Aleksejus Levinsonas. Viso pasaulio Rusijai per daug

Olga Filina | kommersant.ru

Pastarųjų mėnesių, o gal ir metų laikotarpiu Rusijos santykių su Vakarais įtampos eskalavimas tapo pastovia tendencija. Dėl Ukrainos krizės aštrėjantys nesutarimai su išorės pasauliu tampa vis akivaizdesni ir kuo griežtesnių sankcijų imamasi prieš Rusiją, tuo įnirtingiau užtveriamas kelias dialogo galimybei. Šioje situacijoje vis dažniau įvairiais lygiais prisimenama „geležinė uždanga“ – ir kaip istorinė paralelė, ir kaip politinė perspektyva.

Portalo „kommersant.ru“ rubrikos „Ogoniok“ redakcija kartu su Analitinio Jurijaus Levados centro (toliau – „Levados centras“) socialinių ir kultūrinių tyrimų skyriaus vadovu Aleksejumi Levinsonu siekė išsiaiškinti dabartinės Rusijos visuomenės nuotaikų permainas.

Sociologas Aleksejus Levinsonas pateikia neseniai „Levados centro“ atliktų sociologinių apklausų duomenis, atskleidžiančius Rusijos gyventojų nuomonę dėl galimybės ir vėl atsidurti už „geležinės uždangos“.

„Geležinė uždanga“ iš esmės yra politinė strategija. Šalies konfrontacija su visu pasauliu – ne Rusijos išradimas, tokia būsena pasitaikydavo ir pasitaiko daugelyje nacionalinių formacijų – dažniausiai tokiose šalyse, kurių valdančioji grupuotė dėl įvairių priežasčių nebepajėgia užsitikrinti gyventojų palaikymo ir vadinamųjų „normalių“ sąlygų. Tuomet tenka griebtis dirbtinių priemonių – izoliacijos, militarizacijos ir pan. Todėl visų pirma svarbu pabrėžti: sėkmingose šalyse „geležinė uždanga“ paprastai savaime neatsiranda. Ji būna nuleidžiama, kai situacija šalyje tampa labai bloga. Savaime suprantama, jog nesėkmingą šalį vis sunkiau užgula didėjančios tarptautinės įtampos ir sankcijų sluoksniai, paveikiantys vidaus politinę ir (arba) ekonominę situaciją, ir vėliau jau būna nelengva susivokti, kas yra kalčiausias dėl blogėjančio žmonių gyvenimo.

Antrasis svarbus patikslinimas, padėsiantis suprasti ir šiandienę Rusijos situaciją, yra tas, jog izoliacija būna dvejopa. Ji gali būti įvesta iš vidaus, kai išorės pasaulis daugiau ar mažiau abejingas faktui, jog eilinį kartą kažkas kažkodėl atsiriboja nuo kitų ir užveria savo valstybės sienas. Kitas variantas – kai atribojanti siena statoma aštraus konflikto su išorės aplinka sąlygomis, o tai reiškia, jog ji statoma iš abiejų pusių: ir iš išorės, ir iš vidaus. Tuomet gaunama dviguba uždanga. SSSR atveju, kaip man atrodo, ji buvo greičiau viensluoksnė.

O dabar – apie šių dienų situaciją.

Akivaizdu, jog per labai trumpą laikotarpį Rusija įveikė didelį kelią, ir su tuo, be abejonės, ją būtų galima pasveikinti, jeigu tik nepaisytume to kelio krypties. Nuo nulinės fazės, kai dar nebuvo jokios „uždangos“, mes nužengėme iki antrosios stadijos, kai ėmė rastis idėjos apie aplinkos priešiškumą ir laisvą piliečių judėjimą bei finansinę veiklą ir informaciją ribojančių administracinių barjerų užuomazgos. Ir štai atsidūrėme ties trečiąja riba, kai sankcijomis šalis tarsi atitveriama iš išorės pusės. Iš tikrųjų viskas įvyksta labai greitai – lyg pagal instrukciją.

Nesiimsiu spręsti apie konkrečių vadovų veiksmus – tai ne mano kompetencija, tačiau kalbant apie visuomeninę nuomonę, galiu teigti, jog ji taip pat patyrė labai greitų ir esminių permainų. Mūsų šalyje buvo ir lieka tam tikra dalis piliečių, norinčių gyventi atviro pasaulio sąlygomis: kai kurie jų pasinaudoja galimybe išvažiuoti iš šalies ir į ją sugrįžti, kai kurie – ne, tačiau, jų nuomone, normali yra kaip tik tokia būsena.

Bet yra ir kita – kur kas gausesnė dalis gyventojų, save įsivaizduojančių izoliuotame pasaulyje ir priešų apsuptyje.

Kai mes užduodame klausimą, kokias šalis Rusijos piliečiai mano esant nedraugiškas jų šalies atžvilgiu, o kokias – ne, paaiškėja, jog atsakymų apie nedraugiškas šalis bendras skaičius gerokai viršija atsakymų apie draugiškas šalis skaičių.

Rugpjūčio mėnesį skelbtos „Levados centro“ atliktos apklausos duomenys parodė, jog mes draugaujame tik su Baltarusija, Kazachstanu ir Kinija. Tokie yra mūsų geopolitikos vaisiai, žvelgiant sociologo akimis. Na, dėl Baltarusijos ir Kazachstano suprantama – juk jie mūsų tradiciniai partneriai. O nelauktas ir staigus Kinijos „prirašymas“ prie draugų – reakcija į televizijos ekranuose skelbtą posūkį: atsisakiusi nesukalbamos Europos, Rusija savo žvilgsnį kreips į Rytus.

Čia reikėtų pažymėti, jog Rusijos gyventojų simpatijos Kinijai – gana netvarus reiškinys. Dar ne taip seniai Rytų kaimynė buvo vertinama kaip grėsmių šaltinis, potencialiai besikėsinantis į Tolimuosius Rytus. Dabar tokie vertinimai jau pamiršti, taip pat nebeprisimenami ir atvejai, kad per pastaruosius dvidešimt metų Rusija tik Kinijai ir yra perleidusi savo žemių.

Kol kas domėn neimamas ir tas faktas, jog Rusijos santykiai su Europa ir Rusijos santykiai su Kinija – visiškai nesimetriški reiškiniai. Kokia bebūtų, tačiau Rusija – reikšminga Europos politikos dalyvė ir sena jos partnerė. Savo [energetiniais] vamzdžiais mes net įsigudrinome Europą šantažuoti, dažniausiai turėdami iš to naudos. Tuo tarpu Kinijai Rusija ne tik kad ne draugė, bet net nėra ir patraukli partnerė – bet kuriuo atveju galimo šantažo objektu dvipusiuose santykiuose taps būtent mūsų šalis. Rytų kaimynė visada suras alternatyvą ir mums, ir mūsų angliavandeniliams, ir kai Rusija tai suvoks, mūsų šalis turės dar mažiau draugų.

Taigi, mes gyvename priešų apsuptyje. Kaip į tai žiūri šalies gyventojai? Situacija, nors ir nepasakytum, kad negirdėta, tačiau dabarties gyventojų generacijos požiūriu – ekstraordinari. Prezidento palaikymas Rusijoje gali būti vertinamas kaip labai simbolinis reiškinys, ir tai – visuomenės susitelkimo apie tam tikrą centrą rodiklis. Paprastai jis svyruoja ties 60–65 nuošimčių riba – daugelio sociologų nuomone, toks integracijos lygis mūsų šalyje įprastas. Tačiau dabar prezidento reitingas siekia beveik 90 nuošimčių – toks jis buvo 2008 metų rugsėjį, po karinės kampanijos Gruzijoje. Taigi, matome, jog atsistumdami nuo išorės priešų mes vis glaudžiau prilimpame prie centro. Papildomos visuotinės liaudies meilės apraiškų tenka ir Valstybės Dūmai, visai neseniai daugeliui atrodė pašaipų verta, ir vyriausybei, šiomis dienomis iš gyventojų atėmusiai pensijų santaupas. Tad nuotaika – archioptimistinė.

Tokios nuotaikos žmonėms leidžia manyti, jog ir užsienio sankcijos, ir tarptautinė izoliacija – jų suvokiama kaip įvykęs faktas – visiškai nepavojingi dalykai, į kuriuos kol kas galima nekreipti dėmesio. Mes klausiame respondentų, ar juos jaudina tarptautinė Rusijos izoliacija, atsirandanti dėl Rusijos vadovybės pozicijos Ukrainos atžvilgiu? Ir gauname tokius atsakymus: 38 nuošimčius apklaustųjų tai jaudina, 58 nuošimčių – nė kiek. Ar jaudina sankcijos? Ir vėl – 38 nuošimčiai žmonių jos jaudina, o 60 – visiškai ne. Vadinasi, didesnė Rusijos gyventojų dalis linkusi gyventi taip, tarsi nieko neįvyko. Pati nerūpestingiausia kategorija – jauni žmonės, todėl nereikėtų manyti, jog prasidėjus karo veiksmams, jie išeitų į gatves su antikariniais plakatais. Tik 23 nuošimčius jaunimo izoliacija baugina, o 73 nuošimčiai apklaustų jaunuolių yra įsitikinę, jog izoliaciją sugebės pergyventi.

Beje, buvo įdomu sužinoti, kokios kategorijos žmones vis dėlto jaudina „geležinės uždangos“ perspektyva. Pasirodo – valdininkus ir įvairaus rango vadovus: 56 nuošimčius apklaustųjų dėl to jaudinasi ir tik 43 nuošimčiai žmonių dėl to iš dalies ramūs. Greičiausiai daugelis jų suvokia, kokia kryptimi einama. Netekti galimybės išvykti į užsienį – šito baiminasi kiek mažiau negu trečdalis gyventojų (tarp maskviečių, nepritariančių tokioms perspektyvoms, – 44 nuošimčiai).

Ar visi šie duomenys rodo, jog mūsų visuomenė iš esmės yra rami, susitelkusi ir neįžvelgia nemalonumų? Turiu pasakyti, jog taip nėra. Visų pirma, mes bijomės kai ko, kur kas baisesnio negu „geležinė uždanga“, – trečiojo pasaulinio karo. 52 nuošimčiai Rusijos gyventojų nerimauja dėl to, jog šalies savanorių dalyvavimas Ukrainos konflikte gali sukelti globalią katastrofą. Išorės grėsmė mūsų gyventojams atrodo visiškai reali, ir toji baimė verčia juos dar labiau telktis aplink centrą. Antimilitaristinių nuotaikų epocha liko praeityje ir dabar daugelis vėl užsinorėjo šaudyti ir demonstruoti raumenis. Požiūris į ginkluotos jėgos panaudojimą keičiasi ir Rusijoje, ir visame pasaulyje. Dabar mes liovėmės nepasitikėti savo armija, kaip kad buvo 1990-aisiais metais – net inteligentiški žmonės šypsodamiesi kalba apie „mandagius žmones“ Kryme. Šiai pagundai visi pasidavė stebėtinai lengvai. Ko gero, dvidešimt metų trukusi kova su mitais apie ypatingąją Rusijos misiją, jos galybę ir šlovę nebuvo vaisinga. Visa tai atgijo. 80 nuošimčių Rusijos gyventojų aiškiai pasakė: susigrąžinę Krymą, mes susigrąžinome didingos „deržavos“ statusą. Didybė, kaip iš tokio atsakymo matyti, pasireiškia tuo, ką viena šalis gali primesti kitoms pasinaudodama savo jėga ir galia – ne derybomis ar ekonominėmis priemonėmis, o būtent tiesiogine žlugdančia jėga. Tačiau tuo pat metu karo mes bijomės, nes jau esame pripažinę: jei viską lemia jėga, karas yra įmanomas. Tad kažin ar tai liudija visuomenės ramybę.

Antra vertus, didesnė gyventojų dalis nesuvokia tos realios grėsmės, kurios akivaizdoje šiandien atsidūrė Rusija, ir šį faktą atspindi atliktos apklausos. Pokalbiai „fokus grupėse“ (kokybinis sociologinių tyrimų metodas – Tiesos.lt) ir kiti subtilesni sociologiniai matavimai rodo, jog „kolektyvinė pasąmonė“ ir toliau budi. Toji pasąmonė išsaugojo prisiminimus apie praeitį, apie rūsčią sovietinę patirtį, „geležinę uždangą“ ir siekia sugretinti tą patirtį su šiandienine situacija. Apie tai, kad tokias paraleles jaučia, prisipažįsta nuo penkių iki dvylikos nuošimčių Rusijos gyventojų. Tokių žmonių esama, nors jų ir mažuma. Tačiau svarbu ne tai, kad yra tokių žmonių, o tai, jog jų mintims ir baimėms užslėptai pritaria platūs gyventojų sluoksniai, nesugebantys savo nerimo aiškiai išreikšti ar įprasminti. Individualūs pokalbiai parodė, jog net patys optimistiškiausi ir kovoti su visu pasauliu pasiryžę asmenys sielos gilumoje suvokia, jog taip būti negali: mes esame teisūs, o visas pasaulis – neteisus. Todėl giliai savyje jie jaučia nerimą. Bet kol nesiliauja išgyvenamo momento žavesys, kol svaigstama dėl Krymo sėkmės, iš pasąmonės šis nerimas išstumiamas.

Žvelgiant į perspektyvą gali atrodyti, jog mes jau perėjome iš vienos visuomeninio gyvenimo būsenos į kitą, tik kol kas dar nesuvokiame, koks reikšmingas šis procesas. Artimiausiais mėnesiais, kai vienaip ar kitaip susiklostys situacija Ukrainoje, o taip pat –ir Rusijos santykiai su tarptautine bendrija, kai pasibaigs atostogų sezonas ir išryškės ekonominių komplikacijų kontūrai, mūsų visų lauks labai įdomus egzaminas. Žodį „įdomus“ čia pavartojau kaip sociologas, nes kaip pilietis, ko gero, būčiau linkęs šio egzamino nelaikyti. Esmė čia ta, jog tam tikra Rusijos gyventojų dalis, tam tikra elitų dalis pagaliau apsisprendė, kaip reikėtų susitvarkyti šalyje, būtent – apsitverti tvora. Suprantama, niekas nenori kad būtų blogai, visi nori, kad būtų kaip galima geriau. Tokie žmonės paprasčiausiai mano, jog Rusijai apskritai yra patogiau gyventi uždarytame stiklainyje, jog tik tokiomis sąlygomis joje atsiskleidžia iki to momento snaudusios vidinės galios, kurias vis išsklaidydavo europiniai vėjai. Jie samprotauja, jog užvėrus vartus į pasaulį suklestės žemės ūkis, atsigaus sava pramonė, kurortai ir visa, kas iš tikrųjų tautiška: literatūra, menas ir taip toliau. Tampa aišku, jog „geležinės uždangos“ idėja – ne atsitiktinumas, o mūsų elitų subrandintas įsitikinimų vaisius. Jie nori pabandyti veikti „mūsiškai“, jeigu jau nepavyko vakarietiškai. Vadinasi, priešais gyventojus bus „nuleidžiama užuolaida“, bus bandoma padaryti taip, kaip jau buvo Stalino laikais. Tačiau liaudis, žinoma, jau nebesovietinė, todėl neaišku, kaip ji sureaguos į šias pastangas.

Akivaizdu, procesas žada būti ilgas: nėra nė vieno veiksmingo būdo, kuriuo pavyktų vienu ypu – per vienerius metus – izoliuoti daugiamilijoninę šalį. Tačiau jeigu šis eksperimentas kada nors „pavyks“, mano manymu, jis atneš šaliai daug nelaimių. Tačiau neguodžia ir viltis, jog eksperimentas gali nepavykti ir jo šalininkai patirs visišką nesėkmę: tokiu atveju šalis taip pat neišvengs sunkumų. Mes praktiškai neturime alternatyvių elitų, randasi problemų ir su alternatyviu pasaulio paveikslu. Vargu ar kas sutiktų sugrįžti prie gorbačioviško „naujojo mąstymo“. Todėl kaip sociologas, neskausmingos išeities iš tos situacijos, kurią mes susikūrėme, aš nematau. Daug kas šiandien atrodo komiškai, tačiau mums teks pabūti dalyviais ne vodevilyje, o dramoje, kurioje uždanga nuleidžiama ne spektaklio pabaigoje, o pačioje veiksmo pradžioje.

kommersant.ru

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
8 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Taigi

Apsistosim, kai raudonu žiedu
Visa žemė skaisčiai pražydės.
Tegu tautos vieną himną gieda,
Visos tautos — iš visos širdies.
S. Nėris

naujas straipsnis
Nustebęs

Labai geras analitinis straipsnis. Pagarba Tiesos.lt. Padėkos vertėjui.

Beta

Крымчайтесь, русские, крымчайтесь. 🙂

Kita menulio puse
Lietuvis

Va kokie laikai atejo,uz mane atsipraso zydu(juk as jiems nieko nepadariau),man uzkrauna skola(nei lito nesiskolinau,be to dirbu ir moku mokescius),uz mane pasako,kad as eisiu kariaut…..

Ukraina

kas vyksta?
youtube.com/watch?v=dfzMnP3ilcI

Vatnikas

Ruskijmiro kultūra patyrė siaubingą smūgį: banderos vatšaudžiai suėmė garsų poetą ir aktorių Jurijų Jurčenką tiesiog in flagranti. Jis buvo atvykęs pas maskvos diversantus palaikyti jų kovinę dvasią, bo vienintelis belikęs jų vaistas nuo nevilties buvo ukrainietiška gorilka. Ypač lochams patiko eilėraštis apie liūdną Berkuto dalią:
Плачет, стонет Украина
Бьется рыбою об лед…
Чуден Днепр! – до середины
Редкий «беркут» доплывет…
Юрий Юрченко. Тут – бандера под бандуру.
Reikia ant tų banderų užmesti vatominę bombą…

8
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top