KONSTITUCIJA:
Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.
KONSTITUCINIS TEISMAS:
Konstitucinė šeimos samprata yra „neutrali lyties požiūriu“.
Imkime ir apžvelkime Konstitucinio Teismo logiką. Kuo argumentuojama? Kur ta logika veda?
Pagal to paties Konstitucinio Teismo išaiškinimą (visą skaityti ČIA), šeima yra ne tik santuokoje, bet ir ne santuokoje gyvenantys žmonės. Ar taip? Taip.
Iš to daroma išvada, kad yra konstitucinė SANTUOKOS samprata, kuri apibrėžiama kaip vyro ir moters sąjunga. Ir konstitucinė ŠEIMOS samprata, kur santuoka yra tik vienas iš šeimos sudarymo būdų ir formų. Trumpiau sakant, būna šeima ir be santuokos, apsidairykit, tokių „susidėjusių“, ypač tarp jaunimo, tūkstančiai. Ar taip? Taip.
Bet Konstitucinio Teismo išrasta „konstitucinė“ šeimos samprata jau yra ne tik be santuokos gyvenantys vyras su moterimi. Apsidairykit, gyvena ir vienišas vyras ar moteris su vaiku, seneliai su anūkais ir t.t. Juk jie irgi yra šeima. Ar taip? Taip.
Ir po to kiitas logikos žingsnis – vadinasi, čia, šiose dalyje faktiškai egzistuojančių šeimų vyro ir moters gyvenimas kartu yra nebūtinas. Iš to daroma „išvada“, kad „konstitucinė“, t.y. paties Konstitucinio Teismo sugalvota (nes Konstitucijoje to nėra) šeimos samprata yra „neutrali lyties požiūriu“.
Iš šios nuostatos, kurios niekas nedrįsta ginčyti, anksčiau ar vėliau bus padaryta galutinė išvada, kurią ir norėta įrodyti visais šiais samprotavimais: tos pačios lyties šeima atitinka konstitucinę šeimos sampratą, nes ji yra „neutrali lyties požiūriu“.
Prie šio galutinio tikslo dabar esame pratinami mažytėmis dozėmis. Ir tada beliks tik padėti tašką, t.y. išaiškinti dar kartą pagal kokių nors suinteresuotų grupių klausimą: ar kuo nors skiriasi konstitucinė šeimos samprata nuo konstitucinės santuokos sampratos?
Ir tada Konstitucinis Teismas atsakys – ne, niekuo nesiskiria.
Ir tada kiekvienam taps aišku, kad dirbtinis santuokos ir šeimos sampratų atskyrimas ir skirtingumas buvo reikalingi tik tam, kad įrodytum, jog esminių skirtumų tarp jų nėra ir tikslas būtų pasiektas. Tik niekam tas nerūpės – darbas jau bus padarytas.