Nenorėjau rašyti šių eilučių, tikrai nenorėjau. Išprovokavo. Išprovokavo vakarykščiai TV reportažai dėl 346 000 piliečių parašų. Ne tiek svarbu, dėl ko jie. Svarbu, kaip į juos sureaguota. Iš karto prisipažįstu, kad esu tradicinės orientacijos, bet nesu homofobas. Nors gal kai kuriems amoraliai besielgiantiems ir esu. Viskas priklauso nuo požiūrio. Netoleruoju melo ir apgaulės bei arogantiškų narcizų. Kaip gali būti tolerantiškas tokiam elgesiui, kaip grasinimas nužudyti lenkų tautybės Lietuvos pilietį Voldemarą Tomaševskį, ką viešai padarė tūlas Arūnas Valinskas. Bet pasirodo jiems galima. O mane, kad juos kritikuoju, gali apšaukti homofobu.
Tačiau labiausiai mane sujaudino ir net supykdė etatinio žiniasklaidos Konstitucijos aiškintojo pono Vytauto Sinkevičiaus vakarykštis komentaras TV. Jis iš aukšto tarė: „kelių šimtų tūkstančių Lietuvos piliečių parašus galima išmesti į šiukšlių dėžę…“ Ir taip viešai kalba buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas. Kaip su tokiu savo tautiečių vertinimu išvis galima buvo būti KT? Žinote, kad galima. Nes ten moralė – ne jų pasaulio dimensija. Jie ją sutrypė, kai 2001 metais sau pasikėlė algas, kurios buvo sumažintos dar premjero G.Vagnoriaus siekiant sušvelninti 1998 m. Rusijos krizės pasekmes. Nuo tada moraliniai kriterijai šiai insititucijai sunkiai suvokiami.
Politikų paskendusių tarpusavio intrigose dėka Konstitucinis Teismas pats peržengė jam nubrėžtas LR Konstitucijos ribas, pradėjo ją ignoruoti bei savaip traktuoti ir net perrašinėti. Be to, ten gimė ir sunkiai sveiku protu suvokiama samprata „Konstitucijos dvasios“. Kad nemažos dalies teisininkų požiūris į mus, plebėjus, yra niekinantis, manau, mažai ką stebina. Ponas V.Sinkevičius, pasakydamas, kad piliečių parašai verti tik šiukšliadėžės, praktiškai išreiškė aiškią nuomonę, kur yra vieta tuos parašus padėjusių. Štai tokiems dalykams tikrai esu homofobiškas.
Tarp kitko, nemokamas patarimas mūsų žiniasklaidos atstovams. Būkite truputį gudresni ir nebekvieskite į savo, ypač žinių laidas, vis tų pačių komentatorių. Mes, jūsų žiūrovai, iš anksto žinome, ką tas etatinis kalbėtojas pasakys. Pakalbinkite ir kitus – kad ir Konstitucinio Teismo buvusius teisėjus, pavyzdžiui, Egidijų Šileikį, Augustiną Normantą ir kitus.
Dėl piliečių peticijos. Negalima taip atsainiai ją atmesti kaip niekinę. Ją vertinti demokratinėje valstybėje privalome ne tik formaliais teisiniais aspektais. Tai didelės dalies valstybės piliečių pozicija ir, visų pirma, ją reikia gerbti.
Manau, kad ir Seimas pirmiausia turi ne išsakinėti išankstines nuostatas, kad tai šiukšlės. Seimas privalo: 1) priėmęs tuos parašus sudaryti atskirą arba pavesti Etikos ir procedūrų komisijai, kuri 2) objektyviai išnagrinėtų priežastis, kodėl tokia peticija išvis gimė, 3) tai paskelbtų viešai, o dar geriau, jei organizuotų diskusiją, kur abi pusės po lygiai galėtų pateikti savus argumentus.
Svarbiausia sąlyga, kaip laimėjusi rinkimus žadėjo premjerė, Seimo narė Ingrida Šimonytė ir TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis, tada jiems pritarė ir ponios Viktorija Čmilytė-Nelsien bei Aušrinė Armonaitė, kad Seimas elgtųsi pagarbiai su valstybės piliečiais, sugebėtų išklausyti visas puses ir gerbti nuomonių įvairovę. Net jei piliečių prašymas ir nebus patenkintas, tai turi būti padaryta viską kantriai ir solidžiai viešai paaiškinant.
O gerbiamam pirmininkui Tomui Vytautui Raskevičiui – irgi nemokamas patarimas. Jūsų niekas neskriaudžia dėl jūsų lytinės orientacijos. Kaip norite, taip gyvenkite. Tai jūsų asmeninis gyvenimas. Bet nepamirškite, jog jūs, būdamas Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininku, atstovaujate ne tik savo, homoseksualų, bendruomenės teisėms, bet ir mūsų visų.
Tad būkite malonus – gerbkite ir mūsų jausmus. Man Seimas – tai mūsų kovos už Nepriklausomybę simbolis. Ten mes buvome 1990 m.kovo 11 d. ir 1991 m. sausio 13 d. Mes jį buvome pasiryžę apginti savo gyvybės kaina. Tai būkite mandagesnis savo pasisakymuose ir savo dabartiniame darbe pastoviai neviešinkite, kartais keistomis išraiškos formomis, savo intymaus asmeninio gyvenimo. Juk mes to nedarome. Norėdami, kad mus gerbtų ir toleruotų, pirmiausia privalome taip elgtis patys. Nestumkite „buldozeriu“ partnerystės įstatymo. Patikėkite – pralošite. Geriau ir naudingiau neskubant organizuoti geranoriškas diskusijas, leidžiant pasisakyti visoms suintresuotoms pusėms.
Be to, manau, kad jūsų komitetas negali nusišalinti nuo man baisaus skaičiaus, kai apie 600 000 Lietuvos piliečių gyvena skurde. Kas tai, jei ne žmogaus teisių pažeidimas? Arba darbas net ne už visą minimalią algą? O kiek Lietuvoje kainuoja teisingumas? Problemų su žmogaus teisėmis plačiąja prasme valstybėje apstu. Todėl negalima spręsti tik daliai visuomenės aktualių problemų, paverčiant jas esminėmis.
Tik prieš kelias dienas paskelbta visuomenės nuomonės apklausa. Pagal ją, jūsų nuomonei pritaria tik 8% apklaustųjų. O už nuosaikesnį kartu gyvenančiųjų ir bendrą namų ūkį vedančiųjų teisinių problemų sureguliavimą pasisako net 42%. Tai apie kokią homofobiją kalbame? Gal nereikia įsikibti tik į vieną variantą? Manau, naudingiausias kelias – kompromisų kelias.
Visiškai nesuprantami ir Laisvės partijos teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos per LRT radiją išsakyti ketinimai, kad ji neva ruošianti pataisas, kai netinkamai pasakytas ar parašytas žodis homoseksualų atžvilgiu bus traktuojamas kaip kriminalinis nusikaltimas. Pasirodo, narkotikų prekybą dekriminalizuosime, o už netyčia išsprūdusį žodį – sodinsime? Ar į tą naują kalėjimą, kurį jūs ruošiatės pastatyti?
Gaila, bet iš Seimo, veikiančio dar tik 100 dienų, jau nuskambėjo visa tirada patyčių savo rinkėjų atžvilgiu. Net nesmagu rašyti apie mano Universiteto buvusio rektoriaus Artūro Žukausko akibrokštą. Jis arogantiškai pareiškia, kam jis leis dalyvauti Švietimo komiteto posėdyje, o kam – ne. Mat jam kai kurie žmonės …žviegia… ir jis tokių, žviegiančių, neįleis.
Įdomu, kaip ponas profesorius ruošiasi iš anksto nustatyti, kurie „žviegia“, o kurie – tik „kriuksi“. Manau, tokiais viešais pasisakymais atsiskleidžia mūsų politinio elito atstovų susireikšminimas ir prasčiokiškas elgesys. Tačiau po tuo slypi ir kai kas giliau. Štai koks aš galingas viršininkas, o jūs kas man? – Prastuomenė.
Ar ne iš čia ir randasi nebesuvaldoma patyčių kultūra? Ir jeigu tai vertinsime atsainiai, ji dar labiau subujos, kol taps gyvenimo norma. Baisoka būtų gyventi tokioje visuomenėje. Net iškilų dvasinką Toliatą užsipuolė už jo nuomonę. Patys jau gyvename vienos tiesos ir vienos nuomonės „karalystėje“, o dar rusus ir baltarusius demokratijos mokome. Nors jau laikas ir patiems susiimti ir susimąstyti, į kokius klystkelius nusukome…
Mūsų beliko tik 2,8 milijono. Gyvename labai gražioje savo Tėvynėje. Kas gi mums atsitiko, kad per 31 atkurtos Nepriklausomos valstybės metus sugebėjome taip susvetimėti, taip susipriešinti? Nebegirdime vienas kito. Brukame tik savo tiesas.
Nepamirškime – mes šioje Žemėje tik svečiai. Tai gal neeikvokime mums suteiktos galimybės pasidžiaugti gyvenimo pilnatve mus iš vidaus naikinantiems pykčiams ir vaidams. Sustokime ir susimąstykime – gal vis dėlto naudingiau pabandyti tartis.