D.Grybauskaitė sako palaikysianti Lenkiją ginče su Briuselio gaišenomis. Ar istorinis nekaltybės praradimas, kai bandoma paprieštarauti ES vadovybės diktatui, ar simultanas? Pagaliau šiltai apklota ir apkamšyta politinė Lietuva per milimetrą pramerkė vieną akį?
Ar atsakingas veiksmas, ar paaiškėjo, kad nebebus D.Grybauskaitės vilties skrydžio virš Briuselio lizdo, todėl nebeverta stengtis numirėliams įtikti? Ar sugebėsim paimti maksimalią politinę naudą iš situacijos, kai lenkams mūsų pasipjautinai reikia?
O gal sugebėsim suvokti solidarumo, tarpusavio pagalbos ir supratimo su istoriniais sąjungininkais ir kaimynais svarbą valstybės perspektyvai? Kiek įmanoma sumažinsim įtampas tarp žmonių, bendruomenių, politinių elitų ir tautų dėl antraeilių dalykų?
Kiek pajėgsim pasinaudoti situacija strateginių projektų realizavimui? Ar tai vienetinis veiksmas, ar bus judesys Lenkijos, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos pusėn prieš biurokratinės ES, prievarta toleruojančios bet ką, išskyrus savo piliečius ir tautas, federalizavimą?
Ar užbaigsim fliugerių tarptautinėje politikoje epochą ir partneriai pagaliau ims mus nors truputėlį gerbti ir domėtis mūsų pozicija? Ar tai posūkis, ar tik nežymus vairo kryptelėjimas tame pačiame kelyje į niekur?
Ar tai gali būti pradžia seniai visuomenėje pernokusios diskusijos dėl ES ateities ir Lietuvos vietos joje? Ar ir toliau valstybės likiminiai klausimai bus sprendžiami be mūsų, už mus, mums nežinant kaip, o mus painformuos pugačiauskai su matoniais?
Save gerbiančioj valstybėj po tokio užsienio politikos kryptelėjimo savaitę nenutiltų debatai, partijos skelbtų pareiškimus, parlamentai kunkuliuotų, žmonės rašytų kilometrinius, piktus komentarus. O gal mūsų smegenis vėl užlies mitiūčių aimanos ir priešų paieškos šlapimas?
Klausimų daug, atsakymai bus arba ne – tą parodys artimiausios savaitės. Pasidžiaugti kol kas galima tuo, kad šalyje, kurioje nieko nevyksta, kažkas truputį atsitiko.