Amžiną atilsį Filomena Taunytė yra pasakiusi apie amžiną atilsį Algirdą Mykolą Brazauską: „Kas gali būti šlykščiau už ištvirkusį senį“. Tačiau AMB nebuvo tikrai ištvirkęs senis, o tik vyras, pakeitęs moterį, pusę gyvenimo bijojęs ir tik senatvėj išdrįsęs tą prisipažinti.
Tikrai ištvirkęs senis yra negailestingas teisėjas ir smarkiai smerkia tas kitų nuodėmes, kurių pats nebegali ar neišdrįsta padaryti. Ir kuo labiau slapčia gviešiasi – tuo pikčiau kanda. O dar aršesni tie, kurie daro.
Dėžėse knibždėte knibžda su korupcija kovojančių mokesčių nusukinėtojų, kurių turtai pusbrolių ar švogerių vardais sukrauti iš nusuktų mokesčių ar mokesčių nusukinėtojų dovanų.O kaip smarkiai jais piktinasi neturintys galimybės mokesčių nusukinėti ar dovanų gauti!
Juk laimi tie, kurių nepagavo, ar ne? O kas gi garsiausiai piktinasi populizmu ir gelbėtojais, jei ne populizmo profesionalai ir geriau patyrę profesoriai, kurie visą gyvenimą tik ir užsiima populizmu, žada kalnus kilnoti ir vis ateina mūsų gelbėti?
Jie labai bijo, kad kiti gelbėtojai neišgelbėtų nuo gelbėtojų, nes laisvoje gelbėtojų rinkoje konkurencija didžiulė. Jau tapo brendu – jei tik kalbi, kas žmonėms skauda, tai politiniai ir žiniasklaidos populizmo monopolistai tave vainikuos populizmo erškėčiu ir užspjaudys negyvai.
Dvigubos moralės ir keturgubų standartų fariziejai turi populizmo ir gelbėjimo licenzijas. Vaikai viską mato ir greit pagauna, kas čia per žaidimėlis, kad smerkiam priemones ir garbiname jomis pasiektus rezultatus.
Kad vieną sėkmės istoriją atstoja tonos nesėkmių ir beviltiškumo, kurio nereikia matyti – taip ir išmoksta gyventi, svarbu nepagautų. Kad nugalėtojų niekas neteisia ir jie rašo istoriją, ir laimingi tie, kurių nepagavo.
Svarbiausia ne būti, o atrodyti, ir kad visi pamatytų, koks tu geras. Kaip sukantis kameroms ministras persikreipusiu veidu gulasi ant uždaužyto vaiko kapelio ar pirmoji panelė pila sriubytę ubagui, o tas senatvės dėmėmis išmėtytom rankom nešasi.
Ir viskas baisiai rimtais veidais, kuriais daromos visos kvailystės ir baisybės. O štai dar baltaveidis tešliukas, kuris su mumis kalba kaip su pacientais, pripirkęs pigių skiepų visiems, savo užpakalį ir šeimyną skiepija brangesniais – mat tikrai veikia.
Ir teisingai, jiems duosim blizgaus pozityvo ir tegul žiūri savo konkursus ir debiliškus šou, vis tiek nieko nesugeba, painkš, pastovės su plakatais ir išsiskirstys. Pasityčiosim per Vremia arba visai nerodysim. Nes jūsų nėra, jums tik vaidenasi, kad esat.
Kvėpuojat kreivų veidrodžių karalystėj ir matot tik tai, ką norim. Tikrovė už stiklo paketų, kur niekas niekada jūsų neįleis. Galvosit ir kalbėsit, miegosit, auklėsit vaikus, maitinsitės kaip pasakysim ir vaikščiosit kur nurodyta, net jūsų pasipiktinimai suplanuoti.
Neskleidžiu tamsos. Šviesos ir tikrumo aplinkui kiek tik nori, tik paslėpta, nematoma, susitvenkimas už langų. Ten gyvena meilė ir šiluma, ateitis ir praeitis susitinka, mūsų akys ir širdys yra atidarytos.
O pasaulis už durų gyvena pagal ištvirkusių senių taisykles. Tačiau maža klaidelė šioje užtvankoj iki dangaus ir yra viltis – baigiasi tik tas, kas neprasideda. O tas, kas prasideda, bus gyvas ir nugalės.