Pilnatis čia ne prie ko – būna metų, būna dienų ir naktų, kai proto pasaulyje nebelieka, kada nebelieka vilties, nors viskas dar tartum gyva. Perka, parduoda viską, ir mus taip pat, jeigu kaina gera, tam treniruojamės, studijuojame, svajojame, tam puošiamės, ruošiamės ir mokomės iš kitų. Kas brangiau parduos save, tam pasisekė.
Nejaugi įsisiautėję gerai apmokamos savižudžių ir bepročių gaujos, šluojančios viską savo kelyje, ir yra žmonijos ateitis, kurios troškome ir norim palikti vaikams, kai mūsų nebebus? Ar sočios, viskuo patenkintos minios šoks, linguos seksualiai ir dainuos, patogiai įsitaisę žiūrės kašę ir ką nors sveiko kramtys ir tada, kai už durų jau bus tamsa?
Visuotinė fiesta daryti tai, ko beveik niekas nenori, kad būtų, niekada nesibaigia, nes taip tikrai tikrai gera negirdėti, negalvoti ir išlikti. Užsimerkus nusiraminam ir atrodo, kad gyvi, ir keleiviai su ausinėmis žiūri pokalbių šou, kol įgula dalinasi bagažą, nes nebeišlipsit, kam tas vargas.
Dar vėjas neatėjo. Dar nakties tolumoj blykčioja amalai ir autopilotas užgesęs, dar mes nebežiūrim į akis, bet jau priartėja jų žingsniai ir girdisi daugybės motorų šnaresys. Tie, svetimieji, kurie ateina iš tamsos, žiūri į miegančius, turtingus, švytinčius mūsų miestus, susižvalgo ir šypsosi.
Tai laikas, kurio jie taip ilgai laukė.