Maži žmogeliai turi savo pasaulius, vaikystė yra sielos Tėvynė. Mes – emigrantai, ir ją vis atsimenam, ilgimės, sapnuojam. Senatvėj po truputį sugrįžtam ir tai, kas kitiems vien vargas, mums gal bus dovana.
Tačiau niekada nesuprasim, nepajausim, nepamatysim savo vaikų Tėvynės, kad ir kiek atsiminimų mus jungtų, nes tai – jų šalis. Jų širdelių šviesa ir tikrumo, meilės ir pasitikėjimo mumis ir gyvenimu šventė.
Kodėl tą čia kalbu? Todėl, kad dabar mūsų šalis, dėl kurios laisvės buvom pasirengę padėti jaunas galvas, gali dėl smulkmenos iš kiekvieno vaiko jo pasaulį atimti. Todėl, kad kartais pajuntu, ką toks mažas žmogelis išgyvena. Retai, bet pajuntu.
Vakar rūsyje, tarp senų atviručių ir vaikų piešinių radau šitą. Adai tada buvo 6 metai, jau mokėjo rašyti. Piešdavo savo pasaulį ir vis atnešdavo parodyti.
Perskaičiau ir pajutau.