Visi kalba apie sistemines reformas, tačiau reikalui esant jų tiesiog nebūtų kam vykdyti. O iš pačios sistemos vidaus kils beveik vien tik teisingi, populiarūs, bet dažniausiai mažai realūs norai žaibiškai pasididinti algas ir patvarkyti antraeilius aprūpinimo reikalus, resursus atimant iš kitų .
Amžinas sisteminių reformų ir reformatorių klausimas yra sistemos pasipriešinimas: esant politinei valiai ir galimybėms priimti sprendimus – kam patikėti konkrečių sričių reformų vykdymą?
Geranoriams, bet neišmanantiems, politinio pasitikėjimo saviesiems „iš šalies“, kurie apie tą sritį mažai žino, žmonių nepažįsta, problematikos sudėtingumo nesuvokia? Bus neišvengiamas griovimas, rezultatų pablogėjimai, senųjų revoliucingi išvaikymai ir naujųjų saviškių susodinimai į krėslus.
Patikėti kompetentingiems tos srities specialistams ir vadovams? Bet jie bus neišvengiamai susiję su sistema ir jos bendruomene. Esminės permainos, griaunančios sisteminius ryšius ir jos elitui naudingas situacijas, bus jiems nenaudingos, todėl nieko esmingo ir nebus daroma.
Sprendimas paprastas, bet sunkus – rasti pačios sistemos viduje pakankamai kompetentingų viduriniosios grandies specialistų ir vadovų, kurių asmeninė sėkmė dar nesusijusi su tos sistemos išlikimu, ir dirbti su jais kartu. Visada gali apsirikti, o jau kritikuojamas tai būsi – ir iš viršaus, ir iš apačios, ir iš aplinkos.