Bijau pradėti girti. Na, kažkoks stabdis ar ką, vis galvoju – gal sapnuoju, net įsižnybau ir ėmiau tikrinti, ar ne feikas. Ilgai tikrinau.
Bet pagirti reikia, ir pasidžiaugti, kad prie to virsmo prisidėjom visi. Tai ne viskas, ko norim, bet tai, kas įmanoma. Toliau dirbsim kartu ir būsim sąjungininkai.
Dabar jį puls taip pat kaip mus, tai gerai ir sveika. Už vieną muštą duoda daug. Tautos pajėgas tai sustiprina esmingai, kas po to bebūtų ir kaip besiskirtų pozicijos kitais klausimais.
Jau rašiau, bet pasikartosiu – dabar sugrįžo 1988-ji, ir kas tą pajuto, tas renkasi. Vieni pasirinko būti brazauskais, kiti – burokevičiais. Ir to pasirinkimo nebebus galima pakartoti.
Mano tradicinė mama girdama man sakydavo vieną žodį – VYRAS!
Šių dienų kontekste tai man artimiausias ir geriausias pagyrimas Prezidentui.
Turiu nuojautą, kuri retai apgauna. Ji man sako, kad dabar įvykiai pradės vystytis vis greičiau. Ir pasirinkti teks kiekvienam. Ir savo pasirinkimo taip pat negalėsim pakartoti.
Būkim vieningi ir drąsūs, žodžiu – vyrai. Prisibijojom – negi nejuntat, kad jiems žemė sprūsta iš po kojų?
Atbunda žmonėse kažkas didelio, gražaus, šviesaus ir stipraus, ką tikėjome esant, bet nemanėm sulauksiantys.
Mūsų Tėvynė gyvuos per amžius.