Seniai seniai, kai medžiai baltosios bažnyčios šventoriuj su karkiančiais varnų debesimis vakarais dar buvo dideli, kai saulė skaisčiau švietė ir nebijodavau mirti, buvau miestelio chuliganas iš tų malalietkų banderų, kaip patys save praminėm ir prilipo, nes kiekviena tikra chebra turėjo turėt pavadinimą, o mes pradžioj buvom jauniausi ir skysti, jeigu vienas prieš vieną, bet ir rimti, kieti Pastaunyko, ir Muravankos vyrai, ir Džordžo chebra su mumis skaitėsi, nes mūsų buvo daug ir buvom vieningi kaip muškietininkai ir niekam skriaudos neatleisdavom, su dviračių grandinėmis ir kastetais kišenėse, ilgais plaukais ir verdančiais kiaušais, kurių šalindavosi padorūs piliečiai ir nekęsdavo nekaltų merginų mamytės.
Ir tada būdavo tokie pat ilgi vakarai, ir, sugrįžęs po dienos kačalkės Mickevičiaus gatvės sklepelyje su Švarco plakatais ant sienos, po repeticijų, kur kultūrkėj su Mile, Dadžiu ir Cybe varydavom roką, kurio niekas daugiau Biržuose tada nevarė, po pamokų vakarinėj, kur žaisdavom paskutiniam suole kortomis karavą, ar sugrįžęs nuo pašto po kitų rimtų chuliganiškų reikalų, per naktis iki paryčių skaitydavau – turėjom tokią uždarą intelektualių banditėlių bendruomenę, keisdavomės tarpusavy knygomis, dar ir dabar rūsy mėtosi kelios kažkam, berods Bangiui, negrąžintos – tiksliai, blyn, tas Sinklerio Liuiso „Eurosmitas“ su iškrentančiais lapais tikrai Bangio! – ir mano knygų pas kažką gal mėtosi, dar pamenu jų seno popieriaus kvapą, pageltusius puslapius su užlankstytais kampais, kaip prieš miegą pažymėdavau vietą, iki kurios jau perskaityta, nors mama pamačius dėl to amžinai bambėdavo.
Anksti išėjau į vakarinę, bet net ir ten literatūros nemėgau už būtinybę „išnagrinėti“ gyvą kūrinį taip jį nužudant, išpreparuojant ir išdėstant organus ant stalo kaip mėsinėje, kai reikėdavo įvertinti, kaip ten koks nukvakęs ir parsidavęs ruskiams rašytojas išreiškė darbininkų klasės ar kokių nors kaimo mužikų sunkų gyvenimą ir kitą komunistinį mėšlą, ko negalėjau pakęsti, bet ir vidurinėj, ir aukštojoj per egzaminą tekdavo rašyt rašinį ir, nenorėdamas važiuot į rusų armiją dvejiems ar po vandeniu į atominį, kai sugrįžta be plaukų ir kiaušinių – trejiems metams, ar pusmečiui į Afganą, kuris tada prasidėjo ir grįždavo pamėlę, susiūtomis galvomis, pridėtomis galūnėmis ar gabalais, bet visi sustingę ir ramūs, su ginkluota palyda ir užkalti cinkuotuose grabuose, kurių negalima buvo atidaryti, bet motinos vis tiek atidarydavo ir perrengdavo savo sūnus tikrais, numylėtais rūbais, nuplėšę tuos kareiviškus žalzganus skudurus, atlydėjusiems kūną kareivėliams davus degtinės ir išėjus parūkyti, juk turėjai sugebėt gaut gerą pažymį, kad įstotum ar išlaikytum ir neišmestų, ir privalėjai parašyt gerai ar bent taip, kad patiktų mokytojai – literatūrkės visos tada būdavo moterys, kaip ir dabar, ir tada taip pat niekas nenorėjo mirti.
Paprastai temos būdavo trys – dvi iš kūrinių, kuriuos reikėjo, neduok Dieve tos kančios, perskaityti, kad galėtum „išnagrinėti“, ir viena laisvai pasirenkama, na, apie kokias nors ten aukštas materijas, morales ar net problemas, bet būtinai ideologinėje pakuotėj ir kokių nors kompartijos nutarimų, žodžiu, to laikmečio „šviesoje“, tai visada rinkdavausi tą „laisvą“, nes ten nieko nereikėjo galvoti, nieko žinoti, nieko naujo pasakyti, tik pritriesti porą lapų daugmaž į temą apie tai, ką rašydavo laikraščiai apie visokias komunistines morales, statybas ar vis dar pasitaikančias atgyvenas, o tada rašydavo tokiais, kaip mes vadinom, kalbiniais stambiaplokščiais blokais, kuriuos kartodavo per visus galus ir ekranus, ir, parašius pirmą nuvalkiotą ir visiems įgrįsusį iki gyvuonies sakinį, kiti atsirasdavo tarsi savaime ir traukdavai kaip tinklą iš po ledo, pilną spurdančių stintų, ir net nepastebėdavai, kad jau gana, jau parašei, užteks, ten būdavo vieni niekai ir nesąmonės, apie kuriuos rašė ir kalbėjo valdžia, todėl mokytojai ir dėstytojai už turinį nedrįsdavo parašyt blogo pažymio, svarbiausia buvo nepadaryt rašybos klaidų ir tinkamai sudėt kablelius, kad neprisiknistų prie gramatikos, ir pažymį jau turi, todėl šiandien visus ir sveikinu, nes šie šaunūs laikai sugrįžta, ir mokinukams labai palengvės, nes jau galima rašyt naujais šviesaus gyvenimo ir praeities blogybių blokais, kurių niekas nedrįs paneigti, ką ir patariu, tik parašykit be klaidų, ir bus gerai.