Veidaknygė
Gedimino kalnas ėmė griūti 2016 m.vasarį. Po to didelės nuošliaužos buvo dar ne kartą – 2016 m. spalį, šių metų kovą.
Dabar 2017 metų birželio vidurys. Nepadaryta nieko. Tvarkomi popieriai, popieriai ir dar kartą popieriai. Lūžtančias šlaito sijas apraišiojo lenciūgėliais ir lynais – girdi, „sutvirtino“. Tai viskas.
Dar net nepaskelbti „viešieji pirkimai darbams atlikti“. Sako, skelbs – tuoj tuoj, greitai greitai.
Kol įvyks konkursai, kol atplėš vokelius, kol ką – ir vėl bus ruduo, vėl liūtys ir vėl darbams ne laikas.
Kartais atrodo, kad jei pirmadienį kiltų karas ir reikėtų kariuomenei amunicijos, tai „viešuosius pirkimus šoviniams pirkti“ paskelbtų po poros mėnesių derinimo ir baigtų po metų.
Jei Gedimino pilis nugriūtų… gal kas nors imtų keistis?
Tai makabriška, bet kartais norisi, kad taip ir atsitiktų. Gal tada kas nors šioje valstybėje susiprotėtų, atsibustų, atsimerktų ir ką nors pamatytų? Suvoktų, kas darosi, ir pareikalautų, kad tai nebesidarytų?