Veidaknygė
Niekas per metus nepasikeitė. Nuo vieno vaikelio laidotuvių prie kito. Tai ir parašyti gali tą patį, ką prieš metus.
Kai tik tai atsitinka, visi aukštai sukrunta, nes galima išpešti naudos. Valdžia turi susirūpinti – nes: ką žmonės pasakys? Kalbančios reikšmingos galvos ir pusgalviai reiškia užuojautas, siunčia vainikus ir žvakes, ryžtingai deklamuoja į kameras patarėjų surašytus tekstus.
Po to ištraukia kokius nors tos srities nutarimų projektus, kurie buvo atmesti ar ginčytini – bingo, pasitaikė gera proga ant nelaimės emocijų juos prastumti! Ir visi tie, kurie nepritaria, apspjaudomi kaip nelaimės palaikytojai. Suinteresuoti, niekada neklystantys nuomonių formuotojai ir portalai, kurių nuomonės visada sutampa su valdžios mainstreamu, siautėja viešosiose erdvėse kandžiodami kitaip manančius. Gera proga ir šiaip apipilti srutomis politinius priešininkus.
Atsistatydins vienas kitas iešmininkas. Tie, kurie tikrai atsakingi, neatsistatydina niekada. Po to viskas nutyla. Iškyla kita nelaimė ir maitvanagiai jau tupiasi prie naujos aukos. Ir aukos, tiesą sakant, jiems nelabai rūpi: nerūpėjimo lygis tiesiog proporcingas jų sukeltiems decibelams.
Dabar tai bus kalti visi. Kaip buvo kaltas šulinys, į kurį sumėtė vaikus, – nes buvo nesaugus, ne pagal europietiškus normatyvus. Alkoholis, jei buvo girtas, – nes gi girtas! Alkoholis, jeigu buvo blaivus, – nes gi norėjo ir negavęs pasiuto!
Kalti bus įstatymai, neleidžiantys šaudyti, nors sušaudžius žudiką aukos neprisikelia. Aišku, socialinės tarnybos, kurios nežiūrėjo ar nepamatė, ką visi matė. Ir policija, kuri nieko ar per mažai padarė, nors niekas labai į ją ir nesikreipė.
Ypatingai kaltos bus beteisės vaikų teisių tarnybos, kurioms reikia duoti dar daugiau teisių atiminėti vaikus, nors jos ir dabar gali juos atimti, tik kažkodėl neatima. Ir būtinai, tiesiog užmuštinai reikia įsteigti dar vieną instituciją ir būtinai su centru Vilniuje. Kiekvienai problemai – po kontorą ir po žiobienę.
Ir jau būtinai reikia naujų įstatymų! Nes jei per mažai kartų parašyta, kad negalima, tai pasidaro galima! Juk jei nebus parašyta Nemušti vaikų, tai juk muš! O jei nebus įstatymo Nemušti pensininkų, vegetarų ar filatelistų, tai juk aniems šakės! Ir jei bus parašyta, kad Negalima spardyti kojomis, bet nebus parašyta, kad Negalima tvatyti pagaliais, tai juk pagaliais ir daužys!
Be galo kalta ir pašalpų sistema, be kurios griaudėtų liumpenų maištai. O kur dar menkos pareigūnų algos ir benzino limitai? Ką bekalbėti apie deputatūrą, prezidentūrą, V.Landsbergį ar komunistus – tie kalti visur, visada ir dėl visko.
Matyte matau apskritus stalus įsikarščiavusių, suinteresuotų snukių su šlipsais ir šukuosenomis. Savaitėmis los apie tai, kaip dar labiau sustiprinti totalinę valstybės kontrolę. Kiekvienam žmogui, visam asmeniniam ir viešajam gyvenimui. Viską uždrausti, viską sugriežtinti, viską reglamentuoti! Kištis visur, kur įmanoma ir nebeįmanoma!
Tik kas pasakys, kad buvo galima problemą išspręsti ir pavojus likviduoti su esamais įstatymais ir tvarkomis? Esamų institucijų pajėgomis. Ir visiškai nesunkiai. Tereikėjo mažytės smulkmenos – kad kas nors laiku praneštų kam reikia apie situaciją, kurią visi matė ir žinojo.
Problema ne draudimai. Ne popieriuose parašyti griežti sakinėliai užtikrina valstybės tvarką. Jėgos struktūros be žmonių paramos yra aklos ir tik atvyksta į įvykio vietą.
Problema – širdyse ir protuose. Bendruomenėse, kuriose gyvename. Kol visi abejingai stebės, kaip degradai ar psichai daužo žmonas ir vaikus, tol tokie atvejai neišvengiami. Ir jų bus ir bus, kokie bebūtų griežti įstatymai ir galingos žiobienių kontoros.
Kiek galima priiminėti vis naujas drakoniškas tvarkas, varžančias normalių žmonių gyvenimus, apie kurias springdami seilėmis svajoja išprotėję nuo valdžios troškulio idiotai? Tiesiog vykdykim tai, kas yra. Ir ko visiškai pakanka. Tai ne tik ir ne tiek valstybės ar valdžios, kiek visuomenės brandos problema.
Kitaip visada bus kalti visi kiti. Tik ne mes. Pakeiksnosim valdžią, išjungsim teliką ir nueisim sau teisūs teisiai miegoti. O jei kaimynystėje kas nors ką nors kaip nors – tai juk ne mūsų reikalas!