„Kultūros barai“ | 2014 (12)
Dvigubos pilietybės klausimas nuo 2006 m. iš politinės dienotvarkės neišnyksta. Jis tai prislopsta, tai vėl iškyla. Bet kiekvieną kartą vis užgęsta neradus sprendimo ir atsimušus į Konstitucijos 12 straipsnį ir į KT 2006-11-13 nutarimą apie dvigubos pilietybės priešingumą Konstitucijai, išskyrus „atskirus atvejus“. „Atskirų atvejų“ ribose dabar ir norima spręsti dvigubos pilietybės klausimą, juos siejant su asmens nuopelnais Lietuvai. Bet tada kyla klausimas, kokia asmens veikla ir pagal kokius kriterijus turėtų būti laikoma nuopelnais, kokia institucija turėtų teisę apie tai spręsti ir kokiu teisės aktu ta veikla būtų pripažįstama nuopelnu, be to, nuopelnai kam – lietuvybei ar Lietuvos valstybei?
Lietuvybė ir Lietuvos valstybė, nors ir glaudžiai susijusios, bet netapatingos sąvokos. Lietuvybę lietuvis gali garsinti užsienyje ir nebūdamas Lietuvos piliečiu, bet atlikdamas kitoms valstybėms reikšmingus darbus, jei tik jis viešai pabrėš, esąs lietuvis, t. y. atėjęs iš tokios darbščios, gerų savybių turinčios tautos, kuri vadinasi lietuvių tauta. Tai reikš, kad prie jo laimėjimų tiesiogiai nėra prisidėjusi lietuvių tauta ar Lietuvos valstybė. Sovietų Sąjungoje atskiri lietuviai krepšininkai, lengvaatlečiai ar kitų rungčių sportininkai, tapdami TSRS čempionais, pasaulio pirmenybių ar olimpiadų čempionais ar prizininkais garsino save, tam tikra prasme ir – lietuvybę, bet ne Lietuvos valstybę. Ž. Ilgauskas galbūt garsina lietuvybę Jungtinėse Amerikos valstijose, bet ne Lietuvos valstybę. Jiems laimint grojamas ne Lietuvos, o kitos valstybės himnas. Oficialiai jų laimėjimai ir garbė siejami su ta valstybe, po kurios vėliava jie veikė ar veikia.
Visai kas kita yra garsinti Lietuvos valstybę. Atskirų lietuvių sportiniai laimėjimai yra ženklinami Lietuvos valstybės nacionalinės vėliavos spalvomis, grojamas valstybės himnas, pakeliama Lietuvos vėliava, aukštinama Lietuva, sukūrusi materialines ir kitokias sąlygas atsiskleisti jų talentams, siekti jiems aukšto meistriškumo, dalyvauti varžybose. Tai reiškia, kad oficialiai jų laimėjimai pristatomi ir kaip Lietuvos valstybės laimėjimai. Valstybė šiems asmenims padėjo įsigyti išsilavinimą, rūpinosi jo sveikata, kūrė materialines ir organizacines sąlygas siekti profesionalumo, tinkamai pasiruošti varžyboms. Valstybėje nėra tokių piliečio nuopelnų, kurie būtų grynai vien tik jo paties prigimtinių gabumų ar vien tik jo asmeninių pastangų rezultatas. Atskiro asmens pasiekimai – tai asmens ir valstybės bendro veikimo rezultatas. Vertinti asmens nuopelnus kaip išimtinai asmeninius pasiekimus reikštų ignoruoti šį valstybės indėlį. Tai rodo „nuopelnų Lietuvai“ sąvokos nevienareikšmiškumą.
Iki šiol galiojančio Pilietybės įstatymo 16 straipsnis teisę spęsti apie konkretaus asmens nuopelnus ir jų pagrindu pripažinti asmeniui išimties tvarka teisę į Lietuvos pilietybę buvo suteikta Lietuvos Respublikos Prezidentui. Lietuvos Respublikos apdovanojimų įstatymas (2002-06-18, Nr. IX–957) nusipelniusiais Lietuvai žmonėmis laiko asmenis, apdovanotus Lietuvos Respublikos ordinais ir medaliais (3 str.). Tačiau Konstitucinis Teismas Respublikos Prezidento apkaltos metu 2004-05-25 nutarimu pripažino Konstitucijai prieštaraujantį Prezidento dekretą, kuriuo Lietuvos pilietybė buvo suteikta asmeniui, apdovanotam Dariaus ir Girėno medaliu, t. y. turinčiam oficialiai pripažintų nuopelnų Lietuvos valstybei. Tuo dar labiau pagilino „nuopelnų“, kaip pilietybės įgijimo pagrindo, neapibrėžtumą. Nesusipratimų turėtų kilti ir dėl nuopelnų vertinimo objektyvumo. Be to, orientacija į nuopelnus formuos nuomonę, kad teisė į dvigubą pilietybę yra ne asmens laisvas pasirinkimas, o valstybės malonė, dalijama tik pagal jai pačiai žinomus kriterijus.
Demokratinio problemos sprendimo, manau, reikėtų ieškoti ne subjektyviuose asmens veiklos vertinimuose ir Lietuvos žmones supriešinti galinčiuose nuopelnuose, o pačioje teisėje į pilietybę, kaip ir derėtų elgtis teisinėje valstybėje, skelbiančioje teisės viršenybę.
Manau, kad iki šiol nebuvo rasta minėtos problemos sprendimo ne tik dėl to, kad jo nebūtų ieškota pačioje teisėje į pilietybę, bet dėl iškreipto šios teisės suvokimo, t. y. buvo kalbama apie dvigubos pilietybės siekiančio asmens teises, jų nesiejant su pareigomis. Tiksliau sakant, asmuo siekia teisės į dviejų valstybių globą ir paramą, bet šią savo teisę jis linkęs saistyti pareigomis tik atžvilgiu tos valstybės, kurioje jis nuolat gyvena. Tai pasekmė bendros žmogaus teisių absoliutinimo tendencijos, kai aiškiai reikalaujama teisių, bet vengiama jas garantuojančių ir joms proporcingų pareigų. Čia tarsi norima veikti pagal principą: „Jūs tarnaukite man, bet aš jums netarnausiu“. Panašiai mąstė XVIII a. mūsų bajorai: „Viską iš valstybės ir nieko valstybei“. Būtent ši tendencija, skatinanti asmens savanaudiškumą, jo norą eksploatuoti valstybę, nieko jai mainais neduodant, ir daro dvigubos pilietybės problemą teisės požiūriu neišsprendžiamą arba bent nekorektiškai sprendžiamą.
Ne teisiniais, o socialinio tikslingumo ar tautinio solidarumo argumentais vadovaujasi ir visuomenė apklausose dėl pritarimo ar nepritarimo dvigubai pilietybei. 2006 m. atlikta Lietuvos žmonių apklausa parodė, kad 62,4 proc. apklaustųjų pasisakė už Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių „lygias teises“, [1] o 2009 m. dvigubai pilietybei pritariančių jau buvo 70 proc. Bet taip manančių nebuvo klausiama, ar jie žino, jog „lygios teisės“ suponuoja ir „lygias pareigas“. Būtent apie pareigas, išplaukiančias iš dvigubos pilietybės, nei šiose apklausose, nei dvigubos pilietybės šalininkų raštuose ar pasisakymuose neužsimenama. Todėl nieko nuostabaus, kad ši diskusija nuo pat pradžios pasuko nesusikalbėjimo, aklavietės ir grynai voliuntaristinių sprendimų ar emocijų skatinimo linkme.
Įstatyminis požiūris ne visada yra teisinis požiūris. Teisininkai, kurie šioje diskusijoje siekia vadovautis tik įstatymais, arba savo nuomones grįsti kitų šalių pilietybės įstatymine reglamentacija, ima niekuo nesiskirti nuo neteisininkų. Ir tai suprantama, nes įstatymą gali pasiskaityti ne tik teisininkai. Kita vertus, atskirų šalių pilietybės įstatyminio reglamentavimo žinojimas ne daug kuo gali prisidėti prie šios problemos sprendimo jau vien dėl to, kad kiekvienoje šalyje, net ir laikančioje save „teisine valstybe“, pilietybės norminimas ženkliai įvairuoja: vienose šalyse dviguba pilietybė leidžiama (Izraelis), kitur ji draudžiama, o kartais ten, kur draudžiama įstatymais, faktiškai funkcionuoja kontrabandiniu būdu (JAV). O apsiribojus tik pačia įstatymine reglamentacija, iš kur galima žinoti, kuri šalis, spręsdama šią problemą, eina „tiesos keliu“, o kuri pasuko į „klystkelį“? Įstatyminis požiūris, kaip žinome, ne visada sutampa su teisiniu. Įstatymas gali būti ir su teise nesiskaitančios politinės valios norminė išraiška. Todėl įstatyminis požiūris tokiais atvejais yra tas pats politinis požiūris tik įgijęs norminį pobūdį.
Teisinis požiūris į dvigubą pilietybę. Dvigubos pilietybės legalizavimo ar nelegalizavimo problemos teisinis sprendimas gali išplaukti ne iš „balsų daugumos“, ne iš gerų ar blogų intencijų, net ne iš „tautinio solidarumo“ ar buitinio pragmatizmo, o iš pačios pilietybės kaip teisinės sąvokos, kurios turinį sudaro teisių ir pareigų vidinė priklausomybė. Pilietybė – tai asmens ir valstybės testinis teisinis santykis, kuriame šalys susisaisto abipusėmis teisėmis ir pareigomis. Tai reiškia, kad asmuo, panoręs tapti konkrečios valstybės piliečiu, įgyja teisę ne tik naudotis tos valstybės globa ir parama, bet privalo prisiimti ir iš tos teisės išplaukiančias pareigas tai valstybei. Tai yra konstatavęs ir Konstitucinis Teismas 2006 11 13 nutarime: „pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja tam tikras pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei“ (Pagrindinėmis piliečio pareigomis JAV Konstitucijos autorius Judžinas Makkarti laikė tris pareigas: mokėti mokesčius, dalyvauti valstybinės valdžios rinkimuose, ginti savo tautą su ginklu rankose).
Iš bendros piliečio pareigos – laikytis savo valstybės įstatymų – išplaukia pirminė ir pagrindinė piliečio pareiga mokėti savo valstybę išlaikančius ir jos funkcijų vykdymą garantuojančius mokesčius. Valstybė yra išimtinai piliečių kūrinys ir egzistuoja tik tiek, kiek piliečiai ją išlaiko mokesčių mokėjimu. Vadinasi, jei norima būti dviejų valstybių piliečiu, tai sąmoningai prisiimama pareiga vienu metu laikytis dviejų valstybių įstatymų ir mokėti dvi valstybes išlaikančius mokesčius. Ir šios pareigos vykdymas turi būti nenutrūkstamas, nes nenutrūkstamas turi būti valstybės išlaikymas; valstybė yra gyvas organizmas su nuolatine „medžiagų apykaita“, kuris kasdien turi gauti vis naujų mokestinių „injekcijų“, kad nesustotų, kad pajėgtų vykdyti savo funkcijas, tarp jų ir savo piliečių globos funkciją, kai tie piliečiai tokios globos yra ar bus reikalingi. Bet jei asmuo nori vienu metu naudotis dviejų valstybių globa, bet sutinka mokėti mokesčius tik vienai valstybei išlaikyti, tai antros valstybės atžvilgiu jis reikalauja privilegijų.
Tokios privilegijos siekiantis asmuo objektyviai stoja į konfliktą su kiekviena bent kiek demokratiška konstitucija, kuri įtvirtina visų tos šalies piliečių lygybę prieš įstatymus. Konstitucinis teismas minėtame nutarime pagrįstai yra nurodęs, kad „reguliuojant pilietybės santykius, turi būti laikomasi ir asmenų lygiateisiškumo principo“ kuris „įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai…, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų“ (2006-11-13). Vadinasi, kiekvienas asmuo, laikantis save konkrečios valstybės piliečiu, privalo lygiai su kitais piliečiais mokėti tos valstybės išlaikymo mokesčius, nepriklausomai, kur jis begyventų, nes Lietuvos Konstitucijos 32 straipsnis leidžia Lietuvos piliečiui laisvai išvykti iš Lietuvos ir laisvai į ją sugrįžti. Bet išvykęs iš Lietuvos asmuo, kiek jis nepraranda Lietuvos pilietybės, tiek jis neatleidžiamas bent nuo pagrindinių iš tos pilietybės išplaukiančių pareigų valstybei, tarp jų ir nuo pareigos mokėti savo valstybę išlaikančius mokesčius.
Teisė į pilietybę teisnumo ir subjektinės teisės požiūriu. Prezidentas V. Adamkus yra pareiškęs, kad „norintis būti Lietuvos piliečiu, turi turėti tą teisę…“ Tai esanti kiekvieno prigimtinė teisė ir niekas iš jo tos teisės negalįs atimti. Tai visiškai teisinga, bet čia kalbama dar tik apie teisnumo lygmens teisę į pilietybę t. y. apie abstraktų leidimą įsigyti Lietuvos pilietybę. Toks leidimas asmeniui suteikiamas be jokių pareigų ir jokioms pareigoms neįpareigojantis.
Būtent tokią teisnumo lygmens teisę į Lietuvos pilietybę iš tiesų turi kiekvienas lietuvis, kur jis begyventų ir kokios kitos valstybės pilietybę beturėtų. Ir tai įtvirtina tiek Konstitucija, tiek Pilietybės įstatymas. Bet tai tik abstraktus leidimas įsigyti Lietuvos pilietybę, kuris dar asmeniui nesuteikia jokio konkretaus gėrio ir neuždeda valstybei jokių konkrečių pareigų to asmens atžvilgiu. Šio leidimo siekti Lietuvos pilietybės iš lietuvio ar Lietuvoje gimusio asmens tikrai niekas negali atimti. Bet vos tik toks asmuo pabando šią savo teisnumo lygmens teisę paversti subjektine teise į Lietuvos pilietybę, t. y. susisaistyti su Lietuvos valstybe pilietybės santykiu, nuo to momento jis įgyja ne tik realią teisę į Lietuvos valstybės globą ir paramą, bet kartu prisiima ir iš tos teisės išplaukiančias pareigas valstybės atžvilgiu, tarp jų ir pagrindinę pareigą – mokėti Lietuvos valstybės išlaikymo mokesčius.
Ir kol jis šias pareigas vykdo, niekas ir niekada demokratinėje teisinėje valstybėje negali iš tokio lietuvio ar Lietuvoje gimusio asmens atimti Lietuvos pilietybės; Lietuvos pilietybės galima tik sąmoningai atsisakyti arba ją prarasti ir tik vienu atveju – atsisakius vykdyti iš jos išplaukiančias pareigas. Tokia yra kiekvienos subjektinės teisės, taip pat ir subjektinės teisės į pilietybę logika. Bet jei užsienyje gyvenantis ir kitos valstybės pilietybę turintis lietuvis supranta savo subjektinę teisę į Lietuvos pilietybę tik kaip teisę naudotis Lietuvos valstybės globa be pareigų tą valstybę išlaikyti, ją ginti, tai jis arba nežino, kas yra teisė, arba sąmoningai reikalauja privilegijų. Antroje Lietuvos Respublikoje dviguba pilietybė kaip tik ir buvo draudžiama dėl to, kad tokios pilietybės siekiantys asmenys nepageidavo vykdyti iš dvigubos pilietybės išplaukiančių dvigubų pareigų: „…dabar yra daug svetimšalių, kurie, neatsižadėdami vieni Lenkijos, kiti Rusijos, norėtų Lietuvoje naudotis Lietuvos piliečių teisėmis, bet nenori eiti tų pareigų, kurios tenka Lietuvos piliečiams“. [2]
Lietuvybė pareigų gali ir nesuponuoti, o pilietybė suponuoja. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas piliečių lygiateisiškumo principas reiškia, kad valstybės išlaikymo mokesčius mokėtų visi Lietuvos piliečiai, nepriklausomai nuo jų gyvenamos vietos. Tai vienodai galioja tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams, nepriklausomai nuo to, ar jie moka mokesčius Amerikos ar kitai valstybei. Bet jei užsienyje gyvenantys ir būdami kitų valstybių piliečiais, dar nori būti ir Lietuvos valstybės piliečiais, bet atsisako mokėti Lietuvos valstybės išlaikymo mokesčius, tai kyla klausimas, kokiu pagrindu jie gali pretenduoti į „lygias teises“ su Lietuvoje gyvenančiais bendrapiliečiais? Lietuva – ne tik geografinė teritorija, ji dar ir etnosocialinė kategorija, t. y. lietuvių tautos valstybė, kuri negali egzistuoti, jei piliečiai atsisako ją išlaikyti.
Tautybė ir pilietybė artimi, bet netapatingi dalykai: tautybė pareigų gali ir nesuponuoti, o pilietybė suponuoja. Pripažinus užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams „lygias teises“ su Lietuvoje gyvenančiais Lietuvos piliečiais be lygių pareigų, pirmųjų teisės virstų neteisėtomis privilegijomis, t. y. tam tikra jų agresija prieš Lietuvoje gyvenančius piliečius, nes šie privalėtų mokėti Lietuvos valstybę išlaikančius mokesčius tiek už save, tiek ir už užsienyje gyvenančius Lietuvos piliečius. Ar Lietuvoje gyvenantys piliečiai nori suteikti šias privilegijas užsienyje gyvenantiems ir kitų valstybių pilietybę turintiems lietuviams? Ar galima atsakyti į šį klausimą neatsiklausus Lietuvoje gyvenančių piliečių?
Kadangi mokesčių mokėjimas yra būtina pareiga pilietybės teisei garantuoti, tai suprantama, kad asmuo gali būti kelių valstybių piliečiu tik tuo atveju, jei jis sutinka ir realiai pajėgia vykdyti iš šių pilietybių išplaukiančias pareigas. Būtent taip mąstė jau tarpukario Lietuvos teisininkai, šią nuostatą įtvirtinę 1928 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje: „Lietuvos pilietis (…) nepraranda savo pilietybės teisių patapęs kurio (nors) Amerikos krašto piliečiu, jei jis atlieka tam tikras įstatymo nustatytas pareigas“ (10 str.). [3] Nors ir čia pareigos nebuvo išvardijamos, bet šis principinis teisių ir pareigų vienovės pripažinimas rodė ano meto Lietuvos teisininkų aukštą teisės išmanymo lygį.
Valstybė ne epizodiškai, o nuolat egzistuojantis procesas. Negalima atleisti užsienyje gyvenantį Lietuvos pilietį nuo savo valstybės išlaikymo mokesčio net ir apeliuojant į bendrąjį teisės principą: jei asmuo nesinaudoja subjektine teise, tai jam neprivalomos ir iš tos teisės išplaukiančios pareigos. Šis principas šiuo atveju negalioja dėl vieno iš pilietybės santykio subjektų – valstybės specifikos: valstybė, kaip sakyta, negali egzistuoti epizodiškai, ji yra arba nenutrūkstamas procesas, arba jos nėra. O nenutrūkstamas egzistavimas reikalauja ir nenutrūkstamo išlaikymo, kurį pirmiausia privalo garantuoti piliečiai. Būtent šios pareigos vykdymas garantuoja, kad sugrįžę į Lietuvą, jie ras savo laisvą nepriklausomą valstybę, kaip savo namus ir kaip savo globėją. Prezidentas teisingai pavadino Lietuvos valstybę „lietuvių namais“. Bet šiuo palyginimu jis faktiškai prieš savo valią pasisakė ir prieš dvigubą pilietybę be dvigubų pareigų. Jei valstybė – „namai“, tai ir išvykus svetur, reikia rūpintis, kad palikti namai nesugriūtų, kad panorėjus sugrįžti, būtų kur sugrįžti. Bet jei paliekami namai likimo valiai, tai kam reikšti pretenzijas, jei sugrįžus vietoj jų rasi griuvėsius arba svetimus juose šeimininkaujančius?
Užsienio lietuviai ir nebūdami Lietuvos piliečiais šiandien gali laisvai atvykti į Lietuvą, čia apsigyventi, investuoti į Lietuvos ekonomiką, imtis verslo lygiais pagrindais su visais kitais asmenimis, nes atvykę mokės Lietuvai verslo mokesčius tik iki tol, kol gyvens Lietuvoje ir čia dirbs. Tai verslo teisė, kuri yra žymiai siauresnė negu pilietybė. Investicijų srautas šiuolaikiniame globaliame pasaulyje jau griežtai nesaistomas su pilietybe, jis juda pagal kitus principus. Verslo teisės yra lygios, nes čia visiems vienodi mokesčiai, vienodos kitos teisinės sąlygos. Jei užsienio lietuvis nori turėti verslą Amerikoje ir Lietuvoje, tai jis tikriausiai nesistebi, kad jam reikia mokėti verslo mokesčius Amerikoje ir Lietuvoje. Jis tik nustemba, jei mokesčių reikalauja dviguba pilietybė, nes čia mokesčiai mokami kitu teisiniu pagrindu – būtent pilietybės, t. y. remiantis būtinybe išlaikyti tą valstybę, kurios globa naudojamasi ar norima naudotis.
Lietuvybė pirmiausia yra dvasinis asmens ryšys su savo tauta, o pilietybė – dar ir daiktinis, materialinis. Tuo ir skiriasi lietuvis verslininkas nuo lietuvio-Lietuvos piliečio. Lietuviui verslininkui pirmiausia rūpi savo nauda, o lietuviui-piliečiui dar uždėta ir teisinė pareiga rūpintis savo valstybe, jos likimu net ir tada, kai jis Lietuvoje negyvena. Jam svarbu matyti Lietuvos valstybę klestinčią dar ir dėl to, kad tokią jis nori rasti ir tuo atveju, jei sumanytų joje vėl apsigyventi. Ir šį savo rūpestį jis negali įrodyti kitaip, kaip tik vykdymu pareigų, išplaukiančių iš Lietuvos pilietybės. Tuo tarpu lietuviu verslininkui tai mažai rūpi. Jei Lietuvos valstybė išnyks, jis savo verslą tiesiog perkels į kitą šalį (tam palanki šiuolaikinės globalizacijos „atvirų durų“ politika), nes jis tik lietuvis, bet ne Lietuvos pilietis. Lietuvos pilietis net ir perkėlęs savo verslą į kitą šalį, tebesijaučia susaistytas teisėmis ir pareigomis su Lietuvos valstybe ir pagrindine pareiga – ją išlaikyti. Tik tuo jis ir gali įrodyti, jog jo pilietiniai ryšiai su Lietuvos valstybe nenutrūko. Tai būtina todėl, kad pilietybė, kaip minėta, yra nenutrūkstamas asmens ir valstybės abipusių teisių ir pareigų ryšys; jis nenutrūkstamas todėl, kad, kartoju, nenutrūkstamas turi būti valstybės išlaikymas nenutrūkstamu mokesčių mokėjimu.
Tai rodo, kad dviguba pilietybė be dvigubų pareigų ne tik pagal formą prieštarauja Konstitucijai „niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ (12 str.), bet ir pagal turinį; ji prieštarauja pačiai teisės esmei, kiek teisė yra neatskiriama leidimų ir paliepimų vienybė. Būtent ši vienybė pirmiausia nustato, kad asmuo įgyvendindamas bet kurią savo teisę privalo vykdyti iš jos kylančias pareigas. Jei jis atsisako nuo pareigos išlaikyti savo valstybę, tai tuo jis de facto (bet ne subjektyviai) atsisako ir nuo savo teisės į Lietuvos pilietybę. Čia kalba eina ne apie tos teisės atėmimą, o tik apie savanorišką šios teisės praradimą. Demokratinėje valstybėje, taip pat ir Lietuvoje, niekas teisių neatiminėja; nuo jų tik sąmoningai atsisakoma, arba jos prarandamos, atsisakius de facto vykdyti iš jų kylančias pareigas. Tokia yra giluminė teisės ir demokratijos logika. Bet jei šios logikos nesilaikoma, tai atsisakoma nuo teisės viršenybės įstatymo viršenybės naudai. O įstatymu jau gali būti ir savavališka elgesio taisyklė. Įstatymas gali įtvirtinti teises ir be pareigų ir taip legalizuoti vienų asmenų agresiją prieš kitų asmenų teises. Todėl jei pilietybės problemą iš teisės perima įstatymas, tai mokslui, taip pat ir jurisprudencijai, čia tiesiog nėra kas veikti, nes įstatymas pajėgus legalizuoti kiekvieną savivalę, ją paversti „teise“.
Dviguba pilietybė, žinoma, išlieka problemiška dar ir dėl to, kad galimi atvejai, kai tas pačias pareigas konkretus pilietis privalės tuo pačiu metu atlikti dviem valstybėms. Sakykim, asmeniui, kuris turi dvigubą Lietuvos ir kitos valstybės pilietybę, yra 19 metų ir jis tuo pačiu metu gali būti šaukiamas tarnauti Lietuvos ir kitos valstybės kariuomenėse. Objektyviai negalėdamas šios pareigos tuo pačiu metu atlikti dviem valstybėms, jis stoja į konfliktą su viena iš jų. Ir ta valstybė tada įgyja teisę traktuoti šį asmenį kaip dezertyrą ir jį persekioti pagal įstatymą. Arba, tarkime, kyla slaptas ar atviras karinis konfliktas tarp Lietuvos ir kitos valstybės, kurios piliečiu yra ir Lietuvos pilietis. Kaip šiuo atveju privalėtų pasielgti Lietuvos pilietis, turintis ir prieš Lietuvą kariaujančios valstybės pilietybę. Jei jis eitų prieš Lietuvą, pažeistų Lietuvos įstatymus, jei neitų – pažeistų anos valstybės įstatymus. Abiem atvejais jo kaltės ir nukentėjimo pagrindas – dviguba pilietybė.
Dviguba pilietybė be dvigubų pareigų – Lietuvoje gyvenančių Lietuvos piliečių diskriminavimo forma. Jei bus pripažinta užsienyje gyvenantiems ir kitų valstybių pilietybę turintiems lietuviams Lietuvos pilietybė be minėtų pareigų, tai Lietuvos pilietybė jiems turės privilegijos prasmę. Bet privilegijas, kaip minėta, draudžia kiekviena demokratinė konstitucija. Be to, Lietuvos pilietybė kaip privilegija gali būti suteikiama tik Lietuvoje gyvenančių piliečių pritarimu. Todėl jei tuo klausimu būtų rengiamas referendumas, tai jam teikiamas klausimas turėtų būti formuluojamas bent šitaip: “Ar jūs pritariate, kad kitos valstybės pilietybę turintis ir užsienyje gyvenantis Lietuvos pilietis dalyvautų išlaikant ir ginant Lietuvos valstybę“ Tie Lietuvos piliečiai, kurie nepritartų tokiam dvigubos pilietybės variantui, reikštų, kad jie sutinka prisiimti ne tik savo, bet ir užsienyje gyvenančių ir kitos valstybės pilietybę turinčių savo bendrapiliečių pareigą mokėti Lietuvos valstybės išlaikymo ir jos plėtojimo mokesčius. Tai reikštų, kad Lietuvoje gyvenantiems piliečiams – Lietuvos valstybės išlaikymo sunkumai ir rūpesčiai, o užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams – šių sunkumų vaisiai.
Bet jeigu valstybė leidžia asmeniui naudotis jos gėriu be grįžtamųjų pareigų valstybei, tai ji leidžia jam išnaudoti toje valstybėje gyvenančius savo piliečius be tų piliečių sutikimo. Nuo piliečių lygiateisiškumo principo atsisakanti valstybė nustoja būti demokratine.
Teisių ir pareigų neatskiriama priklausomybė yra pagrindinis teisinis metodas formuluoti grynai teisinį požiūrį į dvigubą pilietybę, spręsti šią problemą pagal konstitucinį ir prigimtinės teisės pripažįstamą lygiateisiškumo principą. Bet jeigu ignoruojamas teisinis pilietybės turinys, tai atsiveria kelias į niekuo nevaldomą nuomonių ir sprendimų subjektyviškumą. Tada apie pilietybę galima kalbėti bet ką, o pats ginčas iš teisinės plotmės perkeliamas į grynai psichologijos ir atskirų asmenų naudos sferą, kurioje sprendimus žino tik tie, kurie turi galutinio sprendimo teisę. Nesusikalbėjimas tada turi tapti būtina šitokio mąstymo pasekmė, o Babelio bokšto vaizdinys nustoja būti vien tik istorija ar praeities mitas.
Kartu reikia pripažinti, kad pilietybė apskritai šiuolaikinės globalizacijos ir „atvirų durų“ sąlygomis yra gerokai devalvuota, nes piliečio teisės jau daug kur keičiamos „žmogaus teisėmis“, tai reiškia, kad žmogus turi beveik visas teises, kurias anksčiau turėjo tik pilietis. Todėl reikalavimai valstybei pirmauja prieš asmens įsipareigojimus valstybei. Bet tai jau ne šio straipsnio objektas.
Koks galėtų būti dvigubos pilietybės sprendimas teisės požiūriu? Kokios iš to, kas pasakyta, galėtų sekti praktinės išvados, kad, įteisinant Lietuvoje dvigubą pilietybę, nebūtų pažeista pilietybės teisinė prasmė: vieni piliečiai būtų susaistyti pareiga išlaikyti Lietuvos valstybę, o kiti – nuo tos pareigos atleisti? Sprendimo paieška, manau, turėtų prasidėti nuo susitarimo, kokios pareigos turėtų būti privalomos Lietuvos piliečiui, turinčiam kitos valstybės pilietybę ir užsienyje gyvenančiam. Šios pareigos galėtų būti bent šios:
1) Mokėti nuo gaunamų pajamų įstatymo nustatyto dydžio (procento) Lietuvos valstybės išlaikymo mokestį.
2) Savo elgesiu nežeminti Lietuvos valstybės vardo.
3) Nedalyvauti jokia forma antros valstybės, kurios piliečiu jis yra, akcijose prieš Lietuvos valstybę.
4) Lietuvos karinio užpuolimo atveju ginti Lietuvos valstybę.
Diskusija dėl pačios pareigos mokėti Lietuvos valstybės išlaikymo mokestį sąmoningam Lietuvos piliečiui, turinčiam kitos valstybės pilietybę ir gyvenančiam užsienyje, vargu ar turėtų kilti (jis žino, kad valstybė – piliečių kūrinys ir egzistuoja tik tiek, kiek piliečiai ją išlaiko). Kas kita tokio mokesčio dydis, o taip pat ir klausimas, ar toks mokestis nekonfliktuos su Lietuvos valstybės nuo 1997 m. sudarytomis su daugeliu valstybių dvigubo apmokestinimo išvengimo tarptautinėmis sutartimis? Kai dėl mokesčio dydžio, tai dėl jo turėtų būti susitarta su lietuvių bendruomenėmis užsienyje ir jis turėtų būti gerokai mažesnis nei Lietuvoje gyvenančio Lietuvos piliečio, nes užsienyje gyvenantis Lietuvos pilietis rečiau naudosis Lietuvos valstybės infrastruktūromis arba naudosis ribota jų apimtimi, arba visai jomis nesinaudos.
Bet tas mokestis garantuoja, kad pilietis gyvenantis užsienyje, bet kada gali naudotis ir Lietuvos valstybės globa ir parama, kai jam to prireiks. Pvz; bedarbystės ar negalios atvejais, jei ta šalis, kurioje jis gyvena, nepajėgia ar atsisako mokėti bedarbystės ar negalios pašalpų, Lietuvos valstybei iškiltų pareiga tokią pašalpą ar jos dalį jam mokėti. Mokėdamas Lietuvos valstybės išlaikymo mokestį, toks Lietuvos pilietis, įgyja į šią paramą tiek moralinę, tiek ir iš įstatymo išplaukiančią teisę. Tai ir būtų įrodymas, ką praktiškai reiškia pilietybė kaip asmens ir valstybės susisaistymas abipusėmis teisėmis ir pareigomis.
Kai dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, tai pagal minėtas tarptautines sutartis visos verslo ir iš darbo santykių gaunamos pajamos apmokestinamos tik toje šalyje, kurioje Lietuvos pilietis gyvena, o antrai valstybei tokių mokesčių nemoka. Tuo tarpu pilietybės mokestis nėra susijęs su šitaip suprantamu dvigubo apmokestinimo išvengimu. Pilietybės mokestis antrai valstybei – tai specialus konvencinis valstybės išlaikymo mokestis, tai savanoriškas piliečio prisidėjimas prie antros savo valstybės išlaikymo, kurios piliečiu jis save laiko ir kurios globa ar parama esant reikalui jis galėtų naudotis.
Minėtų pareigų nustatymas dvigubą pilietybę turintiems Lietuvos piliečiams, leistų ne tik išlaikyti dvigubą pilietybę teisės ir teisingumo ribose, bet ir perkelti jos sprendimą iš valstybės į patį asmenį, paverčiant dvigubą pilietybę paties asmens laisvo apsisprendimo reikalu, Valstybė tokiu atveju nepriima jokių voliuntaristinių išankstinių draudimų. Ji nei suteikia Lietuvos pilietybę asmeniui, turinčiam kitos valstybės pilietybę, nei iš jo ją atima, nei draudžia priimti kitos valstybės pilietybę. Ji tik nustato minėtas dvigubos pilietybės įsigijimo sąlygas, išplaukiančias iš piliečių lygiateisiškumo principo ir iš visiems vienodai galiojančios teisių ir pareigų vienovės. Belieka tik pačiam asmeniui apsispręsti: siekti dvigubos pilietybės su ją garantuojančiomis minėtomis pareigomis ar jos nesiekti. Tokiu būdu dviguba pilietybė tampa atvira kiekvienam lietuviui, turinčiam kitos valstybės pilietybę ir užsienyje gyvenančiam, bet panorusiam įsigyti ar išsaugoti ir Lietuvos pilietybę su iš jos kylančiomis pareigomis; kartu atkrinta ir sunkiai identifikuojamas „atskirų atvejų“ ar „nuopelnų“ klausimas, kuris neišvengiamai varžytų asmens pasirinkimo teisė dvigubos pilietybės atžvilgiu.
Kartu turime matyti ir grėsmes, galinčias kilti Lietuvos valstybei iš dvigubos pilietybės ir atitinkamai kurti tokių grėsmių valdymo mechanizmą. Lietuvos piliečio, turinčio kitos valstybės pilietybę ir kitoje valstybėje gyvenančio, Lietuvos pilietybė gali būti laikinai suspenduota ar net ir panaikinta Lietuvos Respublikos Seimo įstatymu arba Prezidento dekretu, jei tarp tos valstybės ir Lietuvos iškyla karinio ar kitokio konflikto, pavojingo Lietuvos nepriklausomybei, grėsmė. Tokia situacija, žinant šiuolaikinės Rusijos geopolitinę strategiją, galėtų susidaryti su rusakalbiais Lietuvos piliečiais, turinčiais ir Rusijos pilietybę.
Šiam asmens laisvam apsisprendimui dvigubos pilietybės atžvilgiu legalizuoti, reikėtų galiojančią Lietuvos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies normą „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ pakeisti į normą „Lietuvos Respublikos pilietis gali būti ir kitos valstybės piliečiu, kaip ir kitos valstybės pilietis – Lietuvos valstybės piliečiu, jei jis vykdo iš Lietuvos pilietybės kylančias, įstatymu nustatytas pareigas Lietuvos valstybei. Dvigubą pilietybę turinčio Lietuvos piliečio teisinį statusą nustato įstatymas“.
Lietuvos Respublikos dvigubos pilietybės įstatyme, kuris būtų priimamas po tokios Konstitucijos pataisos, būtų įtvirtinamos minėtos pareigos, pirmiausia Lietuvos valstybės išlaikymo mokesčio dydis, dvigubos pilietybės įforminimo, jos suspendavimo ar praradimo procedūros.
Kadangi ši Konstitucijos pataisa priklauso pirmajam Konstitucijos skirsniui „Lietuvos valstybė“, todėl pagal Konstitucijos XIV skirsnio 148 straipsnio 2 dalį ji galėtų būti priimta tik referendumu. Jei būtų apsispręsta eiti šiuo keliu, taptų aktualu visuomenei susiformuoti dvigubos pilietybės klausimu atitinkamą teisinę sąmonę, nes pagrindinį sprendimą tektų priimti visuomenei. Priešingu atveju dvigubos pilietybės klausimas liktų ir toliau pajungtas „atskiriems atvejams“ ir su jais susijusiems subjektyvistiniams asmens nuopelnų vertinimams, varžantiems lietuvių laisvą apsisprendimą dvigubos pilietybės atžvilgiu. Be to, antroji pilietybė būtų suprantama kaip teisė be pareigų ir dėl to kaip neteisė.
Literatūros sąrašas:
[1] „Visuomenė – sau, Konstitucinis teismas – sau“. – Lietuvos rytas, 2007-07-04, Nr. 150, p. 4.
[2] Lietuvos Respublikos Konstitucija (1928 m.). – Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.16–1940.VI.15). Vilnius, 1996, p. 15.
[3] Lietuvos Respublikos Konstitucija (1928 m.). – Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.16-1940.VI.15). Vilnius, 1996, p. 15.
[4] Бьюкенен, Патрик. На краю гибели. Перевод с английского. Москва, 2007.
[5] Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimų įstatymas. 2002 m. birželio 18 d. Nr. IX-957.(Žinios, 2002 07 03, Nr. 68-2762.
[6] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. – Valstybės žinios, 2006 11 16, Nr. 123-4650.