Valstybės invazija į asmeninį žmogaus gyvenimą, jo tikrųjų laisvių suvaržymas argumentuojant abstrakčiomis kitų laisvėmis, teisėmis ir visuotiniu gėriu. Tai faktiškai naujai iškeptas, postindustrinis komunizmo variantas pilietinės visuomenės ir prigimtinių teisių padaže.
Vardant nevaržomo turtėjimo bet kokios didžiųjų korporacijų veiklos kontrolės atsisakęs valdančiųjų luomas nepatenkintųjų maišto prevencijai susikoncentruoja į proto ir aplamai visuomenės sąmonės totalinę kontrolę.
Totali visuomenės kontrolė tampa pačios visuomenės mentaliteto dominante ir reformų troškulys virsta dar didesnės, bet jau „teisingos“ kontrolės ilgesiu. Protestuojantys prieš nelaisvę ateina prievarta įgyvendinti kitas, „geresnes“ laisves ir kontrolę ir jokių kitų būdų nepripažįsta.
Sakot, be to revoliucijų nebūna? Taip, su sąlyga, jei tai tikras atsinaujinimas, o ne spektaklis esamai padėčiai sutvirtinti.
Permainų imitacijose politinis diktatas yra tik stagnacijos įtvirtinimo forma. Visuomenės sutartis lieka tuščia iškaba ir mokinukų egzaminų klausimėliu. Ir politiškai organizuotas protestas prieš diktatą įgauna dar didesnio diktato pavidalus – pakeičiami vien ideologiniai lozungai ir kitos dūmų uždangos.
Tuo pasinaudoja miklūs tribūnai ir prisiplakantys prie bet ko reitingų lyderiai. Iš fanatizmo ir masinio tikrų permainų noro užmaišyta tešla neišvengiamai gimdo imitacijas ir beprasmiškus judesius, vedančius į sumaištį.
Kiekvieną vakarą su panekantravimais laukiu žinių žinelių ar įsijungiu naujienų portalus – ką dar jie šiandien uždraus mums daryti, kalbėti ar mąstyti? Ką dar iš mano asmeninio gyvenimo užsimanys sureguliuoti, reglamentuoti ar man nurodyti, kas teisinga ir kas man galimai negalima?
Ar yra gyvenime dar kas nors savaime kiekvienam suprantamo ir visiems aiškaus, kam jie nenustatys kokių nors beprotiškų tvarkų ar biurokratinių procedūrų? Už ką dar, kiek ir kam reikia sumokėti, kad tie, kurie privalo apie tave galvoti ir tau dirbti, imtų tai daryti nemekendami dėl lėšų trūkumo?
Ar dar liko mano ir jūsų gyvenimo kasdienybėje nors kas nors tokio, kam dar nereikia gauti leidimo, suderinti su kaimynais ar pranešti valdininkui? Mano privatumo sritis, kurios valstybė nešnipinėtų, nenustatytų elgsenos taisyklių ir baudų už pažeidimus „mano paties labui“? Ir ar yra kada nors kur nors kaip nors visam šiam marazmui ribos?
Manau, kad nėra. Vienintelė viltis, kad kai idiotizmas pasiekia patį dugną, jis ima maitintis savimi ir palaipsniui virsta sieros vandeniliu ir vandeniu. Lieka tik balutė ir bezdalų smarvė.