Kultūros barai | 2014 (9)
Pirmąją teisės filosofo ir teoretiko, Mykolo Romerio universiteto profesoriaus Alfonso Vaišvilos straipsnio dalį skaitykite ČIA.
„Konstitucijos dvasia“ – būdas savavališkai išplėsti KT kompetenciją
Įstatymu nustatytų taisyklių, kaip aiškinti Konstituciją, nėra, todėl Konstitucinis Teismas tuo atveju, kai negali legalizuoti pasisavintos teisės „papildyti Konstituciją“ rašytiniu tekstu, to paties siekia remdamasis „Konstitucijos dvasia“ arba teigdamas, kad Konstitucija – tai vientisas, sisteminis teisės aktas, kurio „negalima skaityti pažodžiui “. KT iki šiol galėjo nereaguoti į jokią jo veiklos kritiką, nes ką konkrečiai reiškia „Konstitucijos dvasia“ arba Konstitucija kaip „vientisas sisteminis teisės aktas“, sprendžia pats Konstitucinis Teismas. Štai 2004 m. Prezidento apkaltos byloje, pareigūno, iš pareigų nušalinto apkaltos tvarka, rinkimų pasyviosios teisės apribojimus nustatant iki gyvos galvos, plačiai remtasi „Konstitucijos dvasia“, kuriai konkretų turinį suteikė pats Konstitucinis Teismas, ypač sureikšminęs priesaikos institutą. Toje byloje Prezidentas buvo pripažintas atsakingu net ir už priėmimą dekreto, kurį kontrasignavo vidaus reikalų ministras, taigi KT ignoravo Konstitucijos 85 straipsnį, atleidžiantį Prezidentą nuo atsakomybės net ir už neteisėtai priimtą dekretą, jeigu šis kontrasignuotas atitinkamų pareigūnų. „Kad Respublikos Prezidento dekretai, nurodyti Konstitucijos 84 straipsnio 3, 15, 17 ir 21 punktuose, turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro. Atsakomybė už tokį dekretą tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui.“ 84 straipsnio 21 punktas suteikia Prezidentui teisę įstatymo nustatyta išimties tvarka teikti Lietuvos Respublikos pilietybę, o šiuo klausimu priimamus Prezidento dekretus turi pasirašyti (kontrasignuoti) vidaus reikalų ministras.
Šios normos tekstinė prasmė visiškai aiški, įsakmi ir jokio papildomo aiškinimo nereikalaujanti (aiškūs dalykai neaiškinami). Ji nurodo, kad už dekretą, net ir neteisėtai priimtą, atsakingas ne Prezidentas, o tą dekretą pasirašęs asmuo, šiuo atveju – vidaus reikalų ministras. Be to, išliko ir abejonė, ar tikrai tas dekretas neteisėtas, nes pilietybė išimties tvarka buvo suteikta asmeniui, kuris tuo metu turėjo oficialiai pripažintų nuopelnų Lietuvos Respublikai – 2001 m. birželio 14 d. jis buvo Prezidento Valdo Adamkaus apdovanotas Dariaus ir Girėno medaliu. O pagal Lietuvos Respublikos apdovanojimų įstatymo (2002 m. birželio 18 d. Nr. IX-957 redakcija) 3 straipsnį asmenys, apdovanoti ordinais ir medaliais, laikomi Lietuvai nusipelniusiais žmonėmis ir pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnį Prezidentas turi teisę išimties tvarka suteikti jiems Lietuvos pilietybę.
„Konstitucijos dvasia“ leido prieštaringai traktuoti konstitucinę šeimos sąvoką, t. y. laikyti ją ir teisine, atsirandančia iš juridinio fakto – santuokos, ir neteisine, kylančia iš faktinių, įstatymais nereguliuojamų santykių. Ir vienu, ir kitu atveju teisinės pasekmės tokios pačios – valstybė įpareigojama vienodai globoti abi šias šeimos formas. Bet jeigu santuokinė šeima ir faktiniai (nejuridiniai) asmenų santykiai sukelia tokias pačias teisines pasekmes, tai, visų pirma, devalvuojama pati teisė kaip reguliavimo priemonė. Antra – santuokinė šeima, įpareigojanti asmenį siekti šeimos santykių sudėtingesniu, daugiau išlaidų ir pastangų reikalaujančiu būdu, o skyrybų atveju sukelianti dar ir kitokių nepatogumų, paverčiama savotiškai iracionaliu institutu, kurį bet koks racionalus žmogus turėtų atmesti. Ar daug atsiras norinčių važiuoti iš Vilniaus į Kauną per Klaipėdą, esant tiesioginiam keliui? Po 2011 m. rugsėjo 28 d. KT pateikto Konstitucijos išaiškinimo[1] santuokinė šeima, paversta iracionaliu institutu, netenka turėtos konstitucinės apsaugos – santuoka kaip juridinis faktas šeimos santykiams sukurti tampa nebūtina.
Todėl natūraliai kyla klausimas: kuo remiantis galima Konstituciją išaiškinti taip, kad rašytinė konstitucinė norma virstų neracionalia, todėl nenaudojama arba retai naudojama, ir prarastų turėtą konstitucinę apsaugą?
Nesant nei išorinės kontrolės, nei atskaitomybės, nei teisės akto, nustatančio bent principines Konstitucijos aiškinimo taisykles, Konstituciniam Teismui netiesiogiai suteikiama neribota galia pačiam spręsti, kada laikytis rašytinio Konstitucijos teksto, o kada vadovautis „Konstitucijos dvasia“ ir kokią teisinę prasmę suteikti jai kiekvienu konkrečiu atveju. Konstitucinis Teismas gali niekieno netrukdomas pakilti aukščiau Konstitucijos, ją savintis, laisvai keisti rašytinio jos teksto prasmę, ignoruoti valdžių padalijimo principą, uzurpuoti kitų valstybinės valdžios šakų (Tautos ar Seimo) galias ir kartu išsaugoti savo veiklos teisėtumą.
Žinoma, demokratinėje valstybėje aiškinimu sukurti naują teisės normą ad hoc turi teisę visų lygmenų teismai. Bet dėl to jie netampa politinėmis institucijomis, nes tokio aiškinimo imasi tik tada, kai yra akivaizdi įstatyminio reglamentavimo spraga, kai reikia apginti pažeistą asmens teisę paisant piliečių lygiateisiškumo, privilegijų draudžiamumo, veikos ir atsakomybės proporcingumo, kitų teisės principų. Tai teisminio precedento teisėkūra. Žemesnio teismo sukurtą teisės normą gali įtvirtinti arba atšaukti aukštesnis teismas, bendrosios kompetencijos teismų sukurtą teisės normą ad hoc gali paprastu įstatymu pakeisti Seimas. Visai kas kita yra norma, kurią sukuria Konstitucinis Teismas, neturintis apeliacijos ir kasacijos. Jo aiškinimu sukurta nauja norma įgauna konstitucinę galią, todėl pakeisti ją labai sudėtinga. Tą rodo, pavyzdžiui, bergždžios Seimo pastangos pakeisti KT sujauktą šeimos sąvoką. Be to, norint suvaldyti KT interpretacijų savivalę, tektų dažnai kaitalioti Konstituciją. Antai, kad būtų įgyvendintas EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendimas ir atšaukti KT 2004 m. gegužės 25 d. nutarimu neproporcingai nustatyti Prezidento Rolando Pakso politinių teisių apribojimai, raginama keisti Konstituciją. KT nutarimu šeimos sąvoką apibrėžus kaip santuokinę ir nesantuokinę arba kaip teisinę ir neteisinę, Seimas, kad atkurtų pirminę šios konstitucinės normos prasmę, irgi verčiamas keisti Konstituciją. Taip sukuriamos sąlygos politinėms grupuotėms savintis Konstituciją, didinama vertybinė visuomenės sumaištis.
Teisė teikti išvadas bet kuriuo klausimu
KT savavališkai plečia savo kompetenciją ir savindamasis teisę teikti išvadas bet kuriuo klausimu bet kurioje, net parengiamojoje, projektų stadijoje. Kartais jis tą daro niekieno neprašomas (taip atsitiko EŽTT sprendimo atžvilgiu), tuo pažeisdamas Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalį, kuri griežtai apibrėžia tik keturis atvejus, kai KT turi teisę teikti išvadas: „ Ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.“ Tai baigtinis sąrašas, kurio plėtimas vertintinas kaip savavališka teisėkūra. Be to, visi keturi 105 straipsnio 3 dalies punktai, nurodantys, kada KT leidžiama teikti išvadas, yra visiškai aiškūs ir aiškinimo nereikalauja.
Žinoma, aiški tekstinė atskirų Konstitucijos normų prasmė nereiškia, kad toks teisiškai aiškus yra ir visas jos tekstas, kaip mano dr. Zita Šličytė, kuri teigia: „Mūsų Konstitucija yra parašyta labai aiškiai ir jos aiškinti nereikia“[2]. LR Konstitucijos straipsniai, ypač tie, kuriuose įtvirtinta žmogaus ir piliečio teisių apsauga, grynai teksto požiūriu iš tikrųjų yra suformuluoti aiškiai, tačiau teisiniu požiūriu – nekorektiškai, sakyčiau, klaidingai, nes teisės į žmogaus laisvę, asmens neliečiamybę, orumą, į privatų gyvenimą, į nuosavybę, į būstą (20–24, 26 str.) sutapatintos su tų teisių objektais, todėl atskirtos nuo vertybių turėtojo elgesio. Užuot rašius, kad teisė į tas vertybes neliečiama, skelbiama priešingai – pačios vertybės yra neliečiamos: „nuosavybė neliečiama“, „būstas neliečiamas“ ir t. t. O tai reiškia, kad konstitucinė tų vertybių apsauga garantuojama tiesiogiai, atsietai nuo žmogaus pareigų, jo santykio su tų vertybių apsauga. Vadinasi, Konstitucija tas vertybes gina nepriklausomai nuo to, ar jų turėtojas, naudodamasis jomis, vykdo su tuo susijusias pareigas, ar ne. Pavyzdžiui, jei būstas neliečiamas, tai į jį negalima įeiti ir tada, kai asmuo elgiasi teisėtai, ir tada, kai neteisėtai, tarkime, laiko bute narkotikus, sprogstamąsias medžiagas, slepia padaryto nusikaltimo įkalčius, nes Konstitucija neliečiamu laiko patį būstą, o ne asmens teisę į jį, kuri prarandama, kai būstu naudojamasi nevykdant atitinkamų pareigų. Konstitucijos 23 straipsnis nurodo: „Nuosavybė neliečiama.“ Tai reiškia, kad asmens turtas (nuosavybė) yra neliečiamas ir tada, kai jis įgytas teisėtai, ir tada, kai neteisėtai arba kai naudojamas nusikalstamai veikai. Neatsitiktinai bendrosios kompetencijos teismai, remdamiesi tokia 23 straipsnio formuluote, baudžiamosiose bylose iki 1993 m. gruodžio mėnesio netaikė turto konfiskacijos, nes manė, kad tai prieštarautų Konstitucijos nuostatai: „Nuosavybė neliečiama.“ Konstituciniam Teismui 1993 m. gruodžio 13 d. teko priimti nutarimą, kuriuo Konstitucijos tekstas „Nuosavybė neliečiama“ išaiškintas, atskleidžiant teisinę jo prasmę, t. y. tuos žodžius reikia suprasti taip: „Teisė į nuosavybę neliečiama“[3]. Ši teisė prarandama, jeigu nevykdomos ją garantuojančios pareigos. Taigi rašytinis tekstas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo logiškai aiškus, teisiniu požiūriu gali būti suformuluotas nekorektiškai, neprofesionaliai, todėl reikia teisinio išaiškinimo, kuris atkurtų teisinę rašytinio teksto prasmę.
Tautos suvereniteto ribojimas
Savavališkas KT kompetencijos plėtimas pasireiškia ir tuo, kad pasisavinama teisė spręsti, ar konstitucingi rengiamų Konstitucijos pataisų, net ir tų, kurios teikiamos referendumui ir kuriomis tiesiogiai realizuojamas Tautos suverenitetas, projektai. Konstitucijos 105 straipsnis suteikia KT teisę spręsti, „ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai“, bet KT 2014 m. sausio 24 d. priėmė nutarimą, kuriuo pasisavino teisę spręsti priešingą klausimą: ar LR Konstitucija (konstitucinės pataisos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, šiuo atveju stojimo į ES sutarčiai, nors 2004 m. liepos 13 d. konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnis nustato, kad kolizijos atveju ES teisės normos turi viršenybę tik prieš Lietuvos įstatymus, kitus teisės aktus, bet ne prieš Konstituciją. Konstitucijos viršenybė ES teisės atžvilgiu išlieka vien todėl, kad išlieka Lietuvos valstybė ir iki šiol nėra atšauktas fundamentalus Konstitucijos 7 straipsnis: „Negalioja joks teisės aktas [taip pat ir tarptautinė sutartis – A. V.], priešingas Konstitucijai.“
Pasisavinęs teisę spręsti, ar Konstitucijos pataisų projektai neprieštarauja Konstitucijai ir tarptautiniams Lietuvos įsipareigojimams (čia kalbama tik apie tokius tarptautinius įsipareigojimus, kurie neprieštarauja Konstitucijai), Konstitucinis Teismas pakyla aukščiau ne tik už Seimą, bet ir už Tautą. Toks Konstitucijos savinimasis, bandymai apriboti Tautos suverenitetą, blokuojant jos iniciatyvą keisti Konstituciją, paneigia pačią tiesioginės demokratijos idėją, įtvirtintą Konstitucijos 4-ajame straipsnyje. Tauta, aukščiausios valdžios (suvereniteto) turėtoja, paverčiama pasyvia ir nuolankia savo sukurtų žinybų tarnaite, nors pats KT 1994 m. liepos 22 d. nutarimu aiškiai pasisakė prieš tautos suvereniteto varžymą išankstinėmis ekonominėmis ar kitokiomis projektų ekspertizėmis.
Bet 2014 m. sausio 24 d. nutarime KT išdėstė jau visai kitokį požiūrį: rengiamas referendumas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams prieštarautų Lietuvos stojimo į ES sutarčiai [4].
Tauta, pritarusi narystei ES, šioje dalyje iš tikrųjų apribojo savo suverenitetą ir įsipareigojo nepriimti jokių Konstitucijos ar kitų teisės aktų pakeitimų, kurie prieštarautų šiai sutarčiai. Bet šis apsiribojimas labai abstraktus, nes stota į ES, reiškiant „įsitikinimą, kad Europos Sąjunga gerbia žmogaus teises […], savo valstybių narių nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas“ (LR Konstitucinis aktas, 2004 m. balandžio 13 d.). Vadinasi, šių vertybių atžvilgiu Tauta neapribojo savo suvereniteto, nes pagal Lietuvos „konstitucines tradicijas“, pradedant Trečiuoju Lietuvos Statutu (1588), baigiant 1922, 1928, 1938 m. ir dabartine Lietuvos Respublikos Konstitucija (iki 2003 m. kovo 20 d., kai Konstitucijos 47 straipsnis buvo pakeistas), nuosavybės teisė į žemę niekada nebuvo pripažįstama ir „užsienio subjektams“. III Lietuvos Statuto, III skyriaus 12 artikulas įsakmiai draudė duoti žemės užsieniečiams [5], o trys Lietuvos konstitucijos (1922, 1928 ir 1938 m.) teisę į žemę suprato kaip piliečių teisę, nes asmens teises apibrėžė kaip Lietuvos piliečių teises, o 1992 m. Konstitucija (47 str.) nuosavybės teisę į žemę (iki 2003 m. kovo 20 d.) pripažino tik Lietuvos valstybės piliečiams ir valstybei. Minėtas III Lietuvos statutas draudė žemę pardavinėti užsieniečiams, tarp jų ir lenkams, kurie čia mandagiai vadinami „kaimynais“ (суседомъ), nors Lietuva, 1569 m. sudarydama su Lenkija Liublino uniją, irgi buvo įsipareigojusi pripažinti nuosavybės teisę įsigyti žemės Lietuvoje ir lenkams: „Visi statutai ir įstatymai, bet kokie ir dėl bet kokių priežasčių prieš lenkus Lietuvoje nutarti dėl lenko Lietuvos žemės pirkimo ir laikymo, bet kokiu būdu jis ją gavo, arba iš žmonos, arba iš patarnavimo, pirkimo, kaip dovaną, keičiant arba kokiu nors įsigijimo būdu pagal paprotį ir visuotinę teisę, tie visi įstatymai galios netenka, nes prieštarauja teisei, teisingumui, abipusiškai meilei ir unijai bei susivienijimui. Todėl tegu visada lenkas Lietuvoje ir lietuvis Lenkijoje gali pagal teisę įgyti ir laikyti turtą“ [6]. Bet šiam Unijos akto skirsniui prieštaraujančių III Lietuvos Statuto nuostatų niekas tada nelaikė atsisakymu nuo unijos.
Žemės užsieniečiams pardavimo draudimas ar nacionalinės valiutos išsaugojimas yra tik du stojimo į ES sutarties punktai, dėl kurių Lietuva gali iš naujo derėtis su ES. Negalima jų tapatinti su visa stojimo į ES sutartimi kaip daugelio punktų visuma, teigiant, neva draudimas parduoti žemę užsieniečiams reiškia, kad Lietuva išstoja iš ES. Niekas neneigia principo Pacta sunt servanda, tačiau sutartys ne tik sudaromos, bet ir koreguojamos. Tai patvirtina kitų ES valstybių praktika. Didžioji Britanija, atsisakiusi euro, o šiuo metu besirengianti britams taikyti vienokią, o kitų ES valstybių piliečiams kitokią pašalpų teikimo tvarką, netapo ir netampa ES sankcijų auka, negresia jai ir pašalinimas iš ES. Ypač smarkiai stojimo į ES sutartį yra pakoregavusi Vengrija. Sankcijas už sutarties koregavimą bandyta taikyti Austrijai, bet vėliau jos tyliai atšauktos. Ir tai suprantama, nes Europos Sąjunga yra laisvų demokratinių valstybių sąjunga, kuri nuolatos keičiasi, vadinasi, koreguojami ir nacionalinių valstybių tarpusavio santykiai, ir santykis su centrinėmis ES institucijomis. Po Lisabonos sutarties 2007 m. gruodžio 13 d. ES yra jau ne ta pati sąjunga, į kurią Lietuva įstojo 2004 m.: viena vertus, labiau orientuojamasi į federalizmą, antra vertus, stiprėja priešinga tendencija – reikalaujama labiau gerbti nacionalinių valstybių suverenitetą. ES ateitį lems ne sustingusios, bet pokyčiams atviros sutartys, o tą kaitą skatina būtent nacionalinės valstybės. Tik gerbdama nacionalinių valstybių interesus, nuolatos atsinaujindama ES išsaugos savo patrauklumą. Šią tendenciją aiškiai išreiškia Anglijos konservatorių devizas: „Europoje, bet ne po jos padu.“ Apie ES sutarties dinamiškumą 2013 m. rugsėjo 22 d. kalbėjo ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel: „Esame tarp tų, kurie sako: jeigu sutartys nebėra pakankamos – plėtokime tokias sutartis. Žinau, kad kai kada valstybėms sunku pasiekti sutarčių pakeitimo. Tačiau tie, kurie nori daugiau Europos, privalo būti pasirengę naujoms taisyklėms, susijusiomis su kompetencija… Europos Sąjungos šalys turi būti pasirengusios pakeisti savo sutartį, kad sustiprintų 28 valstybių bloką.“
Galimybę koreguoti stojimo į ES sutartį numato ir Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ preambulė, kurioje sakoma: Seimas priima šį aktą, „pažymėdamas, kad Europos Sąjunga gerbia savo valstybių narių nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas, siekdamas užtikrinti […] Lietuvos Respublikos saugumą ir jos piliečių gerovę“ (Valstybės žinios, 2004, Nr. 111-4123). Ši formuluotė kaip tik ir duoda pagrindą nuosavybės teisę į žemę pripažinti tik Lietuvos piliečiams [7], nes tai garantija, kad kartu su žeme nebus parduodamas ir tautos suverenitetas jos teritorijoms pažeidžiant Lietuvos piliečių interesus, – ateityje tai galėtų įžiebti net tarptautinius konfliktus. Neatsitiktinai visos ES šalys įvairiais saugikliais riboja savo žemės pardavimą užsieniečiams, labai atsakingai pasverdamos problemas, kokių joms dėl to gali kilti ateityje. Nepajudinamos yra tik sutartys, sudarytos tarp valstybių, susaistytų pavaldumo santykiais, nes daryti pakeitimus neleidžia jas pavergusi arba joms komanduojanti valstybė.
Taigi bandymai Konstitucijos pataisas, siūlomas referendumui, laikyti antikonstitucinėmis ne tik pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą draudimą varžyti ar apriboti Tautos suverenitetą, bet ir užkerta kelią bet kokioms iniciatyvoms koreguoti tarptautines sutartis reformuojant ES, plėtojant tiesioginę demokratiją, kuri šiandienos pasaulyje yra vienintelė išeitis iš demokratijos krizės, kilusios Vakarų Europoje ir Amerikoje dėl atstovaujamosios demokratijos absoliutinimo.
Laisvai aiškindamas Konstituciją, plėsdamas savo kompetenciją, KT nuėjo taip toli, kad jo veiksmų neteisėtumas jau akivaizdus ir tiems, kurie šiuo klausimu specialiai nesidomi. Siūloma net atsisakyti KT kaip institucijos, perduodant jo funkcijas Aukščiausiajam Teismui. Kad ir kaip būtų apsispręsta, aktuali problema išlieka pats teisės aktų aiškinimo reglamentavimas, nes nekontroliuojama veikla anksčiau ar vėliau neišvengiamai virsta savo pačios priešybe.
Konstitucijos aiškinimo galimos taisyklės
Žinoma, kaip reglamentuoti teisės aktų aiškinimą, reikėtų atskiros diskusijos. Bet, manau, derėtų remtis bent jau šiais principais:
1) Aiškinimu atskleista konstitucinės normos prasmė neturėtų nuo tekstinės prasmės nukrypti taip smarkiai, kad vykdymo požiūriu virstų iracionalia teisės norma, kuri naudojama labai retai ar išvis nenaudojama, arba kad vertybės, kurias ji gina, prarastų turėtą konstitucinę apsaugą, arba kad būtų sukuriamos prielaidos piktnaudžiauti teisės ginama vertybe, kaip tai atsitiko, pripažinus „kitas šeimos formas“: kai asmenims naudinga, jie gali savo santykius laikyti šeima, kai nenaudinga – ne šeima.
2) Aiškinimu atskleista konstitucinės normos prasmė privalo neprieštarauti kitų Konstitucijos normų tekstinei prasmei (taip atsitiko, pavyzdžiui, pripažinus Prezidentą atsakingu už kontrasignuoto dekreto priėmimą, ignoruojant Konstitucijos 85 straipsnį).
3) Neleistina, kad aiškinimu atskleista konstitucinės normos prasmė prasilenktų su piliečių lygiateisiškumo, privilegijų draudžiamumo, veikos ir bausmės proporcingumo, kitais teisės principais (taip atsitiko, kai KT išaiškino, kad mirties bausmė prieštarauja Konstitucijai).
4) Aiškinimu negali būti pratęsiamas galiojimas (taikymo teisė) to teisės akto, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Ši taisyklė iš dalies jau nustatyta Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje, tačiau ji turėtų galioti ir kaip visuotinis teisės aktų aiškinimo principas.
5) Konstitucinis Teismas, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios anksčiau jam nebuvo žinomos, privalėtų persvarstyti savo priimtą nutarimą. Prie tokių naujų aplinkybių turėtų būti priskiriami ir EŽTT sprendimai, kuriais pripažįstama, kad kuri nors KT nutarimo dalis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, bet KT, priimdamas konkretų nutarimą, galėjo nežinoti apie tokį prieštaravimą (prieštaravimo galimybę). Panaši taisyklė iš esmės yra suformuluota KT įstatymo 62 straipsnyje, bet jame nenurodoma, ką reikėtų laikyti „naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis“. Be to, pagal šį straipsnį peržiūrėti nutarimą yra ne KT pareiga, bet jo teisė. Teisę reikalauti, kad nutarimas būtų peržiūrėtas, privalo turėti ir asmenys, dalyvavę konstitucinėje byloje.
6) Jei žmogaus teisių pažeidimo, konstatuoto EŽTT, nacionalinė teisė nepašalina per metus, jis turėtų būti šalinamas aukštesniu – ES teisės arba tarptautinės teisės apskritai – lygmeniu.
7) Konstitucijos aiškinimas neturėtų sukurti naujos, savarankiškos, iki tol Konstitucijoje nebuvusios teisės normos, išskyrus tuos retus atvejus, kai reikia apginti aiškiai pažeistas pagrindines piliečių teises.
Tokių ir panašių taisyklių suformulavimas, manau, padėtų tiksliau apibrėžti Konstitucijos aiškinimo teisėtumo kriterijus, KT sprendimai taptų labiau prognozuojami, tai užtikrintų geresnį valstybės susikalbėjimą su visuomene ir socialinę santarvę.
Žinoma, tokiu atveju kiltų ir kiti klausimai: koks subjektas turėtų teisę nustatyti Konstitucijos aiškinimo taisyklių pažeidimą, kokias teisines pasekmes turėtų sukelti tokio pažeidimo konstatavimas. Tai irgi galėtų būti atskiros diskusijos objektas. Manyčiau, nustatyti, ar koks nors Konstitucinio Teismo nutarimas nepažeidė kurios nors taisyklės, nustatančios, kaip aiškinti Konstituciją, galėtų Seimas kvalifikuota balsų dauguma. Tokia parlamento teisė sektų iš konstitucinės jo teisės vykdyti parlamentinę visų Seimo sudarytų institucijų, taigi ir Konstitucinio Teismo, kontrolę. Teisinėje valstybėje nėra ir negali būti institucijų ar pareigūnų, kurie atsidurtų visiškai anapus kontrolės, nes Konstitucija ir teisė pirmiausia priklauso ne Konstituciniam Teismui, o Tautai ir jos demokratiškai išrinktiems atstovams. Valdžių padalijimo principas privalo veikti kiekvienos institucijos atžvilgiu kaip abipusė atsvara ir sąveika. Tokiu atveju turėtume abipusę Seimo ir KT kontrolę, kuri sumažintų KT galimybę nelegaliai plėsti savo kompetenciją, kurti naujas Konstitucijos normas arba silpninti konstitucinę joje įtvirtintų vertybių apsaugą.
Konstitucinė teisės aktų priežiūra – tai pažangi idėja, kaip užtikrinti Konstitucijos viršenybę visų kitų Lietuvos teritorijoje galiojančių teisės aktų atžvilgiu, tačiau palikta be jokios kontrolės iš šalies, ji neišvengiamai degraduoja.
[1] Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ patvirtintos valstybinės šeimos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Valstybės žinios. 2011, Nr. 118-5564.
[2] Zita Šličytė, Konstitucinis Teismas priima politikų užsakymus, 2014 m. kovo 22 d. Parengta pagal dienraštį Respublika [interaktyvus]. Žiūrėta 2014-05-30. http://www.respublika.lt
[3] Plačiau apie tai žr. Alfonsas Vaišvila, Teisinis personalizmas: teorija ir metodas. Vilnius: Justitia, 2010, p. 84–93.
[4] Konstitucinio Teismo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 125 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 170 straipsnio (2012 m. kovo 15 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2014 m. sausio 24 d. byla Nr. 22/2013 [interaktyvus]. Žiūrėta 2014-05-30.
[5] „Мы государъ … што жъ въ томъ паньстве Великомъ Князстве Литовскомъ и во всихъ земляхъ (…) кгрунътовъ, староствъ, державъ, врядовъ земъскихъ и дворныхъ, посесый, або въ деръжанье и поживанье, и вечностей жадныхъ чужоземцомъ и заграничникомъ ани соседомъ того паньства давати не маемъ, але то все мы и потомъ наши великие князи Литовские давати будемъ повини только Литве, Руси, Жомойти, родичомъ старожитнымъ и уроженцомъ Великого Князства Литовъского и иныхъ земель, тому Великому Князству належачихъ“. – J. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas. II tomas, tekstas, Kaunas, 1938, p. 129.
[6] Liublino unijos paskelbimo aktas [interaktyvus]. Žiūrėta 20014-05-31.
[7] „Pilietis“ reiškia ne tik fizinį asmenį, kaip oficialiai bandoma pateikti, bet ir juridinį asmenį, nes juridinis asmuo yra ne kas kita, kaip ūkinis piliečių susivienijimas.