staliną. Tarp asmeninių daiktų slepia su N. Vitkevičiumi parašytą „rezoliuciją“, kurioje įvesta Stalino tvarka buvo lyginama su baudžiava, ir, pasibaigus karui, ketina suburti vadinamųjų „lenininių“ normų atkūrimo organizaciją. Karinė cenzūra šias gudrybes „perkanda“, 1945 m. vasarį A. Solženicynas bei jo bičiulis N. Vitkevičius areštuojami.
A. Solženicyno gyvenime įvyksta lūžis – sovietinė karjera baigta visiems laikams. Jis tuoj pat atgabenamas į Maskvą. Liepos 27 d. už akių, Ypatingojo pasitarimo nuosprendžiu, pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 str. nuteisiamas aštuoneriems metams pataisos darbų. Nuo rugpjūčio mėnesio prasidėjo garsioji gulagų epopėja: pirmiausia buvo išsiųstas į Naujosios Jeruzalės lagerį, po to – į „Kalužskije Vorota“, galop atsiduria „Pirmajame rate“ aprašytoje „šaraškėje“. Tai NKVD ir CK nutarimu įsteigtas lageris prie Rybinsko aviamotorų fabriko.
1948 m. gruodį neakivaizdiniu būdu su A. Solženicynu išsiskiria jo žmona N. Rešiotovskaja.
1950 m. gegužę rašytojas etapu atgabenamas į Butyrkas, iš ten išsiunčiamas į Steplagą – ypatingąjį lagerį Ekibastuze. Čia paragauja akmentašio, metalo lydytojo, eilinio darbininko ir brigadininko duonos, dalyvauja kalinių streike. Steplago kasdienybę įkūnija apysakoje „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, streiką – kino scenarijuje „Tankai žino tiesą“. Vėliau, paskelbus šį kūrinį spaudoje, autorius sulaukia daugybės buvusių kalinių atsiliepimų, kuriuos panaudoja pasaulinio garso kūrinyje „Gulago archipelagas“.
1952 m. žiemą A. Solženicynui diagnozuojamas vėžys; operuojamas lageryje. 1953 m. vasario 13 d. paleidžiamas į „laisvę“ ir ištremiamas „amžiams“ į Pietų Kazachstaną, Džambulo srities Berliko kaimą. Įsidarbina fizikos ir matematikos mokytoju.
Būdamas kalėjime A. Solženicynas galutinai nusivilia marksizmu ir komunistine ideologija, laikui bėgant vėl pradeda tikėti Dievą, užsikrečia pravoslaviškomis-patriotinėmis idėjomis: išardyti SSRS ir sukurti Rusijos, Baltarusijos bei dalies Ukrainos teritorijoje slavų respubliką. Būsimos Rusijos resursus panaudoti liaudies religiniam ir doroviniam auklėjimui, pirmiausia – rusų. Jam atrodė, kad tai įmanoma, gal dėl to jo požiūris vėliau beveik sutapo su V. Putino, deja, ne Rusijos, bet imperijos atkūrimo idėja.
1956 m. SSRS Aukščiausiojo teismo sprendimu A. Solženicynas paleidžiamas į laisvę be reabilitacijos. Grįžta į Centrinę Rusiją, Vladimiro srities Mezinovsko vidurinėj mokykloj dėsto matematiką, susitinka su buvusia žmona ir ją antrąkart veda. 1957 m. visiškai reabilituojamas. 1961 m. N. Chruščiovas suteikia malonę – leidžia žurnale „Novyj mir“ atspausdinti apysaką „Viena Ivano Denisovičiaus diena“. Tuoj pat šis kūrinys išverčiamas į užsienio kalbas, o autorius 1962 m. priimamas į SSRS rašytojų sąjungą. Žurnalo redakcija pasiūlo suteikti Lenino premiją. Tačiau šį pasiūlymą 1964 m. Premijos komitetas atmeta. Žurnalo „Novyj mir“ redaktorius A. Tvardovskis atkakliai, palaikydamas A. Solženicyno kūrybą, gauna leidimą atspausdinti romaną „Pirmajame rate“ ir pačiam N. Chruščiovui siūlo susipažinti su kitu kūriniu – „Vėžio korpusu“.
A. Solženicynas tuo metu kitus, cenzūros atmestus kūrinius pradeda spausdinti samizdatu, kviečia bičiulį Varlamą Šalamovą bendradarbiauti rašant „Gulago archipelagą“. Su kitu bendraminčiu Borisu Možajevu keliauja po Tambovo sritį, renka medžiagą apie valstiečių sukilimą, rašo penktą „Archipelago“ dalį ir, gindamas rusų kalbą, spaudoje įsivelia į ginčus su akademiku V. Vinogradovu. Per samizdatą jo neskelbti kūriniai patenka į Vakarų spaudą. 1965 m. jo draugo V. Tetušo bute, kuriame A. Solženicynas laikė archyvų dalį, KGB per kratą juos konfiskuoja. CK įslaptintu tiražu išleidžia įtartinų jo kūrinių „susipažinimui su autoriumi“. Prasideda nauja ataka prieš garsėjantį įtartiną rašytoją. Jo kūriniai, redakcijose surinkti spaudai, išbarstomi. Tuo metu JAV ir Vakarų Vokietijoj išleidžiamas „Matrionos dvaras“, „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ ir kitų kūrinių rinktinės.
1963 m. A. Solženicynas prarado N. Chruščiovo pasitikėjimą. Kai į valdžią atėjo L. Brežnevas, apskritai neteko jokios galimybės spausdintis ar viešai kalbėti. 1965 m. KGB dar kartą konfiskuoja jo antitarybinio turinio kūrybą, archyvus, ir A. Solženicynas pakyla į atvirą kovą: duoda interviu užsienio žurnalistams, samizdatu platina visus savo kūrinius, net ir „Gulago archipelagą“. 1967 m. parašo atvirą laišką „SSRS rašytojų suvažiavimui“ – reikalauja cenzūros panaikinimo. Vakaruose tampa vienu populiariausių autorių ir 1969 m. siūloma jam skirti Nobelio premiją. Deja, ją gauna S. Beckettas. Tačiau 1970 m. vėl pateikiama jo kandidatūra, ir šį kartą A. Solženicynas už literatūrinę veiklą apdovanojamas Nobelio premija. Prieš jį tėvynėje išvystoma galinga propagandos kampanija, valdžia pasiūlo jam išvažiuoti iš šalies. Tačiau jis atsisako.
1968 m. rugpjūtį susipažįsta su Natalija Svetlova. Užsimezga romanas. A. Solženicynas pareikalauja skyrybų su pirmąja žmona. Leidimą – valdžiai prieštaraujant – gauna 1972 m. Susituokęs su Natalija Svetlova, A. Solženicynas įgyja teisę prisiregistruoti Maskvoje.
Valdžios ir disidentų santykiai aštrėja ne dienomis, bet valandomis.
1973 m. rugpjūčio 23 d. jis duoda interviu užsienio korespondentui, tuo pačiu metu KGB areštuoja vieną jo padėjėjų – rašytoją Jelizavetą Voronianskają. Tardoma ji išduoda, kur laikomas vienas „Gulago archipelago“ egzempliorius. Grįžusi namo pasikaria. Apie tai sužinojęs A. Solženicynas rugsėjo 5 d. leidžia Vakaruose spausdinti „Gulago archipelagą“, parašo „Laišką Sovietų Sąjungos vadams“, kuriame atsižada komunistinės ideologijos ir pasiūlo vietoj SSRS sukurti rusų nacionalinę valstybę (atsisakant Baltijos šalių). Užverda juoda A. Solženicyno šmeižto banga. Tais pačiais metais paskelbiama apie knygos „Gulago archipelagas“ išleidimą Vakaruose.
1974 m. sausio 7 d. A. Solženicyno antisovietinė veikla apsvarstyta Politbiuro posėdyje. Už jo išsiuntimą iš šalies balsavo J. Andropovas; už areštą ir išsiuntimą – A. Kosyginas, L. Brežnevas, N. Podgornas, J. Šelepinas ir kt.; geranoriškai leisti gyventi tėvynėje, kad rašytojas galėtų pakeisti savo pažiūras, N. Ščiolokovas ir kt. Nugalėjo J. Andropovo nuomonė. Vasario 12 d. A. Solženicynas areštuojamas ir apkaltinamas Tėvynės išdavimu. Vasario 13 d. iš jo atimama pilietybė ir rašytojas lėktuvu išskraidinamas į Vakarų Vokietiją. Kovo 29 d. iš SSRS išvežta ir A. Solženicyno šeima.
Nuo to laiko rašytojas du dešimtmečius gyveno Vakaruose. Iš pradžių – Šveicarijoje, Ciūriche. Rinko medžiagą apie Leniną emigracijoje epopėjai „Raudonasis ratas“ (10 tomų, 1978–1988 m.). A. Solženicyno knygos, kaip jokia kita propaganda, atskleidžia komunizmo nusikaltimų mastą ir siaubą, atveria akis ne tik Vakarų marksistams, tikėjusiems Rusijos socializmu, bet ir visai pasaulio inteligentijai.
A. Solženicyno nesužavi ir Vakarų kapitalizmas. Už įspėjimus per daug nesižavėti demokratija jis susilaukia priekaištų ne tik iš vakariečių, bet ir iš garsaus žmogaus teisių gynėjo A. Sacharovo.
1975 m. A. Solženicynas su šeima išvyksta į Kanadą, vėliau – į JAV. 1976 m. apsigyvena Vermonto valstijoje Kavendišo miestelyje. Ieško medžiagos Guvero instituto rusų emigracijos archyve, toliau rašo romaną „Raudonasis ratas“. Retai bendrauja su spauda ir visuomene. Jį ima vadinti „Vermonto atsiskyrėliu“.
1990 m., subyrėjus Sovietų Sąjungai, A. Solženicynui paskiriama RF valstybinė premija, tačiau jis jos nepriima nei iš M. Gorbačiovo, nei iš B. Jelcino rankų. V. Kostiukovo liudijimu, 1992 m. B. Jelcinas, atvykęs į Vašingtoną, iš viešbučio paskambina A. Solženicynui ir ilgai kalbasi, taip pat ir apie Kurilų salas. Rašytojo nuomonė buvo netikėta ir daugelį šokiravo: „Aš išstudijavau salų istoriją nuo XIII amžiaus. Ne mūsų tos salos, Borisai Nikolajevičiau, reikia jas atiduoti. Tačiau brangu…“
1994 m. gegužę A. Solženicynas grįžta iš JAV į Rusiją – nuo Vladivostoko traukiniu pervažiuoja kone visą šalį, tačiau esama tvarka neapsidžiaugia. Apsigyvena paties suprojektuotame name Troice-Lykove, ant sienos pasikabina A. Stolypino ir P. Kolčako portretus.
A. Solženicynas 1997 m. išrenkamas Rusijos akademijos tikruoju nariu. 1998 m. apdovanojamas M. Lomonosovo medaliu ir 2006 m. – Rusijos Federacijos valstybine premija už pažangius pasiekimus humanitarinės veiklos srityje. Premiją rašytojui įteikė tik 2007 m. A. Solženicyno viloje apsilankęs prezidentas V. Putinas.
Vokiečių žurnalo „Spiegel“ korespondentas paklausė: „Kodėl jūs atsisakėte priimti premiją iš Gorbačiovo ir Jelcino, o iš Putino rankų, praliejusių tiek daug kraujo Čečėnijoje, priėmėte?“ A. Solženicynas atsakė, kad M. Gorbačiovas sugriovė šalį, o B. Jelcinas skubėjo valstybės turtą privatizuoti, leido jį išgrobstyti, savo politika skatino separatizmą, sumenkino Rusijos vaidmenį pasaulyje. „O prezidentas Vladimiras Putinas man tik perdavė premiją, kurią paskyrė autoritetingų žmonių komisija.“
A. Solženicyno ir V. Putino požiūriai pamažu suartėjo: pirma – autoritarinis režimas, paskui – palaipsnis perėjimas prie demokratijos.
Net ir protingi, drąsūs žmonės neišvengia gilių vidinių prieštaravimų. Šių nestokojo ir velionis A. Solženicynas. Tačiau jo silpnybės neužgožia jo galybės ir nuopelnų Rusijai bei visam pasauliui.
Daugiau apie A. Solženicyno gyvenimą ir kūrybą skaitykite Tomo Vilucko straipsnių serijoje:
Aleksandras Solženicynas – Rusijos atmintis (i)
Aleksandras Solženicynas – nors persekiojamas, bet laisvas (ii)