Alfa.lt
Mėgstu kino komedijas. Triauškini spragėsius, stebi dundukus kvailose situacijose, pasijunti labai protingas ir išgerti darosi skaniau. Tik dabar žiūriu ne išgalvotus bukus ir bukesnius, o Šuriko nuotykius per „Panoramą“.
Uždraus norinčiam įprastų brangesnių vaistų gauti kompensaciją – ir pirks kaip didelis už visą kainą su 21 proc. PVM. Kodėl nepalikus žmogui kompensacijos sumos pagal pigiausią vaistą ir teisės rinktis susimokant didesnę priemoką – valstybei kainuotų tiek pat, pasaulyje tai žino tik Aurelijus Veryga. O jei visi vaistai vienodi ir pigumas yra vienintelis kriterijus, kaip teigia ministras, – kodėl neprekiauti rusiškais? Atpigtų ne 30, o 300 proc.
Kuo toliau, tuo smagiau apžvalgas rašyti. Revoliucija, apie kurią ilgai kalbėjo valstiečiai, prasidėjo. Dabar reformacija ištiks aukštąjį mokslą, nors kas bus, dar patys konkrečiai nežino ir nepašvęstiesiems nesako, bet jau žino, kaip neturi ir turi būti.
Visada turėjom tik vieną universitetą. Šimtmečius – Vilniaus, jį praradę – Vytauto Didžiojo, po to – vėl Vilniaus. Visos kitos buvo tik neuniversitetinės, specializuotos aukštosios mokyklos – akademijos, konservatorija, daugybė institutų.
Vilniaus universitetas buvo, VDU atkūrė, nors daugiau tik pavadinimą, Karo akademiją įkūrė naujai. O visą kitą vištidę valstybinių „universitetų“ išstenėjo sovietinių aukštųjų mokyklų rektoriai, ištroškę nepriklausomybės, kad neprarastų begalinių kadencijų iki savo pasaulio pabaigos ir valdžios dykai dalijamų pinigų.
Iškabų gamybos ir nuostatų nusirašinėjimo nuo Vakarų universitetų biznis klestėte klestėjo. Vien farų akademija kiek kartų keitė pavadinimus tam, kad rektorius išliktų! Net keista, kad proftechninių mokyklų vadai neįsteigė savo „universitetų“…
Visos ankstesnės „reformos“ buvo parengtos arba veikiamos „universitetų“ rektorių ir jų ištikimųjų pirmūnų absolventų. Ir daromos arba jų naudai, arba bent nepažeidžiant esminių išlikimo interesų. Dabar pirmąkart prie reformacijos vairo ne rektoriai, o iš tvirtų tėčio kolūkietiškų kiaušinių prasikalę ūkininkai.
Sustambinsim kolūkius, sujungsim ir bus mažiau! Nors iš tikrųjų tik pavadinimų bus mažiau, rektoriai virs prorektoriais ir patupdys dar vieną „generalinį rektorių“. Bet iškabos bus perkabintos, pažadai įvykdyti, skaičius sumažintas!
Tas skaičiaus mažinimas – tyras kaip lietuviška degtinė populizmas. Gyventojų, o kartu ir studentų skaičius pas mus jau seniai mažėja be jokio valdžios įsikišimo. Per 10 metų nuo 2006-jų studentų universitetuose sumažėjo nuo 143 tūkst. iki 93 tūkst., t.y. trečdaliu, ir mažėja toliau.
Dvigubai mažesnė Estija turi beveik tiek pat – 12 valstybinių universitetų ir nesirengia jų naikinti. Tačiau jų finansavimas vienam studentui daugiau kaip dvigubai didesnis už mūsų, ir pinigų kažkaip nepritrūksta. Gyvena sau pašvilpaudami, suomius alkoholiu tik girdo, nebankrutuoja ir neisterikuoja.
Ar ne paprasčiau ir universitetų, ir studentų skaičių natūraliu, konkurencijos būdu optimizuoti be eilinės valdžios „reformų“ imitacijos? Patvirtinus valstybės finansuojamas prioritetinių mokslo tyrimų ir studijų programas, dėl kurių universitetai dalyvautų konkursuose.
Visas kitas veiklas tesugalvoja patys sau kokias nori. Sudaro sutartis su verslu, užsienio mokslo įstaigomis ir tyrinėja, ką tik užsimanę. Jei surenka studentų į mokamas studijų programas – tegu jas vykdo. Nesugebat – bankrutuokit, visa laisvė rizikuoti ir uždirbti – jūsų.
Per keletą metų dirbtiniai „universitetų“ monstrai ir be smulkmeniško valdžios diktato patys subliūkštų. Taptų mažesnėmis, efektyviomis mokslo ir studijų institucijomis. Reikėtų – patys susituoktų ar išsiskirtų. Valstybei kaip savininkui liktų teisė tvirtinti jų sprendimus. Bet argi valdžia, norinti reglamentuoti kiekvieną oro pagadinimą, tą leis?
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.