Taip jau susiklostė, kad Vasario 16-oji visai šalia Kovo 11-oji. Bet kaip jos nutolę viena nuo kitos – net 72-ejais metais. Nors fizikai dabar teigia, kad laikas sąlyginis dalykas. Gal ir taip. Tačiau žmogaus gyvenimas gana aiškiai apibrėžtas, įrėmintas laike: gimei – mirei. O kas buvo tarp šių datų, retai ir prisimeni, nes atrodo, kad viskas pralėkė kaip viena diena.Taip dabar mąsto ir jauni, gimę po Kovo 11-oji. O kas tas Sąjūdis, o kam jis buvo reikalingas? Jiems sunku suprasti, kodėl vyresni žmonės lygina, kas buvo anksčiau ir dabar. Ir dar nežinia, ko tie vyresni nepatenkinti. Juk dabar – LAISVĖ. Ką noriu, tą ir darau. Noriu mokausi, noriu – ne. Noriu dirbu, noriu – ne. Noriu – elgiuosi padoriai, noriu – ne. Juk aš jaunas ir man viskas galima. Aš laisvas – kaip tas vėjas. Mane privalo gerbti ir aptarnauti. Visi priklauso nuo mano norų. Ir jokios prievartos. Niekas neturi teisės suvaržyti mano TEISIŲ. Kas gali priversti mane eiti į mokyklą? Tėvai. Jukaujate. Moment apskųsiu už smurtą (psichologinį) šeimoje ir priekabiavimą. Ir tiek žinių. Sakysite, buvo sovietmečiu toks Pavlikas Morozovas, kuris savo tėvą valdžiai paskundė, tai valdžia tėvą į kalėjimą įkišo. O ką – mūsų žmogus buvo. Jis jau tada suprato, kad vyresni neturi jokių galių prieš jaunimą. Vyresnių vieta tik istorijos šiukšlyne. Arba kalėjime. Dabar mūsų, jaunų, valdžia, jiems naują (kalėjimą) žada pastatyti. Tegul sau sėdi su savo pasenusiomis tiesomis. Juk kiek galima tas seniai pasenusias tiesas apie pareigas, atsakomybę, vyresniųjų gerbimą mums, jauniems, į galvą brukti? Tai opiumas liaudžiai, kaip mėgdavo sakyti marksizmo klasikas. Jis nekvailas „bičas“ buvo. Juk būtent jis ir jo „chebrytė“ apie laisvą meilę prabilo pirmieji. Ką ten hipiai – jie tik po pusės šimtmečio pabudo. O bolševikai iš karto laisvą meilę, be jokių šeimyninių įsipareigojimų paskelbė. Ką ten paskelbė, net praktikavo. Tikrai pagal mus. Tik vėliau tie seniai apie šeimą prabilo. Va, matote, tai tikrai iš sovietyno atitempta atgyvena… Sakysite,neteisus, o štai visi jauni tai suprato ir jokių šeimų nekuria ir sau smagiai gyvena. O vaikai? Tai čia jų pačių problema – kaip nors išaugs. Juk kiekvienas dėl savęs gyvena. Nori – gyveni, nori – ne. Štai Norvegijoje jau seniai visi vaikai bendri – jie valstybės nuosavybė. Matote, kokie čia, Lietuvoje, atsilikę. Švietimas kaltas – ne tas tiesas dėsto!
Labai dažnai valdžia mėgsta per šventes apie vertybes porinti. Jie vis bruka pasenusias tiesas apie pareigą, kad reikia dėl valstybės stengtis. Nu, jie visai jau nusivažiavo. Mums, jauniems, tikroji vertybė yra LAISVĖ! Sakote, iškovojote ją. Gal ir taip, o mes ja pasinaudosime, kaip manome mums reikalinga, jūsų nepaklausime. Juk dabar mūsų laikai ir mūsiškiai valdžioje. Net Laisvės partija yra. Jie sutvarkys, kad jokios prievartos niekas mums negalėtų taikyti. Vien tik pamąsčius apie tai jus iškart nupurtys kaip elektros šoku. Štai gera mintis. Reikia tas senienas iš jų galvų išguiti taikant modernų gydymo būdą – elektrošoko terapiją. Mūsų deleguoti bendraminčiai tuoj legalizuos narkotikus, visų rūšių seksą, kada noriu, kur noriu ir su kuo noriu. Juk jau mokslininkai įrodė, kad susilaikymas kenkia sveikatai.
Sakote, reikia mokytis. O kam? Mes visko išmokstame naršydami internete. Sakote, dirbti reikia. O kam? Juk valdžia turi pašalpomis aprūpinti. O dar kriptovaliutos „pasikasime“. O ir vyresni, nupušę nuo darbų,savanoriškai, kaip pašto karveliai mums į „piramides“ suneš savo santaupas. Baikite jūs – juk LAISVĖ!
Sakote, pareiga, teisėsauga privers. Baikite juokauti. O ką už beribės mano asmeninės laisvės kasdienį šventimą išdrįso per šiuos 31 metus nubausti. Ką ten nubausti – sutramdyti už jaunatvišką šėlsmą, ir to bijosi. Štai per patį karantino įkarštį, kai vyresni, kaip kokių drignių apsiriję, verkia, kad dirbti negali, važinėti neleidžia, mūsiškiai šimtadienius švenčia. Ir ką jūs manote – ką nors išgąsdino baudomis? Baikite parintis. Niekas jų nemokės. O ką jie mums padarys? Ką padarė, kai už valstybinius pinigus mūsų vadukai pliažą be vandens įrengė? Ir dar ten, kur kažkokio sukilimo vadus šaudė. Dar kažkas bandė sakyti, kad ten šalia žmones kankino. Kad taip elgtis žema ir niekšinga… Ir ką? Seniai patriukšmavo, ir pšyk… Juk Laisvė…
Kažkaip panašiai gana didelė dalis mūsų jaunosios ir net viduriniosios kartos atstovų mąsto ir panašiu slengu papostringauja. Baisiausia, kad taip mąsto ir jų balsais į aukščiausią valdžios olimpą atvesti parlamentarai. Laisvė be jokių stabdžių. Laisvė jiems asocijuojasi su visišku savo įnorių tenkinimu – bet kokia kaina. Tai tas visuomenės dalį apėmęs puvėsis, kuris kaip vėžys ėda visą mūsų valstybės kūną.
Moralė, atjauta, pareiga, dorovė, pasiaukojimas jiems – ne šio pasaulio dimensijos. Tai atgyvenos, kurias kaip mantrą kartoja jau nurašyti seniai. Ir jeigu pasiskaitysite influencerių tekstų, suprasite, kad tai, ką parašiau, deja, skaudi TIESA!
Labai įdomu, kaip tai susiję su Vasario 16-ąja ir Kovo 11-ąja – Lietuvos valstybę kūrusių vyrų ir moterų puoselėtomis, deklaruotomis vertybėmis, planuotais siekiais. Kaip tai vertintų už Lietuvą galvas sudėję jauni, baisiomis sąlygomis gyvi žeminėse žiemomis puvę mūsų Tėvynės partizanai? Ką galėtų pasakyti savo gyvenimus sovietiniuose lageriuose praleidę mūsų tautiečiai, svajoję apie klestinčią dorą, visiems teisingą, nepriklausomą Lietuvą? Jeigu atliktume skaidrią, viešą visuotinę Tautos apklausą, labai įdomu, ką jie pasakytų? Ar partizanai už tokią Lietuvą kovojo? Ar visa Lietuva, tapusi Sąjūdžiu, tokios Lietuvos siekė? Ar apie tai svajojo mūsų patriarchas Jonas Basanavičius su dar 19 savo bendraminčių prieš 103 metus?
Specialiai supriešinta, pastoviai kiršinama, blizgančių parduotuvių vitrinų Lietuva turi daug kuo pasigirti. Pavyzdžiui, kaip sovietmečiu sukurtas milijardines vertybes leido vagims išsidalinti arba apsukriems užsienio vertelgoms už centus prispirkti. O masę nuoširdžiai, sąžiningai dirbusių žmonių iš darbų ir ne iš Tėvynės prievarta išvaryti. Iš sovietų LTSR valdžia perėmė beveik 4 milijonus, gyvenančių Lietuvoje. Ir tai po visų trėmimų, vežimų į Sibirus, nacių ir sovietų žudymų. O po 31-erių Nepriklausomybės metų vos 2,8 milijono besuskaičiuojame. Galime „didžiuotis“, kad turime 485 miljonierius, ir nelabai didžiuotis 600 000 balansuojančių ant skurdo ribos, praktiškai skurstančių. Per šiuos 31 metus nė vienas rimtas kyšininkas ar vagis, nė vienas valdžios vyras ar moteris, pridarę aibes nuostolių valstybei ir net ją išdavę, nesėdi kalėjime. Jie nepakaltinami ir neteisiami. Ką ten – teisiami. Jie net nepasmerkiami. Aferos – didesnės ar mažesnės – vyksta pastoviai, praktiškai nenutrūkstamu konvejeriu. Net pandemija jų neišgąsdino. Atvirkščiai, atvėrė naujas galimybes. Retkarčiais viešai sukeliamas triukšmas. Bet dar nebuvo nė vieno atvejo, kad kaltieji būtų nubausti. Arba apsimelavusiems triukšmadariams būtų duotas deramas atsakas. Ką ten – nubausti, jie net viešai NEPASMERKIAMI. Kad kiti įsisąmonintų, jog taip daryti negalima. O dabar ima atrodyti, kad galima. Ir ypač skatinamas MELAS, PATYČIOS, SPECIALIAI KELIAMI SKANDALAI. Juk kaip liaudies išmintis sako, žuvis geriau gaudyti drumstame vandenyje… Tai jie ir „gaudo“ savo naudą – mūsų visų kitų sąskaita. O prisigaudę naujus planus kuria, kaip dar daugiau prisigaudyti, nes gobšumui juk ribų nėra.
Ir nors pirmoji šio rašinio dalis panaši į pamfletą. Deja, reikia su apmaudu pripažinti, tai tikrovė, tik truputį sušaržuota.
Apie skurdo, socialinės nelygybės ir ypač skaudžios temos – teisingumo – nebuvimo valstybėje problemas, praktiškai niekas nekalba. Niekas net nebando pripažinti, kad tai jau tapo kolosialia problema, kuri gresia ne tik valstybės nacionaliniam saugumui. Nes tokioje korumpuotoje ir chaotiškai besitvarkančioje valstybėje priešiškų valstybių specialiosioms tarnyboms idealu savo ardomąją veiklą vykdyti. Iš stambių kyšininkų, vagių, seniau egzistuojančių buvusių KGB slaptųjų bendradarbių bei jų atžalų jau sukurta galinga penktoji kolona. Šios šutvės – klano nariai – sulindę į valstybės aukščiausius valdymo postus, užvaldę žiniasklaidą ir socialinius tinklus. Būtent jie surezga ir diriguoja vykdant amžiaus aferas, silpninančias mūsų valstybę, nuskurdinančias jos gyventojus, kelia sumaištį ir supriešina žmones. Jie vykdo lietuvių tautos genocidą ir jos valstybės tylų griovimą. Taip gali nebereikėti net priešiškų valstybių akyvaizdaus įsikišimo. Jei taip ir toliau viskas vyks. Jei mūsų aukščiausios valdžios vyrai ir moterys iš baimės apie tai atvirai prabilti ir toliau bandys viską nuslėpti, mūsų valstybė supus iš vidaus ir praras savo egzistencinę prasmę. Kai nebeliks vertybių, nebeliks ir valstybės. Nebeliks ir lietuvių Tautos. Tai baisūs žodžiai, bet juos privalu garsiai pasakyti, nes bijau, kad gali būti per vėlu.
Šventinės datos – ne tik gražios kalbos. Šventinės datos – tai atviros, kraujuojančios žaizdos ant Tautos kūno, atsivėrusios dėl mūsų visų abejingumo ir pakeliui pamestų idealų. Ar dar sugebėsime žaizdas užgydyti, o idealus prikelti iš pelenų? Klausimas, kaip sakoma, vertas milijono… Pavyzdžiui, aš pats žinau viena – Laisvė be ATSAKOMYBĖS yra Anarchija, kuri veda į susinaikinimą… O gal tai Lemtis?
P.S. Šių eilučių autorius nėra nusiteikęs prieš visą jaunimą. Lietuva turi dar daug gražaus ir doro jaunimo. Deja, ši gražioji jo dalis yra per daug kukli. O ta, mažoji, arogantiškoji, yra ciniškai agresyvi. Jie daro viską, kad prievarta primestų mums savo „vertybes“, kurios veda į degradaciją ir išsigimimą, o ne į Kūrybą ir suklestėjimą bei Tikrąją Laisvę.