Aleksejus Navalnas: nustatyti ir paralyžiuoti

Rusų žurnalistas ir politologas Aleksandras Morozovas dalijasi savo įžvalgomis apie tai, kaip jis suvokia nuosprendį broliams Navalnams.

1.

Nuosprendį pagarsino. Tikslas – paralyžiuoti. Ir jis pasiektas. Olegas paimtas įkaitu, o paties [Aleksejaus] Navalno, gavusio ilgą lygtinę bausmę, veiksmų laisvė apribota. Visa trejų metų Kremliaus kova su opoziciniu judėjimu yra analogiška Sovietų Sąjungos KGB darbui su disidentais 8-o dešimtmečio pabaigoje – 9-to dešimtmečio pradžioje: ir apjuodinimas žiniasklaidoje, ir bauginimai siekiant priversti emigruoti, ir kalėjimo bausmės ne pagal vadinamuosius politinius straipsnius. Nėra „baudžiamosios psichiatrijos“ ir tremčių, panašių į A. Sacharovo, bet taktika išliko tokia pati: tiksliniai smūgiai į aktyviuosius. Tikslas – išvengti kaltinimo masinėmis represijomis, o tiksliniais smūgiais į aktyviuosius atimti iš visuomenės veikimo laisvę. Galiausiai pasiekti to, kad patyrę spaudimą alternatyvos šalininkai nutiltų visiškai.

2014 metais, jau postkryminėje Rusijoje, visu pajėgumu ėmė veikti ir pagrindinis sovietinės visuomenės veikimo laisvę ribojęs instrumentas – vaizduoti Vakarus kaip „radikaliai kitokius“. Sovietiniam žmogui kartkartėmis pavykdavo nuvykti į užsienį, ir ten savo akimis jis pamatydavo kitokias – kur kas patogesnes ir humaniškesnes – gyvenimo formas, tačiau pats sau jis sakydavo: „ten neįmanoma gyventi“. Net ir nė karto ten nebuvę buvo visiškai įsitikinę, jog ten esama gerų kelių, politinės veiklos galimybių, knygų, kino ir prekių gausos, tačiau visa esti taip, tarsi trūktų deguonies. Vakarai – it savotiška Marso planeta. Be atmosferos. Sovietinis žmogus ten turi išlipti tik apsivilkęs skafandrą. Iš gausių pokalbių su rusų studentais, studijuojančiais užsienyje ir skambinančiais savo artimiesiems Rusijoje, aš matau, kad radikalus othering („vertimas kitokiu“, „kitokinimas“ – rusų kalboje [kaip ir lietuvių – vert. past.] nėra tinkamo veiksmažodžio tokiam procesui įvardyti) – pradėjo sėkmingai veikti.

Giminaičiai jaudinasi: kaip ten jų vargšai anūkėliai gyvena Vakaruose, kur gatvėse kasdien siautėja neonaciai, gėjų paradai ir kur nuo žmonių slepiama tiesa. 2014 metais,prasidėjus Rusijos-Ukrainos karui, ėmė dirbti mašina, gaminanti patriotinę ideologiją „iš apačių“. Kol Rusijos politika nebuvo „ukrainizuota“, patriotizmas rasdavosi „iš viršaus“, dabar jis tapo „masių kūryba“, t.y. formuojasi plati nepolitinio – buitinio – patriotizmo erdvė, kurioje jaunieji karjeristai įgyja galimybę tarsi pagal metmenis „siuvinėti kryželiu“ įvairius kūrybingus raštus.

Kad ir kaip sutaptų pasitelkiamos priemonės, tai – jau nebe SSRS. Ir ja būti negali. Tai žlugęs bandymas priderinti specifinį „sovietinės politinės kontrolės“ aparatą ekonominiu požiūriu visiškai kitokiai visuomenei. Lėtai, su daugkartiniais eksperimentais, be regimų karinio perversmo požymių postsovietinė politinė sistema virto atpažįstama XX amžiaus antrosios pusės Lotynų Amerikos chunta. Ekonomika išsaugojo rinkos požymius, bankų ir draudimo sistemos veikia kaip ir likusiame pasaulyje, prekyba atvira užsienio mažmenininkams, valstybė nori būti visateise tarptautinės komunikacijos dalyve ir tuo pat metu nedidelis karinių bei civilių specialistų sluoksnis išsaugo valdžią tikslinėmis visuomenę paralyžiuojančiomis nuodų injekcijomis. Svarbiausia – kad niekas niekur „nevaikščiotų be priežiūros“.

2.

Navalnas pasirodė esąs labai didelis savarankiškas reiškinys. Kai dar 2012 metais buvo pradėta su juo visuotinai kovoti, iš „prezidento administracijai artimų šaltinių“ man teko girdėti sielvartingus ir nervingus pasisakymus apie tai, jog Navalnas kažkaip įsigudrina bet kokią ataką prieš jį išversti savo naudai, ir niekas negali jo paveikti. Įprastais instrumentais jo nepavyksta nukenksminti. Prieš jį naudojo ištisą priemonių rinkinį: skleidė gandus, jog jis ima kyšius ir užsiima vadinamuoju „greenmailu“[angl. greenmail – akcijų paketo pardavimas firmai-emitentui, vadybininkui arba esamam firmos-emitento savininkui už kainą, žymiai viršijančią rinkos kursą – vert. past.],kad jis – „Kremliaus projektas“ ir, priešingai, jis yra projektas, bet ne Kremliaus, o bankininkų, oponuojančių Kremliui, kad jis – JAV projektas (antraip – kam jis studijavo Jeilio universitete?), ir kad jis, atvirkščiai, yra fašistas ir „rusų maršas“, ir dar – jis „vagia mišką“ [turima omenyje vadinamoji „Kirovles“ byla, pagal kurią 2013 metais A.Navalnas nuteistas laisvės atėmimo penkeriems metams lygtine bausme ir namų areštu – vert. past.]. Jam leido dalyvauti Maskvos mero rinkimuose tikėdamiesi, kad jis čia susimaus surinkęs tradicinius kiekvienam startuojančiam sisteminėje politikoje klounui tenkančius 5 nuošimčius. Tačiau jis gavo 27 nuošimčius balsų. Mūsų chuntos aparatas išsikankino ieškodamas tos „Navalno čakros“, į kurią skorpionui įgėlus Navalnas pagaliau užmigtų atmerktomis akimis.

Visa problema ta, jog mūsų chuntos branduolį sudaranti „pirmoji postsovietinių čekistų karta“ yra pernelyg drovi. Jų galvose othering galutinai neįvyko. Jie vis dar negali sau pasakyti, kad jie „kitokie“ nei visas likęs pasaulis. Jie niekaip negali nuspręsti: ar reikia atkakliai teigti, jog jie – „taip pat Europa ir jų vertybės taip pat universalios“, ar jie vis dėlto kliaujasi savosiomis „dvasinėmis jungtimis“. Tai akivaizdžiai matyti visoje Putino postkryminėje retorikoje. Jis taip ir negali iki galo apsispręsti, kas tie visi žmonės iš G7: „mūsų gerbiami partneriai“ ar „mirtini Rusijos priešai“. Šiuos spazmus, kylančius dėl negalėjimo galutinai apsispręsti, matyt, sukelia jų kilmės dvilypumas, kurio ši karta jau ir neįveiks: viena vertus, jie „sovietiniai čekistai“, kita vertus – „Piterio [Sankt Peterburgo] merija“. Tik iš naujesnės – pirmosios „postkryminės“ jaunųjų patriotų-prielipų – kartos gali išaugti tikras, visavertis socialinis pragaras. Tokio tikslo siekdami šie jaunieji karjeristai-romantikai jau pradėjo aktyviai darbuotis. Būtent jie garsiai šaukia apie karą su Kijevu iki pergalės, kad „liberalai“– tai kitokia „rasė“ ir t.t., ir pan. Dabar – jų žvaigždžių valanda. Piterio čekistai suteikia jiems istorinį šansą suformuoti savo ilgalaikę ateitį.

3.

Visuomenės nuopuolis tipologiniu požiūriu primena 1907 metus: vieni įkalinti, kiti išvykę – kas į politinę emigraciją, kas tiesiog į Europos universitetus, treti skiria visą energiją žurnalams „Apolonas“ ir „Aukso vilna“, liaudies švietimui ir filosofiniams susirinkimams. Bet faktas yra tas, kad režimas nesugebėjo rasti būdų reformuotis, nesusidorojo su platesnio politinio dalyvavimo iššūkiu, nerado galimybių sąveikauti su institucionalistais. Nepavyko surasti nišos tokiems reformatoriams kaip Navalnas, kad ir jie galėtų dalyvauti modernizacijos procesuose. Režimui tenka painiotis sudėtingoje ir bergždžioje schemoje, kaip panaudoti nuoširdžius juodašimtininkus, visokią „zubatovščiną“ [rus. Зуба́товщина – XX a. pradžioje Rusijoje veikusių legalių darbininkų organizacijų pavadinimas, padarytas iš vienos Rusijos imperijos Policijos departamento tarnautojo, S. Zubatovo, pavardės. Šio sumanymo pagrindinė idėja – sukurti vyriausybės kontroliuojamas organizacijas, kad jos keltų vien ekonominius reikalavimus ir taip atitrauktų darbininkus nuo politinės kovos. Pirmosios tokios organizacijos atsirado Vokietijoje 19 amžiaus pabaigoje – vert. past.], liberalus-technokratus, gudraus proto ochrankos [rus. Охра́нное отделе́ние, arba охра́нка – „apsaugos skyrius“;– Rusijos imperijos Vidaus reikalų ministerijos policijos departamento padaliniai, užsiiminėję politiniu saugumu – vert. past.] šunis, rezgančius sudėtingas schemas, kaip į visuomenę infiltruoti provokatorius. Štai tokiame visuomenės nuopuolio fone Navalnas nuteisiamas, o jo brolis paimamas įkaitu.

Jo nesiryžo teisti kaip „valstybės priešo“, teisia dėl „Yves Rocher“ [„Yves Rocher“ – prancūzų firma, gaminanti kosmetikos ir parfumerijos priemones augaliniu pagrindu – vert. past.]. Nori ir skausmo suteikti ir tuo pat metu baiminasi naujų sankcijų. Siekia uždusinti šmeižtu, tačiau negali savo machinacijų nuslėpti nuožiniasklaidos ir blogerių. Jie nori, kad žiniasklaida ir pati išsigimtų – be tiesioginės prievartos. Nori, kad mes visi kažkaip susitaikytume su tuo faktu, jog mūsų chuntos spaudos atstovas gali padovanoti savo žmonai naują „Bentley“ [prabangios markės automobilis – vert. past.], o Navalnas gautų ne 25 metus Šliselburge [kalėjimas Šliselburgo tvirtovėje, carinėje Rusijoje skirtas tremiamiems į katorgą politiniams nusikaltėliams – vert. past.], o trejus metus namų arešto. Jie nori, kad iš viso šito susikurtų toks vieningas drovios, savanoriškos niekšybės pasaulis. Tiesą sakant, toks greičiausiai ir yra „rusų pasaulis“ – jų supratimu. Iš viršaus pridengtas rusų aristokratų šeimų palikuonių, atsistatydinusių Europos politikų ir senstančių Holivudo žvaigždžių paramos laiškais. Stilistiniu požiūriu visa tai net labai nešvanku. Vis tiek niekaip nebus įmanoma gyventi tokioje postsovietinio dvidešimtpenkmečio iškraipoje.

Iš rusų kalbos vertė Ramutė Bingelienė

colta.ru

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
8 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
pasmerkta rusija, deja...

pas čekistus tik viena nuostata – gyvuliška: galia, teritorija, valdžia ir t.t.
Krikščioniškas vertybes ir patį Jėzų Kristų neigia – Dievo jiems nėra.
Sužlugo net ne tokia velniška, bet ateistinė TSRS, sužlugs ir velniška rusija

Diedukas Spiečiui ir Letui

Labai smagiai perskaičiau trumpą moskovijos naujosios istorijos santrauką. Rekomenduoju: (Juozapai, šį kartą atsidaryk!)

http://www.novayagazeta.ru/arts/66707.html

Ir dar. Kažkaip liko pamirštas šis didis ŽMOGUS. Prisiminkim:

http://www.novayagazeta.ru/arts/66505.html

Letas Palmaitis

„Nustatyti ir paralyžiuoti” yra modernus spectarnybų metodas, vartojamas daugelyje šalių įskaitant Lietuvą.

...gintaras

navalnas prostytute..,tevynes ishdavykas o sitas portalas biesu ..,lietuvos prieshu shutve

Julija

kaip greit viskas transformuojasi: gintas tapo gintaru…
Vardas gražėja, o raiška bjaurėja

Julija

„Didžiausia bausmė atmetusiam įstatymą – būti valdomam menkesnio.” (“The heaviest penalty for declining to rule is to be ruled by someone inferior to yourself.”) ― Platonas „Republika”.

Yra apie ką pagalvoti.

gudi giria

navalil drovf da–ja dziaugesi,kad ne kartuves,vis tie izdavikai tribuna turi judosiai skverbesi,kaip rasalas,kad uzsiknistu,ta antzmogiu paroda,vistiek svietas tures issilaisvinti.

Arguss

Gerbiamieji, ar neatpazistate siame straipsnyje ir Lietuvos tikroves. Labiau uzmaskuotos negu rusijoje, bet tos pacios kilmes.

8
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top