Ir kaip nepagalvojom – juk viskas taip paprasta! Kartą per penkmetį sumeti popierėlius į dėžę ir nieko daryti daugiau nereikia! Ir nuo pirmadienio gyvenam laisvai ir laimingai, kaltieji nubaudžiami ir stojasi mūsų žemėje šviesa ir tiesa! Ši pilietiška pasaka tinginiams, skatinama valdžios, kartojama ir kartojama, o vaikučiai vis prašo dar ir vėl užmiega prie teliko.
Ir ateina naujos išgelbėtojų bangos, ką tik iškepti tautos herojai per pusmetį virsta neapkenčiamais išdavikais, o ekranuose ir toliau linguoja tos pačios galvos. Ir kada prieš kitus rinkimus vėl ima bruzdėti pažemintieji ir nuskriaustieji, burtis naujos pajėgos, valdžios, bankų ir verslo grupuotės patyliukais pafinansuoja kokią naują balsų šlavimo mašiną.
Opoziciniai antisisteminiai judėjimai seniai būtų tapę įtakinga politine jėga, jei ne vadukų tarpusavio vaidai ir neapykanta, daugsyk didesnė už priešiškumą sistemai. Į žaidimą įsijungia ir specialiosios tarnybos, paskatinami naudingi idiotai. Juk politika – šachmatai, vienas netikęs ėjimas ar užimta bloga pozicija – ir žaidimas prakištas.
Reikiamu metu įjungiami įtakos agentai ar pakabinami keli žmonės ir opozicija subyra arba aplink naujajį mesiją suburti autoritetingi entuziastai su vėliavomis nukrypuoja į eilinį akligatvį. Kaskart būdavo smagu spėlioti, kuris lemiamu momentu netikėtus sprendimus priėmęs ar sužlugdęs veikėjas yra iš kontoros. Dabar irgi smagu, tik nebelinksma, nes prieitas liepto galas – krizė.
Globali sistema keičiantis jėgų pusiausvyrai susiūbavo, federalistinė Europos Sąjunga eižeja, įtakos sferos keičiasi ir griūdamas stabilumas gali paribio mažiukus prispausti. Ekonominė krizė jau už kampo, nes nei viena iš ankstesniosios priežasčių nebuvo pašalinta, o gaisras laikinai užpiltas prispausdintais milijardais. Dėl to sutaria pasaulio ekonomistai ir diskutuoja ne apie tai, ar krizė bus, o kada tai atsitiks.
Artėja lemiantys politiniai įvykiai net merdinčioje Europoje, nes mažėja korporacijų pelnai, turtų ir biznių stabilumui didėja pavojai ir sprendimų priėmėjai atsibunda. Ar išliksim, ar pasinaudosim situacija išsilaisvinti iš vidinio partokratijos ir išorinio globalizmo vėžio, priklausys nuo to, ką padarysime dabar. Valstiečiai savo pseudoreformomis išklibino sistemą ir ji laikosi tik dėl inercijos ir žmonių tingėjimo pajudinti žiniasklaidos užzombintas smegenines ir pakelti nuo sofų užpakalius.
Prasidedantis rinkimų ciklas yra paskutinė galimybė ir lūžio taškas, kurį praėjus be esminių permainų procesas taps praktiškai negrįžtamu. Tada galėsim ekranuose toliau stebėti mūsų valstybės, nešiojamos ten, kur didžiosioms galioms patinka ir kur be mūsų nutars, agoniją. Nes vietinis pseudoelitas jau pasirašė savanorišką kapituliaciją, jam terūpi asmeninės karjeros tęsiniai.
Prezidento rinkimai gali būti pirmasis žingsnis į pradžią arba į pabaigą. Sistemos pamatai skyla, valdančioji klasė vieningo, juolab stipraus, laiminčio kandidato neturi, besiriejančios grupuotės kelia savo atskiras kalbančias lėles. I.Šimonytės elektroniniai palaikymo balsai, surinkti per dieną, reiškia tik partinę konservatorių, jų šeimų narių ir pavaldinių valdiškame darbe drausmę spaudant mygtukus.
Praktiškai kartojasi 2003-ji, kada pirmajame ture smarkiai pirmavęs sisteminis kandidatas antrajame beviltiškai prakišo, nes oponentas susirinko visus kitus balsus. Tokią retą galimybę likimas vėl dovanoja: nesisteminis, išėjęs į antrą turą, laimėtų. Tik ar bus norinčiųjų šansu pasinaudoti?
Opozicijoje, neskaitant politinių klounų ir ambicingų marginalų – trys kandidatai, renkantys balsus: A.Juozaitis, M.Puidokas, N.Puteikis. Turint omenyje, kad jų organizacinės struktūros, besilaikančios ant savanorių, žymiai silpnesnės už konservatorių partiją, šeriamą milijonais iš biudžeto, plika akimi matyti – sudėjus internetu gautus parėmimo balsus jie jau dabar yra antroje vietoje pagal realų, o ne gaidišką, paremtą „neapsisprendusiųjų” balsais, reitingą.
Šių kandidatų elektoratai nedaug persidengia. A.Juozaitis – tautiškų aspiracijų, Sąjūdį atsimenančių ir vertinančių, vidutinio ir vyresniojo amžiaus, sunkiau gyvenančių valstybingumo idealistų, periferijos – „ne Vilniaus“ Lietuvos – kandidatas. N.Puteikis vienija tuos, kuriems tautiškumas mažiau svarbus už socialinio teisingumo stoką, atskirties likvidavimo ir galimybių lygybės išsiilgusius nuskriaustuosius. M.Puidokas – vidutinio ir jaunesnio amžiaus, geriau materialiai gyvenančių vidutinio amžiaus miestiečių, šeimų ir motinų favoritas.
Jie susirinks ir pasidalins nubyrėjusį valstiečių ir kitų sistemininkų elektoratą bei protesto prieš „visus“ balsus, atstovauja skirtingiems rinkėjų sluoksniams ir balsus didele dalimi drąsiai galima sumuoti. Tačiau užvaldytos žiniasklaidos dusinimo sąlygomis po vieną į antrąjį turą išeiti jie neturi jokių šansų. O sudėjus balsus ir antrajaje ture susijungus visam protesto elektoratui – laimėjimas įmanomas.
Neabejoju, kad jie patys tą suvokia. Rinkiminė kampanija suburs naujas ar sustiprins turimas politines struktūras, sutelks šalininkus, suteiks žinomumo, bus gera proga plačiai paskleisti savo programas ir pasirengti pagrindiniam mūšiui už Lietuvą – kitų metų Seimo rinkimams.
„Mirties linija“ kandidatui į Prezidentus atsisakyti dalyvauti rinkimuose – balandžio 7 d. Į kovo pabaigą, kai kandidatai jau žinos savo popierinių ir internetinių parėmimo parašų rinkimo tendencijas, surengti susitikimus ir konsultacijas. Ir nuspręsti dviem atsisakyti kovos paremiant savo šalininkų balsais trečiąjį – argi tai absoliučiai neįmanoma?
Ar čia gali būti kokių nors trikdžių, išskyrus asmens ambiciją: „Aš už, tai jūs prie manęs junkitės“? Ar čia gali būti pralaimėtojų, jeigu pasitraukęs bus gerbiamas labiau ir įgys ateičiai daugiau pagarbos ir pasitikėjimo už tą, kuris pasiliko? Argi nėra galimybių susitarti ir dėl tolesnio savo struktūrų veiklos koordinavimo sėkmės atveju? Argi taip neįmanoma atsisakyti neįmanomo bendramintiškumo, idiotiškų ideologinio grynumo iliuzijų ir pasiekti kompromisų dėl bendro tikslo?
Neabejoju, kad didesnė dalis šių kandidatų rinkėjų tą suprastų, o suvokę situacijos rimtumą ir galimybes prisijungtų ir nemažai abejojančiųjų. Ir bet kokiu atveju įeitum į istoriją – arba kaip nugalėtojas, arba kaip atsisakęs pabandyti istorinio šanso. Ar rinkimų vakarą pamačius, kad pritrūko tiek nedaug balsų, netektų gailėtis, kad lemiamu momentu pralaimėjai ne tik pats, bet ir visa Lietuva?
Tris dešimtmečius mus maustė kas ir kaip tik netingėjo, o mes ilsėjomės ramybėje ir leidome tam vykti. Labai retai, lemiamais istorijos momentais pasitaiko atvejis, kada daugybės žmonių ir net valstybės likimas priklauso nuo vieno žmogaus ištarto „taip“ arba „ne“. Ar išnaudosim galimybę, kuri nepasikartos?
Jeigu ne – mūsų anūkai per baigiamuosius istorijos egzaminus rašys: „2020-siais, griaudint ilgiems, audringiems plojimams Lietuvos savivaldybės seniūnė Ingrida Šimonytė pasirašė šalies stojimo į Europos Socialistinių Respublikų Sąjungą federacinę sutartį“.