Ar nejuntat, kaip viskas ima lėtai trupėti, kaip ši surūdijusi, netikrumo, melo ir apsimetinėjimo pritvinkusi konstrukcija skyla ir aižėja, kokie jie išsigandę ir nebeįgalūs ir kokia didelė yra juos apėmusi panika ir noras pasislėpti?
Argi nematot, kokia įtampa, tuštuma ir neapykanta už langų, kaip jie tuoj vienas kitą pasmaugs ir ims draskyti, ir kokia pagieža nuskriaustų savųjų, nustumtų nuo ėdžių, ir kaip tuoj jie visi puls taršyti tos, kurios šitiek metų bijojo?
Jie net nebeišdrįsta, ką nors sakyti, atsakyti ar daryti, tik slepia galvas smėlyje ir laukia galvodami, kad nieko nebus ir kaip nors viskas praeis, jie mano – apmirs, pasislėps ir tai pasibaigs, kad tylėjimas yra jų išsigelbėjimas.
Užaugo nauja karta, negavusi per galvą, ir prisikelia atstumtieji. Ir kaip visada, kas trys dešimtmečiai, veriasi tikrojo gyvenimo galimybių durelės. Netrukus, po kokių metų, jos taip pat lėtai užsivers.
Atidarius tvarto vartus, avys stovi ir neina – čia šiluma, saugumas ir pašaras. Ir koks garsus ėriukų tylėjimas, kai ateina šeimininkas. Kiekvienam ir visiems duodamas tik vienas šansas.
Sveikinu tuos, kurie tą suprato.