„Esu mokytojas, rašytojas ir steigėjas. Gimiau Paryžiuje ir turiu prancūziško, gruziniško ir rusiško kraujo, o šiuo metu jau 15 metų gyvenu Suomijoje“. Taip prisistato Alexandre Havard, neseniai lietuvių kalba pasirodžiusios knygos „Dora lyderystė“ autorius, atvykęs į Vilnių dalyvauti Knygų mugės renginiuose. Autorius yra tikrai daug keliavęs, neblogai pažįsta ir Lietuvą, kur yra buvęs ne kartą. Su svečiu kalbėjomės Vilniuje įsikūrusios katalikiškos organizacijos „Opus Dei“ namuose Jogailos gatvėje.
Išgyvename lyderystės krizę, nes gyvename Tiesos krizės laikais. Kokią išeitį matote?
Išeitis, mano galva, yra sakyti tiesą. Tačiau reikalas tas, kad ne visi nori ją išgirsti tokiu būdu, kaip mes esame tradiciškai pratę ją pateikti. Šia prasme mano knyga, sakyčiau, yra parašyta patraukliai.
Žmonės paprastai nenori būti maži, o juk lyderystė kalba apie didybę, o didybė kalba apie tiesą.
Kai neseniai lankiausi vienoje Afrikos valstybėje, kur mane pakvietė kalbėti maždaug 50 deputatų grupei, vienas jų sakė: neverta apie tai kalbėti, juk politika Afrikoje iš esmės tai – tik melas ir vagystės. Tada supratau, kaip turėčiau bendrauti su tais žmonėmis. Užuot sakęs, esate blogi, galiu jiems sakyti: esate maži. Tada žmonės reaguoja. Juk daugeliui žmonių visai patinka būti blogiems, bet niekas nenori būti mažas.
Tad kalbėdamas apie lyderystę, atneši tiesą per didybę. Kalbi apie tarnystės didybę. Manau, kad lyderystė yra mokslas, kurio dėka galima pateikti dalykus labai patraukliai.
Kokia yra jūsų asmeninė lyderystės patirtis? Kokių lyderių esate sutikęs savo gyvenime?
Esu sutikęs daugybę didžių žmonių, labai įvairiose sferose: politikos, religijos, švietimo. Kiekvieno iš jų didybę sudarė specifinė jo savybė. Politikoje didis žmogus yra tas, kuris geba turėti naujų idėjų, nebijoti pokyčių, geba sakyti tiesą ir pan. Kiekvieno žmogaus didybė priklauso nuo jo asmenybės, temperamento, charakterio. Verslininko didybė – tai troškimas dalintis savo didybe su kitais. Esu sutikęs daug verslo žmonių, kurie stengiasi tapti didūs, padarydami didžiais savo žmones.
R. Reiganas buvo didis politikas, nes išdrįso sakyti tiesą, kad komunizmas yra melas. O melas ilgai netrunka. Jis sakė tiesą, kai niekas apie tai nekalbėjo.
Nesakyčiau, kad yra koks nors lyderio stilius, kurį galėtum kopijuoti, neprivalai kopijuoti. Lyderystė – tai buvimas savimi. Tie, kurie kopijuoja kitus, nėra tikri lyderiai. Tu privalai gerai pažinti save: temperamentą, biologiją, savo ribas ir stiprybes. Tada gali būti atsakingas už save: lyderis nesidairo aplink, ar kiti daro tą patį. Jis eina savo keliu.
Paprastai lyderystę mes siejame su galia. Tačiau savo knygoje jūs kalbate apie kažką, ką esame beveik pamiršę – apie dorybes.
Lyderystė neturi nieko bendra su valdžia. Arba kitaip sakant, lyderio valdžia nėra suteiktoji valdžia, tai charakteris, arba įgytoji galia. Vadinasi lyderio valdžia yra autoritetas, o ne suteiktos galios, ne pozicija užrašyta ant tavo vizitinės kortelės. Lyderio valdžia kyla iš autoriteto, kuris įgyjamas dorybių dėka.
Pavyzdžiui, R. Reigano motina – ji neturėjo jokios valdžios, tačiau turėjo didžiulę įtaką ir autoritetą sūnui. Ugdymo įtaka akivaizdi. Lyderystės gali išmokti namuose, nes tavo tėvai tau yra pavyzdžiai, padeda atskleisti berniuko ar mergaitės talentus, atrasti misijos pojūtį. Daug lengviau vaikui išaugti kitų vaikų aplinkoje, tai vėliau padeda ir versle ar politikoje. Deja, daug žmonių šiandien to nepatiria. Žmonės jaučia nevisavertiškumo kompleksą, jaučiasi maži, nesvajoja.
Blogiausia, kas nutiko lietuviams, – jie nebeturi svajonių. Kai žinai, kiek lietuvių paaukojo gyvybes už laisvę, o kitos kartos žmonės nebeturi svajonių – darosi baisu. Žmonės turi vėl pamatyti, kad turi tėvus, senelius, kurie kovojo už laisvę, ir didžiuotis jais.
Apie Europos Sąjungą žmonės sako: „Ką ji gali mums duoti?“ Manau, turėtume pratintis galvoti, ką lietuviai gali duoti Europai, ir nejausti jokio nevisavertiškumo komplekso. Atvirkščiai. Mes galime prisidėti prie to, kad Europa būtų grąžinta europiečiams. Lyderystė, apie kurią kalbu, yra skirta kiekvienam, ne tik keletui.
Žmoguje glūdintis troškimas valdyti išlieka. Kas skiria galios siekį nuo lyderystės?
Žmogus siekia galios, fizinės galios, nes jam trūksta dvasinės galios, ir tai problema. Daugelis vadinamųjų lyderių neturi galios sau, todėl ją bando įgyvendinti pavergdami kitus. Iš esmės jiems trūksta dorybių. Tai dramatiška situacija.
Žinoma, yra daugybė žmonių, kurie turi galią daryti gera. Tačiau neužtenka norėti gero, reikia žinoti, kaip gera daryti. Tam reikalingos dorybės: proto, širdies ir valios dorybės. Štai kodėl taip svarbu dorybėmis grįsta lyderystė.
Negana turėti vertybių, kaip antai, Dievas, šeima, valstybė… mes daug kalbame apie vertybes, bet ne apie dorybes. Daug žmonių turi aukštas vertybes, bet jiems trūksta energijos jas įgyvendinti.
Kalbate apie nuolankumą – tai kiek netikėta.
Taip, nes nuolankumas lyderystėje yra tarnavimo dalis. Lyderystė yra tarnavimas, o ne savi-tarna. Lyderystė – padėti žmonėms tapti didžiais. Lyderystė – reiškia pasiekti didybę padedant kitiems ją pasiekti. Didybė ir tarnystė – čia nėra prieštaros. Jei tu vedi žmones, jie auga. Jeigu tavo vedami žmonės neauga, tu juos klaidini. Jei vedi žmones į pragarą, nesi lyderis. Nors kiti vadina juos lyderiais, aš juos vadinu klaidintojais, nes žmonės paprastai neina į pragarą, nenori ten eiti. Tad vesti žmones yra moralinė veikla, vedimas į savirealizaciją, žmogaus prigimties tikslų išpildymą – jeigu to nedarai, tu meluoji, klaidini.
Žiniasklaida nuolat kalba apie lyderius, bet pati nesupranta apie ką kalba, – jie ne lyderiai, o bosai! Žiniasklaida kalba apie poziciją, apie bosus, kurie turi formalią valdžią, bet ne visada – autoritetą.
Dera skirti tarp auctoritas ir potestas; potestas yra pozicija, fizinė valdžia, o auctoritas kyla iš charakterio – būtent apie tai ir kalba lyderystė.
Tokia lyderystės samprata suponuoja bendrą vertybių pamatą.
Mums krikščionims svarbu suprasti, kas yra nuolankumas. Labai dažnai žmonės labai neteisingai jį įsivaizduoja. Dažniausiai nuolankumas atsiejamas nuo didžiadvasiškumo. Daug kas galvoja, kad didžiadvasiškumas, lyderystė, misija, pašaukimas, talentai… visi šie dalykai yra puikybė. Tai rimta problema tarp krikščionių, ypač katalikų.
Liuteronai išmetė visus viduramžius, monastinį mentalitetą, tad šios problemos gal ir neturi. Tačiau mes, katalikai, turime suprasti, kad tai, kaip vienuolis gyvena nuolankumu, nėra tas pats, kaip juo gyvena penkių vaikų tėvas, verslininkas ar politikas. Tu privalai būti labai aktyvus, daug svajoti, turėti viziją, misiją. Jeigu nėra didžiadvasiškumo, tavo nuolankumas yra netikras.
Kas yra nuolankumo esmė?
Nuolankumo esmė yra tiesa. Tiesa yra tokia, kad tu turi kai kurių trūkumų, tačiau ir labai daug puikių dalykų, kurie ateina iš Dievo ir juos vadiname talentais. Jei to nematai, negali būti nuolankus. Nuolankumo širdyje gyvena didžiadvasiškumas – tai yra savo talentų suvokimas. Nuolankumas sako, kad svarbu gyventi tiesoje, pamatinėje tiesoje, kuri teigia, kad tu nesi pats sau dievas. Esi sukurta būtybė. Labai svarbi tiesa, kad tu esi Dievo vaikas, tad turi svajoti Dievo svajones. Tai nuolankumo dalis, nes tai tiesa. Kai klausi žmogaus: kas tu esi, ir jis atsako: esu nusidėjėlis, tai nėra visa tiesa. Dar svarbiau yra prisiminti, jog esu Dievo vaikas.
Didžiadvasiškumas ragina prisiminti, kad esu Dievo vaikas. Jei trūksta didžiadvasiškumo, tavo nuolankumas tampa iškreiptas, matai vien savo trūkumus, įgytus per auklėjimą, biologiją, charakterį – tu nesi nuolankus, nes nežinai tiesos apie save. Mes sutinkame daugybę žmonių, kurie kuklumo vardan negali būti nuolankūs. Jie perdaug kuklūs, kad būtų nuolankūs – juokingas paradoksas.
Nuolankumas ir didžiadvasiškumas yra krikščionio gyvenimo pamatas, jokiu būdu ne kuklumas.
Drąsa, savitvarda, teisingumas yra kardinalios dorybės – reiškia, pamatinės. Vadinasi, privalai pirmiausia išsiugdyti šias dorybes. Paskui galima kalbėti apie didžiadvasiškumą ir nuolankumą. Tos keturios yra intelekto ir valios dorybės, be jų neveiks ir širdis.
Didžiadvasiškumas ir nuolankumas yra širdies dorybės – įdomesnės, nes jos užpildo gyvenimą. Gali jomis remti savo gyvenimą. Savo veiksmus turime remti tomis keturiomis kardinaliomis dorybėmis, tačiau ne savo gyvenimą. Žmogus kuo anksčiau turi būti ugdomas didžiadvasiškumui ir nuolankumui. Dažnai sutinkame žmonių, kurie yra intelektualūs, valingi, tačiau jų širdis neišauklėta. Kaip tai padaryti? Per didybę ir nuolankumą: tarnavimą.
Didžiadvasiškumas be nuolankumo nėra dorybė, tai – puikybė. Nuolankumas be didžiadvasiškumo nėra tikras, tai – melas, klaidingas nuolankumas, tai siauras mąstymas. Tad akivaizdu, kad mums reikia ugdyti visas dorybes, jos neįmanomos viena be kitos.
Kaip įgyjamos šios dorybės? Koks ugdymo procesas jas augina?
Tai tėvų darbas. Kaip auklėti vaiko didžiadvasiškumą? Jeigu tu, kaip gimdytojas, esi didžiadvasis, vaikas supras, kas tai yra. Daug sudėtingiau ugdyti didžiadvasiškumą, negu, pavyzdžiui, drąsą – mes žinome, kas tai yra. Žinome, kas yra savitvarda. Tuo tarpu didžiadvasiškumas yra vizija. Jeigu jos neturi, nesuprasi, jos esmės. Jei aplink tave visi maži, tu niekada taip ir nesužinosi, kaip būti didžiam.
Jei neturi šaunių tėvų, tau reiktų dairytis kitur: į mokytojus, draugus, herojus, knygas skaityti. Reikia sukurti didžiadvasišką aplinką savo gyvenime: skaityti tinkamas knygas, kurios padeda būti didžiadvasiškam. Mano galva, tai daugiausia klasikos veikalai. Ne visos knygos augina asmenybę, kartais jos vien pramoga – žinoma, tai nieko blogo, bet tai visai kitas reikalas.
Be to, būtina disciplina. Savidisciplina. Vaikas turi išmokti daryti tai, kas jį augina, ne tik tai, kas jam patinka. Tėvai turi išmokyti vaikus daryti ne vien teisingus dalykus, bet ir didžius.
Daugumoje mokyklų, ypač krikščioniškų, moko teisingų dalykų, gal dar formuoja charakterį, bet retai kada ugdo lyderius. Išugdome daug gerų žmonių, bet mažai lyderių, nes jiems trūksta didžiadvasiškumo. O ši dorybė itin svarbi ir reikalinga: jei esi tėvas, verslininkas, turi šeimą, privalai būti didžiadvasis, kad išliktum pasaulyje: turėti svajonių, veikti, visą laiką judėti pirmyn, antraip paskęsi pasaulio srovėje.
Krikščioniškoje aplinkoje gyva pašaukimo samprata, sekimas Kristumi – tai irgi savotiška lyderystė. Tačiau ar sekuliarioje terpėje išvis egzistuoja siekis būti lyderiu? Ar nemanote, kad čia dominuoja kitos vertybės, pavyzdžiui, patogaus gyvenimo ieškojimas? Savo norų išpildymas?
Noriu pasakyti vieną dalyką. Pašaukimas suteikia tikslą lyderystei, tačiau nėra jo širdis. Pašaukimas yra gyvenimo būvis, Dievo valia tau, ko Dievas nori, kad tu būtum. O lyderystės esmė yra misija. Tai dalykas, kurį turiu padaryti. Misija yra susijusi su ko nors darymu, o pašaukimas – gyvenimo būdas, ir tai skirtingi dalykai.
Esu sutikęs daugybę krikščionių, turinčių pašaukimo supratimą, tačiau jokio misijos supratimo. Kodėl? Todėl kad neįsigilino į savo talentus, jiems trūksta didžiadvasiškumo, nors daro gal daug gero pasaulyje. Jie patys savęs gerai nepažįsta, gerai nežino, ką jie turi gyvenime daryti. Tad jie nėra lyderiai.
Kita vertus, yra žmonių, kurie nėra krikščionys, bet turi gilų misijos suvokimą, nors ir nejaučia pašaukimo, nemato savo gyvenimo prasmės. Jie žino gana aiškiai, ką jie turi daryti, esu sutikęs tokių. Jie neranda prasmės, kuri yra transcendentinė jų gyvenimui, tačiau nepaisant to, jie gali nuveikti svarbių dalykų gyvenime.
Tad mes turime priminti krikščionims, kad lyderystė kalba ne apie pašaukimą, o apie misiją – tai yra veikimą, pažinus save ir savo talentus, pažinus pasaulio iššūkius ir prisiimant riziką bei atsakomybę už gyvenimą.
Krikščionys neretai turi problemų su lyderyste, nes jie klaidingai supranta nuolankumą. Mes, krikščionys, esame atsakingi už šį iškreiptą nuolankumo supratimą. Išplatinome tokią nuolankumo sampratą, kuri yra visiškai neteisinga. Turime pripažinti tai. Negalime sakyti, kad kiti turi problemą, mes turime problemą. Nesuprantame, kas yra nuolankumas. Tai svarbus dalykas. Savo srityje aš matau, kad žmonės nesijaučia laisvi, neprisiima atsakomybės, neturi svajonių, tiesiog pasiduoda, paklūsta tam, ką sako kiti. O turėtų prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
Kodėl taip yra?
Nes taip lengviau. Esu katalikas, pakrikštytas, einu į bažnyčią, neturiu galvoti apie gyvenimo viziją, savo gyvenimą… Tai būdas būti „easy-catholic“ (lengvos katalikybės atstovu). Tačiau tai nebeveikia, jūs greitai žlugsite kaip katalikas. Formaliai jūs galite vadintis krikščioniu, tačiau drama ta, kad tai ilgai netvers. Lyderystė mums aiškiai parodo: vadinate save krikščionimis, bet ar esate? Parodo tiesą.
Mūsų dienomis išties lengviau nebūti kažkuo…
Prieš 20 metų tu galėjai būti „per vidurį“, dabar tai nebegalioja. Turi apsispręsti, turi žinot, ko nori iš gyvenimo, apie ką svajoji, nebegali būti krikščioniu iš rutinos.
Man tai laba patinka. Esu optimistas. Man atrodo, kad pasaulis dabar suteikia daugybę galimybių lyderystei. Žmonės mato, turiu būti lyderis, nes kitaip žlugsiu, ne vien kaip krikščionis, bet ir kaip žmogus. Man tai labai patinka. Niekas nebenori būti masės žmogumi ir tai – geras ženklas, kad žmonės nori būti savimi.
Tiesa, daugybė knygų pateikia daug techninių patarimų, bet retai kuri kalba apie gyvenimo strategiją. Jos mažai ko vertos ir dažnai perdėm individualistinės – vien apie tave. Tuo tarpu tikra lyderystė – tai tu ir kiti. Juk nuolankumas, tai – tarnystė kitiems.
Ką galvojate apie naująją kartą?
Aš vedu mokymus visame pasaulyje. Jaunoji karta yra nuostabi. Jaunimas geba pasiaukoti. Bėda ta, kad mes jiems neduodame pavyzdžio, jie turi patys ieškoti šių gebėjimų. Mes turime jiems pasakyti: aš tau padėsiu, tave pamokysiu pasiekti tavo svajones.
Bendravo Saulena Žiugždaitė