Aleksejus Levinsonas: Negalima šaukti, jog „Rusija pakvaišo“

Jelena Račeva | stopfake.org

Sociologas, „Levados centro“ sociokultūrinių tyrimų skyriaus vadovas Aleksejus Levinsonas – apie masinę sąmonę, naująjį mąstymo susidvejinimą, simbolinį Putiną, apie norą pakilti pagal fabriko švilpuką ir apie tai, kiek ilgai gali egzistuoti šalis su susidvejinusia sąmone.

Rugpjūčio mėnesį, pačiame kautynių Donbase įkarštyje, aš lankiausi rusiškuose vienkiemiuose, esančiuose šalia Ukrainos sienos. Visi vietiniai žmonės žinojo, jog greta vyksta mūšiai, jog laukuose stovi Rusijos armijos minosvaidžiai, girdėjo, kaip iš jų apšaudoma Ukraina.Ir visa tai žinodami, pusė jų sakė: taip, Rusijos armija dalyvauja karo veiksmuose, bet tegu tai lieka tarp mūsų – juk visi mes patriotai. O kita pusė – kad jokių minosvaidžių nėra, šaudo tik Ukrainoje, o mes girdime vien aidą. Taip kalbėjo dešimtys žmonių. Iki šiol nesuprantu: ar jie melavo tik man? Ar ir sau? Ir ar ne sau meluoja ir tie Rusijos žmonės, kurie neigia, jog mūsų kariškiai kariauja Ukrainoje, ir sako, kad nesame kalti dėl šio karo?

Greičiausiai, tai pagrindinis šiandien mums iškylantis klausimas. Mes nuolat stebime akivaizdžiai rėžiančius prieštaravimus tarp to, ką žmonės mato ir ką kalba. Šį fenomeną galima pavadinti naujuoju sąmonės susidvejinimu. Naujuoju todėl, kad šį terminą(angl. doublethink) Džordžas Orvelas (George Orwell) pritaikė aprašydamas visuomenę, labai panašią į sovietinę, kur žmonės valdžiai sakydavo viena, o sau – kita. Tie, kurie gyveno sovietmečiu, tai žino. Tačiau visa, kas buvo išugdyta Putino epochoje, galėtų būti įvardyta kaip svarbiausias politinis psichologinis šio periodo pasiekimas – absoliučiai kitokio pobūdžio sąmonės susidvejinimas.

Orvelo aprašytoje situacijoje buvo dvi pusės – valdžia ir visuomenė. Dabar turėtume kalbėti apie tris subjektus. Vienas jų – tai valdžia, kuri yra tarsi Putino personifikacija. Kitas – visuomenė. O trečiasis –bendrystė, egzistuojanti mintyse; tai nėra realus žmonių sambūris, o tik mintinis įvaizdis, diskursas. Tai tarsi masinėje sąmonėje glūdinti galvosena, tarpstanti mūsų visuomenės viduje, tačiau išreiškianti požiūrius, kurie pas mus asocijuojami su Vakarais bei orientuojami į jų moralę ir vertybes. Paprasčiau tariant – į visa tai, kuo grindžiamos tarptautinės teisės normos ir bendražmogiškosios vertybės.

Suvokdamas, jog pas mus to esama, ir žinodamas, kaip šiuo atžvilgiu atrodys mūsų veiksmai (anuomet tik numanomi), Putinas tokių požiūrių reiškėjus iš anksto paskelbė „penktąja kolona“. Dalykas čia tas, jog toks mąstymas, kaip jau minėjau, būdingas tiek visuomenei, tiek ir visiems mums, įskaitant ir aukščiausius vadovus. Tačiau skirtumas yra tas, kaip su tuo mąstymu elgiamasi. Ar leisti jam pasireikšti viduje ir išorėje, ar nuslopinti, teigiant, jog mes neabejotinai geresni už „juos“ ir kad mes neabejotinai teisūs, o „jie“ – ne. Putinas – arba jo režimas – pasiūlė tokį santykių pobūdį: su Vakarais mes šnekame jų kalba, demonstruojame vakarietiškas vertybes (žmogaus teises, laisves ir t.t.) ir netgi iškeliame politinį veikėją, kuris viešai pasako, jog „laisvė geriau negu nelaisvė“.

Visa tai valdžia sako svetimiems, o saviems mirkteli: girdi, mes juk viską suprantame! Tad mūsų žmonėms pasiunčiama svarbi žinia: „Savų pozicijų prieš Vakarus mes neužleidžiame“. Putinas pasiuntė daugybę panašių žinių, ir jos visada rasdavo ir teberanda palaikymą. Atseit, pasakoma, jog mes, kaip patriotai, nepripažinsime to, ką suvokiame kaip gyventojai. Nepripažinsime prieš ką? Prieš Vakarus, esančius ten, už kauburio, o taip pat ir prieš Vakarus, slypinčius mūsų viduje.

Ir jeigu pirmuoju atveju tai – tik primityvus gudravimas, tai antruoju – kombinacija, kurią labai sudėtinga suvokti sąmonei ir sielai. Šitaip luošinamos žmonių sielos. Tačiau to pasekmės pasireikš vėliau, o šiandien viską užlieja svaigulio bangos.

Krymo prijungimo metu šis… net ne dialogas, o giluminis valdžios ir publikos unisonas prieš Vakarus pasireiškė visu pajėgumu. Kas iš tiesų vyksta Ukrainoje, kas į ką ten šaudo, kieno kariuomenė kariauja – visa tai yra žinoma, tačiau – jei pasitelksime psichologinius terminus – išstumta [iš sąmonės]. To negali pavadinti veidmainyste. Šiuo metu tiesa visiškai nereikalinga, nes ji pakerta šalies savigarbą. Jeigu drįsti pripažinti, jog „mūsų tankai yra svetimoje žemėje“, tuomet privalai pripažinti, jog esi išdavikas.

Nes pasisakai prieš daugumą?

Nes pasisakai prieš save patį.

Bet juk galima pasiteisinti tuo, jog nieko negali padaryti, jog prieš valdžią esi bejėgis.

Ne, situacija sudėtingesnė. Viena vertus, žmonių sąmonė tvirtina: kariauti – tai mūsų, kaip didžios „deržavos“, teisė. Kita vertus, visa, ką darome, visiškai atitinka tuos jūsų tarptautinius standartus – tai yra, mes pripažįstame „jų“ standartus! Visuomenė „prarijo“ žmogaus teisių ir demokratinių vertybių sistemą ir suvokia, jog tas vertybes pažeisti yra blogai.

Turime labai įdomų atvejį. Atsiribodami nuo viso pasaulio Rusijos gyventojai mano, jog jie save izoliuoja ne kokių „meškos vertybių“ pagrindu, nepriimtinų pasauliui. Ne! Jie galvoja, jog pas mus viskas lygiai taip pat, kaip ir Vakaruose, gal net ir geriau. Paprasčiausiai Vakarai apie mus kažko nesupranta. Apklausose žmonės teigia, jog nori palaikyti gerus santykius su Europos Sąjunga ir Jungtinėmis Valstijomis. Bet tuo pat metu į klausimą „Ar Rusija turi priešų?“ 84 nuošimčiai atsako „taip“ ir tarp priešų pirmiausia nurodo JAV ir ES.

Greičiausiai, 1930-aisiais metais sąmonė taip pat buvo susidvejinusi: žmonėms buvo sakoma, jog aplink priešai ir šnipai, tačiau protas priešų neaptikdavo.

Kaip tai neaptikdavo? Priešai buvo, juos be perstojo demaskuodavo, ir pagrindinis uždavinys buvo juos aptikti šalia savęs: gamykloje, institute, namų valdyboje. Jeigu jų nepastebi – pats tampi priešu. Baisiausia buvo tai, jog veikė priešų paieškos sistema, ji ir atėmė didžiąją dalį žmonių gyvenimų. Priešų paieškos sistemą įmanoma užkurti ir dabar – ir viena dauguma to bijosi, o kita dauguma viliasi tuo įbauginti kitus. Tačiau kol kas vyksta kiti procesai – šia prasme mūsų respondentai yra teisūs teigdami, jog neįžiūri ketinimų sugrįžti prie sovietinės sistemos.

Vyksta labai sudėtingas vienos vertybinės sistemos sukimasis kitos sistemos viduje, kai tuo pat metu jos viena kitai aršiai priešinasi. Tas prieštaravimas lydėjo visą mūsų istoriją, tiesiog dabar jis įgijo anksčiau niekada neturėtas formas – šia prasme situacija yra istorinė.

Išeitų, jog vertybinių sistemų susiskaldymas vyks ir toliau? Jeigu mes taip stipriai pažeidėme tarptautinės teisės normas, vadinasi, nebegalime atsitraukti, prisipažinti klydę ir šias dvi vertybines sistemas apjungti į vieną?

Man būtų lengviausia pasakyti „taip“. Tačiau tai vis tiek neišvaduoja nuo klausimo: na ir kas tada? Kiek ilgai egzistuos Rusija, pasišiaušusi prieš visą pasaulį? Nedidelės šalys – nuo Kambodžos iki Šiaurės Korėjos – gali tempti ilgą laiką. Tačiau Rusijai taip padaryti yra nelengva. Nepaisant visų kalbų apie tai, jog izoliacija nuo pasaulio mums naudinga, šalies resursai nėra dideli. Ir be užsienio draugų „pagalbos“ atsidurdavome tiek pasaulinės, tiek ir savos ekonomikos krizėse. O šiandien dar prisidėjo ir Vakarų, ir mūsų pačių sankcijos. Keturi faktoriai… Žinoma, bus sunku. O dėl prisipažinimo klydus –nacijos dvasinei sveikatai tai išeitų į naudą. Tačiau tam reikalingas toks išpažinties atlikėjas, kurį pripažintų visa nacija, reikalingas teisuolis. O tokio kol kas nematyti. Galbūt, kai žengsime kitą žingsnį…

„Žmonės nenori į karą siųsti „mūsų berniukų“

Šioje vietoje prisiminčiau Aleno Bezansono (Alain Besançon), prancūzų istoriko ir sociologo idėją. Jis yra pastebėjęs, jog sovietinėje istorijoje buvę du vienas kitą keičiantys periodai, kuriuos jis pirminiais terminais įvardija kaip „karinį komunizmą“ ir „NEP‘ą“. „Karinis komunizmas“ – sąlyginis pavadinimas, nes su komunizmu tas periodas neturi nieko bendro. Tai režimas, kuomet valstybė imasi pati totaliai kontroliuoti visuomeninius resursus ir jais naudojasi, kaip išmano – dažniausiai tenkindama biurokratijos ir, pirmiausia, jos jėgos struktūrų interesus. Šitaip visuomenė būna nualinama iki tam tikros kritinės ribos ir po to perjungiama į kitą režimą, kurio pavadinimui jis [Alenas Bezansonas] vartoja terminą „NEP“ (rus. НЭП – Naujoji ekonominė politika. Sovietų Sąjungos ekonominė politika, vykdyta 1921–1929 metais – vertėjo past.). Šis režimas leidžia įsijungti natūralioms visuomenės energijoms – visuomeninei ir privačiai iniciatyvai. Visuomenė prisipildo resursų – per „NEPo“ režimo vienerių metų laikotarpį parduotuvėse atsirado baltos bandelės. O tuomet, praėjus kažkuriam laikui, niekur neišnykusi biurokratinė sistema šį periodą užbaigia, ir pradedamas naujas ciklas.

Šias dvi fazes aptarnauja dveji elitų tipai ir skirtingi institutų rinkiniai. Pirmuoju atveju – eksproprijuojantys ir perskirstantys institutai, kuriantys karinę ekonomiką, kultūrą ir kt. Antruoju –verslo įstaigos, laisvi pilietiniai susivienijimai ir kiti panašūs institutai. Nesunku pastebėti, jog mano amžininkai jau suspėjo pergyventi kelias skirtingas fazes, ir suvokia, kad dabar vyksta eilinė visuomenės būsenų kaita.

Fazė, į kurią mes įžengiame, Rusijoje paprastai trunka ilgiau nei buvusi.

Čia jau reikėtų kalbėti apie politines aplinkybes, apie tai, kurie šalies elitai yra stipresni. Rusijos istorija demonstruoja, jog pas mus visada stipresni būdavo valstybiniai biurokratiniai elitai. Tačiau ir šis periodas būtinai pasibaigs, ir tai įvyks tuomet, kai šis režimas išeikvos visuomenės resursus. Ir jis tai darys sparčiai.

Na, sankcijų sąlygomis…

Sankcijos šią situaciją paprasčiausiai išgrynino. Visuomenė ir šiaip manė, jog Vakarai nusiteikę prieš mus, o dabar mums tiesiai pasakyta: taip, mes prieš jus.

Išeitų, jog sankcijos turėjo žmones pradžiuginti, nes sumažėjo protų pasimetimas?

Velionis Borisas Dubinas (rus. Борис Владимирович Дубин (1946—2014) — rusų sociologas, vertėjas, poetas – vertėjo past.) apie tai kalbėjo būtent kaip apie džiaugsmingą įvykį. Rusijos žmonės su palengvėjimu atmetė Vakarus, sakė jis. Tai galima paaiškinti tuo, jog tos liberalios, vakarietiškos, universalistinės vertybės, kalbant psichoanalitiniais terminais, atlieka savotiško „superego“, viduje tūnančio išorinio kontrolieriaus vaidmenį. Maištą prieš jį galima paaiškinti. Tačiau čia nevertėtų daryti štai ko: negalima šaukti, jog „Rusija pakvaišo“. Šūkauti, jog tai visuomeninis pamišimas, patologija, šizofrenija… jei visa tai kvalifikuoji kaip patologiją – vadinasi, atsisakai tai suvokti.

Kaip ten bebūtų, šis palengvėjimas – būti „išvien su teisėsauga“, kaip sakė Pasternakas – yra laikinas. Nes tai negali ilgai tęstis. Atskirti save nuo valdžios, priešpastatyti jai save – tai rusų kultūros bruožas. Ne disidentinės, ne intelektualinės, o visos kultūros. Apie valdžią mes įpratę sakyti „jie“: tai jie nesutaisė kelio, tai jie padarė taip, jog mažos pensijos. Jie, o ne mes.

Šiuos prieštaravimus pašalinti svajoja visi, taip pat ir inteligentija. Susilieti su liaudimi – štai jos svajonė. Žodžiu, visi trys šios schemos komponentai geidžia būti kartu, tačiau niekuomet negali susilieti ilgesniam laikotarpiui.

Neseniai jūs parašėte, kad visuomenėje išlieka pritarimas valdžios pareiškimams, tačiau mąžta pritarimas jos veiksmams.

Taip. Čia susiduriame su subtiliais dalykais. Rusijos visuomeninė nuomonė visada – na, bent jau po Afganistano – nepritardavo tam, kad į karą būtų siunčiami „mūsų berniukai“. Žmonės nenori, kad mūsiškiai [kariai] būtų pastebėti Ukrainoje, Kryme. Bet kuomet mes neabejodami palaikome mūsų vadovybę, tuomet ją palaikome ir įsiveržimo atveju. Štai kodėl kovo mėnesį 47 proc. žmonių dėl galimo karinio įsiveržimo į Ukrainą žadėjo vadovybei pritarti. Tačiau šis palaikymas sumažėjo, kai imta realiai suvokti, kokiais būdais ten veikia Rusijos pusė (rugpjūčio pabaigoje įsiveržimą į Ukrainą palaikė 41 proc. „Levados centro“ respondentų – Jelenos Račevos past.). Vyksta vadinamasis hibridinis karas – nepaskelbtas, be skiriamųjų ženklų, nepripažįstamas. Ir Rusijos visuomenė sako: taip, tokią politiką mes palaikome, tačiau nelinkę pritarti įsiveržimui.

Vadinasi, Putinas linkęs paklusti liaudies valiai?

Manau, kad iniciatyva visada yra Putino pusėje. Čia pažymėsiu, jog aš išties nežinau, koks žmogus yra Putinas ir kaipjis mąsto, ir apskritai – ar tai vienas žmogus, ar grupė, ar kelios grupės, ir kaip jos priima sprendimus. Tai ne mano profesija. Kalbu tik apie tą simbolinę figūrą „Putinas“, kokią ją mato gyventojai.

Dar svarbu, koks yra vykdomų veiksmų statusas, žvelgiant Rusijos gyventojų akimis. Iki tam tikro laiko buvo vienijamasi aplink simbolines figūras ir objektus. Kuomet objektas buvo įgijęs Olimpiados pavidalą –tai buvo brangokas simbolis, bet bala jų nematė, tų pinigų. Tačiau dabar vietoje grynai simbolinių veiksmų vieni žmonės realiai žudo kitus žmones, sugriautas trečdalis kaimyninės šalies. Dėl ko? Ką mums sako simbolinis Putinas? Ogi jis mus vienija kaip didžiąją „deržavą“. Štai ir viskas. Už šią vienybės jauseną jau yra sumokėta kaina, kuri bus juntama ištisus dešimtmečius.

„Neturtas apdainuojamas iš nevilties“

Spalio mėnesį 62 proc. „Levandos centro“ apklaustųjų pareiškė, jog Vakarų sankcijos nesukels problemų nei jiems, nei jų šeimoms. Jūs rašėte, kaip respondentai šypsodamiesi sakė: „Nieko baisaus, važiuosime į kaimus ir sodinsime bulves“. Ar žmonės nesuvokia, jog gali susidurti su rimtomis problemomis? O gal, šiandien būdami pakilios būsenos, nemato reikalo apie tai kalbėti?

Man regis, taip yra todėl, jog visa tai kol kas tik rytdienos realybė. Paskutiniųjų apklausų duomenimis, 20 proc. [respondentų] mano, jog išgyvena nelengvą laikmetį, 31 proc. – jog sunkūs laikai liko praeity, 37 proc. – jog tie laikai dar ateityje. Tuo tarpu atsakydami į kitą klausimą 65 proc. tvirtina, jog reikalai juda teisinga linkme. Atseit, judama teisingai, o kas priekyje? Patys sunkiausi laikai.

Laikraštyje „Komsomolskaja pravda“ Uljana Skoibeda rašė, kad mes lopysime pėdkelnes, virsime krakmolą ir avėsime guminius aulinius – ir rašė džiaugsmingai, tarsi sugrįžtume prie kažkokių tikrųjų vertybių.

Taip, juk mes dar turime ir idėją, jog neturtingas visuomet teisesnis, negu turtuolis. Tačiau neturtas apdainuojamas iš nevilties. Kitas dalykas, jei paklaustume, kas jiems mieliau: savo teisumo suvokimas ar namuose veikiančios šildymo baterijos?

Kodėl mes tokį logikos sutrikimą matome, o respondentai – ne?

Todėl, kad kai klausiame, kuria kryptimi mes judame, žmogus ima mąstyti: visa, kas yra, – ar tai gerai? Ar teisinga? Ir aš pasakau, kad taip, aš – už. Todėl kad Krymas mūsų, todėl kad Putinas padarė taip, kaip mes visi norime, todėl kad įgyvendinamos visų mūsų istorinės viltys apie tai, jog Rusija – didi „deržava“. Po to žmogaus paklausia, ką jis mano apie laikmetį. Jis primeta: na taip, viskas brangsta, artėja žiema, su naftos kainomis yra blogai. Žinia, ateina sunkūs laikai. Tai – jau kitokio samprotavimo logika, kaip, pavyzdžiui, ar „protingas“, ar „gražus“. Todėl mums, kurie tuos [apklausų] duomenis vertina, nevertėtų sakyti: vaikinai, kažkas negerai su jūsų galva. Tiesiog tai skirtingi diskursai.

„Šalyje esame siaubingai vieniši“

Pagal jūsų apklausų duomenis, šalyje yra tik 16 proc.,nepalaikančių Putino politikos.Ir ką tuomet jiems – mums – daryti?

Nebūtinai 16 proc., gali būti 9 proc., gali ir 7 proc. – nelygu koks užduodamas klausimas. Žmonės, kurie skaito jūsų laikraštį arba mąsto panašiai kaip aš – mes visi jau esame pergyvenę sukrėtimą nuo suvokimo, jog šalyje esame siaubingai vieniši.

Aš siūlau mums visiems prisitaikyti prie naujos situacijos ir suvokti: būtent iš mūsų kalbėjimo, mūsų diskurso, mūsų vertybinės sistemos visuomenė yra perėmusi galbūt svarbiausius postulatus.Žinoma, jie iškreipti. Tačiau vien jų buvimas reiškia, kad nesame kokia nors socialinė menkybė, atsidūrusi visuomenės pakampėje. Mes esame tie, kurių dvasios produkcija buvo pageidaujama. Ji bus pageidaujama ir ateityje. Tačiau tam būsimam momentui privalu išugdyti tuos vertinimus ir postulatus, kurie bus tinkami ateinančiam, o ne šiam laikmečiui. Jie turi būti grindžiami mūsų pamatinėmis vertybėmis, tačiau atitinkančiomis jau naująjį metą. O ne šiandienę ar vakardienos situaciją.

Ar galima teigti, jog tie 7–16 proc. – tai normalus inteligentijos skaičius?

Nežinau, kiek jos turėtų būti… Normalu, kuomet intelektualų išsakomos mintys kažkuriuo momentu tampa priimtinomis visai šaliai. 1990-ųjų pradžioje demokratinėms vertybėms pritarė… nepasakyčiau, jog visa visuomenė, bet didžioji jos dalis. Kitas klausimas, kaip tuo pasinaudojo valdžia. Tik čia jau nėra kaltės tų, kurie tuos vertybinius požiūrius išreiškia.

Negaliu nepriminti, jog mano kolegos – Dubinas ir Gudkovas – ne tik laidojo inteligentiją, bet ir pateikė jai labai sunkų kaltinimą, neva 1990-aisiais ji nesugebėjo visuomenei pateikti naujų pasiūlymų rinkinį. Trečiąjį ir ketvirtąjį kartą šaukti, jog privalu laikytis žmogaus teisių – beprasmiška. Nes jums atsakys: „Pas mus viskas prižiūrėta, ko jūs dar norite?“

Intelektualams reikia generuoti naujas idėjas. Ir man labiausiai gaila, jog pasibaigė Bolotnajos [protestų] laikotarpis – ne ta prasme, kad daugiau niekas negrūmoja kumščiais prie Kremliaus sienų, o todėl, jog liovėsi toji galinga, situaciją intelektualiai įprasminanti banga, anuomet lydėjusi protestus. Dabar, man regis, liko vienetai žmonių, kurie dar mąsto ir susivokia. Likusieji paprasčiausiai sėdi, susiėmę už galvos: „Dieve…“ Arba susiėmę už lagamino.

„Žmonės išsigandę, tarsi vaikai miške“

Sprendžiant iš „Levados centro“ apklausų, žmonės jaučia, jog liko vieni prieš visą pasaulį. Matyt, visuotinės konfrontacijos sąlygomis bus pradėta konstruoti naujoji asmenybė?

Būtent taip. Ir dėl to man labai neramu. Todėl, kad iš daugumos dabar gyvenančiųjų žmonių naujos asmenybės nesukonstruosi. Tačiau juk yra visiškai jauni mūsų visuomenės nariai – paprasčiausiai sakant, vaikai, – kuriems televizorius ir įvykių įbauginti mokytojai į jų galvas dabar kemša šiuolaikinį pasaulio vaizdinį, įkala jiems pagrindus. Nors pasaulis ir pasikeis, bet jie ir toliau regės jį tokį, koks jis yra dabar.

Kaip agresyvų ir priešišką?

Taip. „Mes gyvename priešų apsupty, „pindosai“ nori mus užgrobti“ ir t.t. Kai žiūriu televizorių, aš suprantu, jog jis meluoja. O jie apie tai negalvoja. Ir kuomet mokytojas jiems kalbės – nuoširdžiai ar nenuoširdžiai, nesvarbu – apie pasaulį, kuriame aplink tik priešai, jie tuo patikės. Žinoma, ir su tam tikra nepasitikėjimo doze, kokia apskritai būdinga mūsų kultūrai („niekuo negali tikėti – nei mokytoju, nei televizoriumi, nei orų prognoze“, tačiau tenka patikėti). Ir tai yra siaubinga, nes ši pasaulėžiūra juos lydės visą gyvenimą – kad ir kiek gyvenimas mokytų, jog jie neteisūs. Vėliau kai kurie jaunuoliai iš tokios jausenos bandys kažkaip išsiveržti ir išsisukti, ir kiekvienam jų tai taps tikra drama. O likusieji toliau gyvens taip, kaip šiandien baigia gyventi nesugebėję prisitaikyti žmonės – jų šalyje bemaž trečdalis.

Nuo 1990-ųjų metų pradžios per trumpą periodą mūsų visuomenė pergyveno milžiniškas socialines transformacijas. Kuomet sakoma „SSSR griūtis“, omeny turima daugybės socialinių konstrukcijų griūtis. Buvo išardytos sistemos, nuo kurių priklausė žmonių gyvenimas, jų savivoka. Tos sistemos buvo kolektyvinės. Dabar mes – visi kaip vienas – nepakylame vos ryte nuaidėjus gamyklos švilpukui, nesidarbuojame daugiatūkstantiniuose kolektyvuose, žymiai mažiau liko ir kitų gyvenimiškų sąsajų – štai iš kur žodis „скрепа“! (rus.– sąvarža; tvirtinimo įtaisas; V.Putinas šį retai vartotą terminą išpopuliarino viešai pavartojęs žodžių derinį „духовные скрепы“, apytikriai verčiamą kaip „dvasinės sąsajos“ – vertėjo past.). Gyvenk savarankiškai! Žmonės išsigandę, tarsi vaikai miške.Jie jaučia būtinybę simboliškai susivienyti – ne realiai, o simboliškai!

Kodėl auditoriją pavyksta maitinti sovietiniais filmais? Todėl, kad jų vaizduose, buitinėse smulkmenose šmėkščioja toji kažkada buvusi didi ir vieninga visuma, kurios dabar žmonės neberanda. Ir jie siekia surasti ją pakeičiančius naujus vienybės simbolius. Sovietinis kinas – tai praeities vienybė, o Putinas – tai simbolis vienybės, kuri yra dabar.

Matome, kaip lygiagrečiai su požiūriu į sovietinį laikotarpį kinta suvokimas, pavyzdžiui, stalininių represijų atžvilgiu. Ar tai atsispindi apklausose?

Viešumo [perestroikos] epochoje buvo atskleista tokių dalykų, jog visuomenė nustėrdavo: „Dieve mano, Komunarka. Nejaugi čia sušaudė šitiek žmonių?“ (rus. Коммунарка – miesto tipo gyvenvietė netoli Maskvos, Novomoskovsko administracinėje apygardoje. Nuo 1937-ųjų metų ten veikė poligonas, kuriame buvo vykdomi masiniai šaudymai ir ten pat laidojamos egzekucijų aukos – vertėjo past.). Toji patirto siaubo reakcija praėjo. Niekas ir nesako, jog ten nebuvo vykdomi sušaudymai. Taip, visa tai buvo. Na ir kas? Suprantate, viešumas rėmėsi idėja, jog kai tik mes visi pamatysime, kokią milžinišką istorinę klaidą padarėme, imsime atgailauti, klaidas ištaisysime ir viską padarysime kitaip. O dabar paaiškėjo, kad nors tiesa ir buvo pasakyta, tačiau sienos dėl to nesugriuvo. Jeigu žmonių ir vėl paklausite: „Ar Stalinas – budelis?“ Jums atsakys – taip, Stalinas budelis, tačiau jis dar ir didvyris, ir su juo mes pasiekėme pergalę, kuri vertinama kaip didingiausias 20-ojo amžiaus įvykis. Žmonių sąmonėje šie teiginiai vienas kitam neprieštarauja.

„Savąjį veidą reikia išsaugoti visai šaliai“

Kiek ilgai gali egzistuoti visuomenė su dabartine susidvejinusia sąmone?

Neilgai. Tik klausimas, o kaip ji pradės keistis? Kas bus tas paleidžiamasis mechanizmas? Kol kas egzistuoja hipotezė, teigianti, jog visuomenės sąmonė iš lėto sugrįš į pirmykštę būseną – pamirštant šiandienes aistras ar silpnėjant politiniam interesui. Kita hipotezė – jog įvyks kažkas tokio griausmingo.

Labiau griausmingo negu Malaizijos „Boeingo“ kritimas?

Taip, ir be to, tai būtų įvykis su katastrofiškomis pasekmėmis. Jo negalima atmesti, nes situacija labai rizikinga arba buvo labai rizikinga – dabar mes šiek tiek atitolome nuo prarajos krašto. O trečioji hipotezė – jog rasis toks… tuštumos pojūtis. „Nieko nebuvo, viskas pasibaigė ir nėra apie ką kalbėti“. Jeigu aš teisingai suvokiu, mūsų vidinė savisauga kol kas pasireiškia būtent tokiu būdu. Dabar labai daug kalbama, jog kiekviena konflikto pusė neturėtų prarasti savojo veido. Šiuo atveju savąjį veidą reikia išsaugoti visai šaliai.

stopfake.org

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
37 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
raigerdam,juozapam ,liepom ir pan.buduliam
va - kodėl rusai vodką geria

Vodkos išgėrus sortyras darosi dvaras, Putinas – genialus vadas, vakariečiai – fašistai ir t.t.

Kritikas Pikčiurna

Mokslinis metodas reikalauja lyginti. Gaila, kad autorius nelygina Rusijos su nacių Vokietija ir jos lūžiu po pralaimėto karo. Sovietų sąjungos žlugimas ir jos nusikaltimų atskleidimas nebuvo palydėtas Niurnbergo proceso bei liustracijos, vietoje jos įvyko „prichvatizacija”. Politiniai ir ideologiniai banditai virto „verslininkais” ir oligarchais, taip įgavo antrą kvėpavimą. Politinę valdžią jie pakeitė ekonomine valdžia, o su Putino atėjimu, vėl susigrąžino ir politinę galią. Beje, tai vyksta ir Lietuvoje, tik šalis mažesnė ir oligarchai negali izoliuotis nuo Pasaulio, todėl pasirinko slapstymąsi po globalizacijos skraiste. Tačiau globalizaciją lydi ne tik katastrofiška klimato kaita, gilėja ir vis dažniau kartojasi ekonominės krizės, senka ištekliai ir ekstensyvus vystymasis stoja. Tai patogus momentas Rusijos oligarchams grįžti prie šaltojo karo ir badyti pirštais į Vakarus – matote vakarų… Skaityti daugiau »

Paklausyti verta
taigi

priežodis sako: jeigu maskolius turėtų gėdą, tai nebūtų maskolius!

Beta

Nacio Michalkovo paistalus kišk logikos sutrikimu sergantiems savo vatnikams. Sveikiems tas marazmatikas neįdomus.
O straipsnis liūdnas. Kažkaip inteligentija bando pateisinti tą masinę rusų psichozę, bet… nelabai yra kuo. „Deržava”, vladi(vostok), vladi(kavkaz), „ruskij mir” per šimtmečius savo padarė. Būtų gal jų net gaila, bet kad jau pavojingi visam pasauliui darosi.

taigiui

Nemanyk, kad visi tokie kvaili ir po tavo visai negudrių viražų, pradės šokti pagal tavo dūdelę.

>Beta

Nacis – tai tu. Tavo nacizmą liudyja tavo vartojami žodžiai „vatnikas”, „marazmatikas” (užmiršai dar „koloradą”).

 kacius

teisus autorius dėl rusų susidvejinimo, štai net taigis tiesą parašė!
Jei neklystu, specialistai tą reiškinį (susidvejinimą) šizofrenija vadina.

Beta teisi

ta inteligentija, nuolat ieškanti pateisinimų bet kokiam valdžią turinčio veiksmui ar žodžiui, yra liūdna ir net apgailėtina.
O ta, kuri pati užsimano žaisti galios žaidimus, yra kokti.

Beta > 16:00

Aha. Ir kaip čia pamiršau, kad žeminti kitas tautas ir tyčiotis iš visko kas ne rusiška jūsų koloradai, privilegija. Tačiau už vatniką kaltės neprisiimu, nes tai tarptautinis žodis.
Sakai „marazmatikas” negražu? O kaip patartum vadinti kažką ten skaitantį poną Michalkovą? Jei jau laiškas, jei jau „iz Litvy”, tai, skaitovui derėtų ir laiško autorių pristatyti. Bet nepristato. „Pamiršo”. Bet kad iz Litvy- nepamiršo. Ko jis tuo siekia? Ar tik ne sukiršyti ir pažeminti abi tautas? Padorus žmogus taip kaip Michalkovas nesilegtų, taip gali tik pačio žemiausio kiselioviško lygio propagandistas- kas, mano nuomone, tolygu marazmui.
Dėl nacio. „Ruskij mir” ir „Deutschland Deutschland über alles” tau nepanašu? Tai kodėl hitlerinės Vokietijos vokiečius vadindavote naciais, o rusų negalima?

internauts

Tiesiog stebiuosi V.Landsbergio, kaip politiko, įžvalgumu. Perskaitęs kairiųjų autorės, Kanados žydaitės, kurios šeima kilusi iš LDK, iš Baltų Rusios, Naomi Klein knygą “Katastrofų kapitalizmas”, buvau kone patikėjęs, kad Garbačiovas nuoširdžiai siekė demokratinių reformų, tik Jelcino „banditinio kapitalismo” perversmas sutrukdė tai įvykdyti. Žinoma, Lietuva tuo Jelcino perversmu pasinaudojo kaip ir pirmosios Respublikos metu, kai Lenino Rusija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybe, kad susilpnintų Pilsudskio pozicijas. Matyt iš anksto planavo, kad tai laikinai. Stalinas vėliau „atsiėmė”. Putinas, matyt, taip pat tikisi, kad po antrojo NEPO (perestroikos” gali tą patį pakartoti. Tik kliūtis viena iškilo – Pabaltijys įstojo į NATO, į ES… Landsbergis buvo geresnis strategas už KGB. Pasirodo, viskas buvo kiek kitaip. Garbačiovui tiesiog pavyko apgauti Vakarų elitą įtraukiant jį patį remti slaptą… Skaityti daugiau »

internauts

Andropovo „Goghota ili sekretnij plan perestroiki” paaiškina visą “perestroikos” esmę. “Neokarieji, neoliberalai, neokonai = neobolševikai/neotrockistai. JAV “neokonų” kova prie “komunistus’ buvo greičiau tik kova prieš stalininius, o gal chrusčovinius komunistus.
Ši kova turėjo pasibaigti “kova prieš terorizmą”, suvienijant ir pasijungiant visas slaptasias tarnybas… apie tai liudija ir galimai JAV nacionalinio saugumo vadovo, rabino sūnaus Chiortoff’o įvestas visuotinis sekimas, kuriuo tik dabar susirūpino Merkel, bei cžv kalėjimų statymas Rytų Europoje. Bendras priešas – terorizmas, turėjo padėti įtvirtinti pasaulinę diktatūrą. Planas jau buvo kone pavykęs, bet… atėjo Obama ir panaikino tos „visuotinės kovos prieš terorizmą’ (neva) priežastį – neva vadą Ben Ladeną, bei nutrauke kone 10 milijardines subsidijas, skirtas šiai kovai Izraeliui. Prie Bušo, rašo Naomi Klein, Izraeliui buvo leista susipirkt kone visas… Skaityti daugiau »

internauts

iš kitos pusės, Gorbačiovas iš dalies teisus. Snkcijos prieš Putino kliką jam ne tiek kenkia, kiek didina jo autoriteta, nes maskuoja tikrasias Rusijos ekonomikos smukimo priežastis. Dabar Putinas gali visą kaltę versti Vakarams ir pats likti nekaltu ėriuku savo naivios liaudies akyse.

Dalia

Rusai atgauna savo, didelės valstybės, identitetą, nes bestatydami komunizmą buvo taip pat jį praradę, labai nutolę nuo to, kokie rusai buvo caro Rusijoje, bet ar savąjį identitetą atgauname mes, lietuviai? JAV ir ES santykiai vėlgi atskira problema, jie nėra absoliučiai tobuli, yra ir kontroversijų, taip pat ir dominavimo srity. JAV t.p.pasižymi savotišku atsiskyrimu nuo pasaulio, ir jiems tiek Europa, tiek Rusija ar Ukraina yra kažkas kas yra ne Amerika, bet „oversee”, už jūros, ten yra tokia Europa, kur vyko kryžiaus karai, kur buvo inkvizicija nors krikščionys gyvena vis dėlto daug geriau ir protingiau nei agnostikai… Ten, kažkur „oversee”s yra ir Rusija, su kuria kariavo drauge prieš fašizmą, atidarę antrą frontą. Kas tas komunizmas, amerikiečiams taip ir liko ne visai aišku,… Skaityti daugiau »

Letas Palmaitis

„Rusai” (tikri rusai yra ukrainiečiai, iš kurių Maksvos Orda pavogusi vardą) jokio „identiteto” (išskyrus „mato”, „vandenuko” ir rašymo ant sienų puokštę) neturi, nes per amžiną mongolišką plėtimąsi tauta nespėjo susiformuoti, yra tik į „patriotinę teritoriją” suvarytas tautų likučių konglomeratas. Koks dar gali būti vergo identitetas? Svarbu – dievinti šiuo metu esantį chaną. Ar skaitėte, kad neseniai Dūmos pamišėlė iškėlė projektą, kad visos ruskijos moterys turėtų galimybę būti apvaisintos putkino sperma? Tai jau viršija stalino ir sifilitiko dievinimą. „Kaip šuo grįžta prie savo vėmalo…” (Pat 26, 11).

autoriaus pavarde

viska pasako!

Dalia

Taip taip, Rusijoje nebuvio nei caro, nei prancūziškai ne vien rusiškai kalbančios rusų aristokratijos, ir ji nebuvo sunaikinta… Ir nebuvo Rusijos 19 a literatūros, kuri niekada neišnyksta Europos scenose… Tebuvo ešelonai su arbūzais ir užrašais „golodajuščiai Litve”, kuriuos nuimdavo pravažiavus sieną, ir milijonais žūstantys alkani rusų skarmaluoti kareiviai… TSRS nebuvo niekada kosmose, o rusų techninė inteligencija yra nulis… SVAIKIME toliau!.. Bet visa bėda, kad lietuviai nemoka užsienio kalbų ir nežino ką apie Rusiją (ir pagaliau apie pačią Lietuvą šiandien jei prisimena)rašo Europos, o pagaliau ir JAV masse media… Tokiu atveju ir cenzūra, ir propaganda labai efektyvi…

Michalkovo skaityto laiško ištrauka

… С чего начался Майдан? С отказа Януковича подписать «евроинтеграцию». Кто все эти три месяца разжигал майданные настроения и таки довел украинский народ до кровавого безумия? Зловредный Путин? Австралийские аборигены? Марсиане? Как бы не так! На Майдан потоком хлынули разные «эмиссары» — литовские, польские, шведские, немецкие, американские политики — министры, депутаты, комиссары, сенаторы, госсекретари и их заместители. И каждый вылезал на сцену Майдана между революционными песнями и орал что-нибудь бессмысленное, но зажигательное (разжигательное), типа «Мы с вами! Украине слава! Героям слава!» И чем более идиотской была иностранная персона и ее лозунги, тем больше расходился Майдан. Приехал даже главный кретин и лузер прошлого десятилетия — экс-президент Грузии Саакашвили, Человек, просравший треть собственной страны, сгубивший кучу народа, человек, фамилию которого грузинский народ… Skaityti daugiau »

Dalia

Deja, Leniną saugojo latvių šauliai, o sovietinės Rusijos vadovybėje nebuvo nė vieno ruso… Net Kamenevas – slapyvardis, ir tas ne rusas… Beje, kodėl Ukrainoje milicija, o Rusijoje – policija? Vakar pažiūrėjau nuostabų koncertą, kur kinai kariškiai nuostabiai dainavo rusiškai ir šoko kalinką vos ne visą pasaulį pripildančios kinų armijos (vizualinėm priemonėm parodžius)tamsiom „šturmovkėm’ ir kosminiais šalmais fone – akivaizdu kad pasaulis labai keičiasi, o užsilikus vien praeityje tik praeitis ir lieka…

Dalia

manau kad šį koncertą žiūrėjo ir didelė dalis Europos, ir propaganda tikrai efektyvi – žvilgsnis į kinų armiją Maskvoje

globalus veido praradimas!
globalus veido praradimas!

contrpost.com/?p=175 …

Daliai

sovietinės Rusijos vadovybėje nebuvo nė vieno ruso… – akivaizdu kad pasaulis labai keičiasi, …greit rusijos vyriausybeje bus vien kinieciai, o užsilikus vien praeityje tik praeitis ir lieka…

taigiui

tai tu nešiaip koks Latvių gatvės skeltanagis, bet dar ir bobiškos giminės? 🙂

Vokieciu istorikas apie pasauli!

youtube.com/watch?v=eva5whKj95c ziureti visiems!

vokieciu tv

youtube.com/watch?v=UbC-pzu1Kcc .,

Daliai

Rusijos kultura 19 a suklestejo tik deka jos suartejimo su Europa ir dalies europines LDK prisijungimo. Dostojevskis kiles is Dostojavu kaimo prie Vilniaus vaikysteje kalbejo lietuviskai.

Putinas vel grezia Rusija link Azijos, dalina Kinams Sibiro sritis, Rosneft aktyvus… net Duginas jau juo nusivyle, vadina ji su jo klika sestaja Rusjos kolona.

Letui Palmaiciui

Gal ne siaip sau ir is Stalino miesto kiles Putino „istorikas” Anatolij Fomenko perrasineja istorija, teigdamas, kad tikrieji rusai yra butent chazarai susimaise su mongolais Aukso Ordoj. Bet kartu jis bando irodyti, kad sita tiurkiska rase, 9 a priemusi judaizma is Kryme isikurusios semitiniu zydu diasporos, yra ir tikrieji zydai ir kad butent Kryme gime Jezus Kristus, ir kad istorine chronologija paankstinta kone tukstanciu metu… kad kryziaus karai ir Trojos karas vyko kone vienu metu ir t.t. ^tai kaip melo imperijoj gimsta beprotybe.

ar Putinas adekvatus?

Neadekvatumas – tai proto suskilmo vaisius. Jis reiskiasi priestaravimais paciam sau. Stai Putinas kvieciasi i Krymo rinkimus stebetojais Europos neonacistines partijas, prancuze La Pen, Vengru nacistus ir kt. Pats palaiko Rusijos nacistus, o apsisukes stai ka lemena: From Moscow Times: President Vladimir Putin has expressed concerns about what he described as the rise of neo-Nazism in Europe, telling a Serbian publication that it was Russia’s duty to oppose fascism. Putin’s comments, made to Serbia’s Politics magazine, came shortly before the Russian president was set to arrive in Belgrade to take part in events to commemorate the 70th anniversary of the city’s liberation from Nazi Germany on Thursday. “Unfortunately, the ‘vaccine’ for the Nazi virus that was developed at the [post-war]… Skaityti daugiau »

 Letui Palmaiciui

Kaip manot, kodel Stalinas bijojo ikurt zydu valstybe Kryme, kur gyveno didziausia semitiniu zydu diaspora, bet perkele sia diaspora i Rytu pakrante priesais Japonija,ikures ten zydu autonomija, o zydu valstybe ikure Palestinoje, atemes is anglu mandata, bei sukeles ten ne semitinius, bet tiurku kilmes zydus pagal religija? Kodel skleidziamas mitas, kad Stalina nuzude zydai ? Juk turejo but dekingi uz socialistines valstybes Palestinoje ikurima, pastangas Izraeli itraukt i JT irt.t. . Kodel Izraelis, kuri iki pat „septyniu dienu karo” 1967 reme Sovietu sajunga, staiga perejo i JAV puse? Ar tai buvo tikras perejimas ar tik imitacija, gudrus Gromykos ir Molotovo uzsienio reikalu zaidimas, igalines „disidentu” desanta permesti i Vakarus? O Vakarai, ypac JAV, tapo panasi i Rusija po 1917 m.… Skaityti daugiau »

hmm..

cia jau ne pirmas str, Levio sunaus. Protingas zmoga. Jauciu simpatija semitiniams zydams, kurie nemato reikalo keisti savo pavardes nei i rusiska,nei i anglosaksiska, o nori buti tuo, kuo yra. Jie kelia pasitikejima, kad nedalyvauja jokiam samoksle…

Letas Palmaitis dviem LetuiPalmaičiujams

Negudrus svajotojas Fomenka – tipiškas maskolių patriotas. Skirtingai nuo Vladimiro Belinskio, kurio knygą „Страна Моксель” rekomenduoju ne vien Pačiam, bet ir visiems, kurie tebetiki fomenkiška visokių Kara-Murzinų (Karamzinų) „Didžiosiosios Rusijos” istorija, rašyta Katarinos II užsakymu, nes vokietei rūpėjo valdyti jei ne Preussen, tai bent jau fantastinę Reussen, o ne kažkokį neaiškų mordvių-totorių-kalmukų konglomeratą, kurio didžiausioje dalyje net ir rusiškai nemokėta… Antisemitas Stalinas jokių „žydų valstybių”, ir dar SSSR teritorijoje, nekūrė, turėkit proto! Stalino ideologija reikalavo nacionalinio „skaidrumo” (su juo lengviau dorotis su „buržuaziniais nacionalizmais” ir tremti į gulagus), todėl visas SSSR kalėjimas buvo suskirstytas pagal nacionalinį požymį. Tuo pačiu lyg ir buvo įgyvendinama praplikusio sifilitiko „nacionalinė politika”. Kaip atsvarą „sionizmui”, Stalinas įkūrė „žydų nacionalinę apskritį”, o kad jis ten (į… Skaityti daugiau »

ha ha  >Palmaičiui

Ar „radio svoboda” žurnalistą Kara-Murza kildinat iš istoriko Karamzino?

Ar neigiat Stalino prisidėjimą kuriant Izraelio valstybę? Juk pats pirmas ją pripažino.
Stalino „antisemitizmas’ toks pat kaip „kovotojo prieš oligarchus” Putino.
Neskieskit.:)

hmm...  >Palmaičiui

Dėl “semitinių žydų” ir chazarų, jaučiu, Tamsta tik “слышал звон”, nes ne per seniausiai pagarsėjo žurnalistinė “teorija”, neva tikri genetiniai žydai – arabai palestiniečiai (niekas neneigia, kad jų pamatą sudarė islamizuoti žydai), o Europos žydai – tiurkai chazarai, kurie, kaip ir Pats teigi, buvo priėmę judaizmą.

“слышал звон” – tai Orwell’o draugo Arthur Koestler knyga „The Thirteen Tribe”. Rekomenduoju pskaityti.
Semitiniai zydai, tikrieji bibliniai iseiviai is Palestinos, daznai tapatinami su Ispanijos safardais, yra artimi pusbroliai arabams, bet ne arabai. Arabai kildinami is Abraomo verges palikuoniu, o zydai is jo teiseto sunaus Izaoko. Ir jie tarp visu, save vadinanciu zydais, sudaro tik apie 10 procentu.

Letas Palmaitis hmmui

Ta knyga ir yra žurnalistinio lygio sensacija, o „slyšal zvon” – ne apie ją, bet apie „semitinius žydus iš chazarų”, t.y. apie visišką absurdą. Chazarai nebuvo semitai, bet tiurkai. Jei visi Europos žydai tiurkai (o iš chazarų į Europą galėjo patekti tik apie XI a., kada Europos žydai jau buvo susiformavę, jau neminint, kad chazarai kito tikėjimo – karaimai), tai tikrai gausime 90 % „netikrų” žydų! DNR tyrimai tokios nesąmonės nepatvirtina, nors D-vo Tauta nėra būtinai tik genetiniai palikuonys.
Kas yra semitai, kas yra Abraomas ir jo sūnūs, prašyčiau manęs nemokyti. Turiu semitologo diplomą.

Letas Palmaitis hahai

Apie Karamzino totorišką kilmę paskaitykite kad ir Vikipedijoje. Nesuprantu Jūsų ha ha, kodėl kiekvienas „juodasis murza”, neva anot manęs, turi būti Karamzino palikuonis – tokios nesąmonės nekalbėjau, o Kara Murza su putkino nupirkta maskoliška „radio svoboda” redakcija man nerūpi.

37
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top