Jie visada duoda ženklus, kaip ir mes duosim ženklus. Prie stalo užveda kalbą, netikėtai ir apie tai, ką suprantam, bet iš baimės nenorim sakyt. Kaip jie laukia, ar atsiliepsim, ir jų akys tada ima spindėti, ir būna vėl jauni ir tikri, prisiminkim.
Argi sunku pajusti, kaip jiems baisu, kaip laukia pagalbos, stebuklo ar paprasto išgirdimo, ir kaip jiems norisi pasakyt, ko nebepasakys, atsisveikint, kol laikas? Klausomės, bet neišgirstam, žiūrim, bet nematom, nors iš tikrųjų tik apsimetam ir laukiam, kada pasibaigs tikrumas, kuriam neleidom prasidėt.
Juk visada neturim ką pasakyt, juk nė vienas neturi, ir kvailai, kaltai, patys nesulaukdami pagalbos nutylam, slėpdami akis.
Arba štai drąsesnis nuleis juokais – visiems tuoj palengvėjimas – ir sugrįžtam į vykstantį pasaulį, apsuptą tamsos.
Dar akimirka nesmagumo ir viskas, tik vėl ilgesys ir gyvenimo aidas. Pilsto kavą ir visi nusišypsom, ir urmu puolam kalbėtis, nes bijom tiesos, nes reikia, kaip nemokam. Svarbiausią visada supranti po to ir sugalvoji, ką būtinai, būtinai reikėjo pasakyti – tą kartais naktimis vis prisimenu ir kartoju, kada per vėlu.
Dabar visi gudrūs, rytoj nebebus šitos minutės, nei šio stalo, nei kalbų, nei protingo pasaulio, apsupto tamsos, ir, mūsų laimei, niekas nepasikeis. Ir nebereikės mūsų pasakymų, ir visas mokėjimas bus nesvarbus, nes kai mūsų nėra – nieko ir nereikia.
Liksim su diena, kada nepasikalbėjom.
Na va, laikas ir mums po truputį – pasitikrinam, ar nieko nepamiršom, kad namai būtų šilti ir saugūs. Ten, kapuose bus gera ir gražu. Gal ir vaikams patiks, jei bus nepavargę nuo pragyventos dienos, kada pamatys tamsoj mirgantį užmigusių brolių miestą.
Pabūsim, kur buvom ir mūsų nebėra, liksim tik mes ir šis atvažiavimas, būsim tik sugrįžimas, iš kur reikėjo ir reikia išeiti, kur šlapi lapai po kojom ir užrašai ant akmens. Ir žvakės dvidešimt pirmajam šimtmety po to, kai nužudėme savo Dievą. Taip ilgai mūsų nebuvo, nejaugi nebebus, ko laukėm?
Sugrėbsim lapus, nes taip reikia, nors lapai gražiau. Nuimsim viską, kas tikra, nes tikro neturi būti. Kiekvienas kapas yra tai, ko neturi būti, kiekvienas čia atėjęs yra tai, ko neturi būti ir nebebus, tačiau mes visi susirinkom čia, ir mes matome vienas kitą, broliai.
Mane reikia išgelbėt. Ir tave reikia išgelbėt, ir gelbėtojus visus reikia tikrai. Jei nebuvot naktį per audrą prie jūros – nueikit, atsisėskit tamsoj, net jei gulit lovoj ir klausotės savo kvėpavimo. Išgirsit, kad esat ir gyvi visi, kuriuos mylit, ir visi susirinks, ir būsit su jais.
Čia yra mūsų šalis, čia vėsi ir tikra, pilna šaknų ir kaulų žemė, ir pageltęs žinojimas, kas rytoj bus ir kaip vėl nebebūsim. Čia gyveno ne vien mūsų džiaugsmas, vienatvė ir išėjimas. Čia buvo mūsų galybė, vaiko kojyčių šlepsėjimas ir tai, ko nesupratom.
nekalbėsim suprasim
prasidėjimo sulaukę
mylėsim ką tylim
ištarsim ir atsirasim
nugalėsim viską
ir negalėsim nieko
už stiklo paliekant
pamatysim kas bus
ko niekas nesužinos
visus pasiimsim
susitiksim su visais
viskas bus kaip buvo
2017–2020