Algimantas Rusteika. Apie (k)rūmų naujienas

Vakar žiūrėjau programą „Vremia“ ir išklausiau politšvietimo valandėlę. Politikos elito komjaunuolių kursų vadovytės isterišku, vyrelį ujančios irzlios žiurkės balseliu (rodės, tuoj tuoj kris aukštielninka, ims spardytis ir rėkti). Irgi tam kartui ir ta proga išsipagiriojusį dvaro apžvalgininką – tą, kuris nepaliaujamai stambėja.

Taigi mes įvedėme sankcijas žiauriajam despotui! Taigi jie, nenaudėliai, išsigąs! Taigi ir trisdešimčiai jo klusnių pavaldinių uždrausim atvykti į Lietuvą! Taigi mes jums parodysim, rupūs miltai, žinosit, su kuo turit reikalą!

Nors tie baltarusių generolai nelabai ir raukia, kur ta Lietuva ir tuo labiau gyvenime negalvojo čia atvykti. Ir ką jie čia veiktų atvažiavę? Bet vis tiek drąsiai uždraudėm – tegul pasikankina dabar!

Juk devintas mėnuo, kaip aukštas, gražiai pražilęs lyderis Baltuosiuose (k)rūmuose su negausiu būreliu tolerantiškų patarėjų laužo galvas – kaip čia imtis lyderystės? Kaip lyderystę parodyti alkaniems ir piktiems kumečiams? Nerimaujantiems dėl savo sočios ateities dvaro žurnalistams ? Ar bajorams su savo nusipirktomis paskutinio modelio pliuškėmis svarstantiems, kam čia brangiau ir nepavojingiau atsiduoti?

Ir štai pagaliau likimas dovanojo progą! Nepasikuklino žmogus ir kad žengs drąsos keliu, ir kad įves „sankcijas“ tam, nuo kurio priklauso didelis gabalas jo paties valstybės iždo pajamų! Nors pavardžių, kuriems įvedė, nesako, paslaptis – matyt, kad jie nesužinotų ir kartais nesupyktų.

Taip sakant, įsijautęs į lyderio vaidmenį, iššoko atakon su durtuvu iš apkaso didžiu balsu šaukdamas, tik po valandėlės apsidairė – varge, ogi niekas iš paskos neina! Briuselio narsuoliai kampe sau rūko ir sankcijoms ryšis tik po mėnesio kito.

Jei tik apskritai ryšis, nes pigios rusų dujos skaniai kvepia ir gal kaip nors savaime viskas pasibaigs. Europinės ponios vis paskambina Pachanui, pabendrauja, pamykia ir sutaria, ką daryti – nieko nedaryti. Diplomatiniais kanalais patyliukais susisiekus, tai neabejotinai palaiminta ir Pekine, ir Kolumbijos apygardoj. Vienas švelniai išsakomas pageidavimas – taip smarkiai nebemušti.

Matėt kadaise animacinį „Mauglį“? Atsimenat tigrą Šerchaną ir vis atlekiantį pagasdinti Šakalą? Kuris dabar atsisuko – o už jo tigro tai ir nebėra! Ir tas Šakalas – mūsų drąsioji valstybė. Eilinis kartas, kai gėda, nors ir ne pirmas, ir ne paskutinis.

Gal europietiškai prorusiški, gal tampomi už virvučių, gal dar kokie kitokie, bet baltarusiai pasaulio galingųjų palikti likimo valiai. Kolūkio pirmininkui įjungta laisvų rankų įranga. O jei netyčia ištvertų ir valtį apverstų – būtų rimtesni sprendimai. Bet kokiu atveju mums Vladimiras Vladimirovičius tik paplotų.

Užtat nėra to, ko pranskiečiai ir užingridai vardan savęs nepadarytų. Kausis už Baltarusiją iki paskutinio baltarusio, nors nei ši šalis, nei tautos likimas kovotojams absoliučiai nerūpi.

Konservatoriai kariaus su Lukašenka, valstiečiai – su koronavirusu ir niekas nelaimės, bet rinkimus tai kuris nors laimės. Kas įdomiausia – po to niekas nė necyptels. Mes juk drąsi tauta – ką ten prieš mus kokie baltarusiai.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
10 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
10
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top