Algimantas Rusteika. Laikai, kai nepatogi ir valdžiai nepriimtina informacija būdavo paprasčiausiai nutylima, sugrįžo

Laikai, kai nepatogi ir valdžiai nepriimtina informacija būdavo paprasčiausiai nutylima, sugrįžo.

Dėl pandemijos pasaulyje nėra vienos nuomonės ir diskusijos vyksta, tik pas mus jos nei uždraustos, nei leistos, tiesiog jų nėra. Štai,Great Barrington’o peticiją dėl kitokių pandemijos suvaldymo metodų pasirašė jau 11,5 tūkst. epidemiologų, medicinos ir visuomenės sveikatos srities mokslininkų, 32,5 tūkst. gydytojų ir medikų iš viso pasaulio, 600 tūkst. žmonių.

Pas mus apie tai nei kalbama, nei rašoma, nei žinoma. Pasityčiojantis kelių sakinių tekstukas 15 min. po poros valandų nukištas į archyvą ir keleto žmonių nuomonės feisbuke – tai viskas.

Nesu specialistas ar iš biudžeto finansuojanas žurnalistas, neperšu nuomonių. Tiesiog pateikiu informaciją, kurios „laisva ir nepriklausoma“ žiniasklaida, smulkiai ir kasdien aprašanti papų, dietų ir madų problemas, „nepastebi“. Ir bijo paskelbti, nes tai ne kokių nors „marginalų“, o Oksfordo, Harvardo, Jeilio, Tel Avivo, Edinburgo ir kitų žymiausių pasaulyje mokslo įstaigų mokslininkų nuomonė.

Kaip ten visuomeniniai manipuliuotojai sako? Turite teisę žinoti. Tai ir žinokit viską, o ne tik tą vieną ir vienintelę nuomonę, kurią jums dieną naktį Ekranas grūda.

Kaip epidemiologai-infektologai ir visuomenės sveikatos mokslininkai, esame susirūpinę vyraujančių kovos su COVID-19 priemonių žalingu poveikiu fizinei ir psichinei piliečių sveikatai ir rekomenduojame požiūrį, kurį vadiname fokusuota apsauga.

Mes pašventėme savo karjerą žmonių sveikatos apsaugai ir manome, kad dabartinė izoliacijos strategija daro griaunantį poveikį žmonių sveikatai trumpalaikėje ir ilgalaikėje perspektyvoje. Negatyvūs taikomos strategijos efektai (ir tai tik kai kurie iš jų) sąlygoja mažesnius vaikų vakcinacijos rodiklius, blogėjančius širdies ir kraujagyslių ligų gydymo rezultatus, mažesnį vėžio patikrų skaičių ir pablogėjusią psichinę sveikatą, kas nulems didesnį mirtingumą per ateinančius metus. Mažiau pasiturintiems žmonėms ir vaikams teks didžiausia našta. Neleisti vaikų į mokyklą yra didžiulė neteisybė.

Šių priemonių taikymas tol, kol bus sukurta vakcina, padarys nepataisomą žalą žmonijai, o labiausiai nukentės nepasiturintieji.

Laimei, mūsų žinios apie virusą nuolatos plečiasi. Mes jau žinome, kad šansas susirgti COVID-19 seniems ir silpniems žmonėms daugiau negu tūkstantį kartų didesnis nei jaunimui. Iš tiesų, vaikams COVID-19 yra mažiau pavojingas nei daugelis kitų infekcinių susirgimų, įskaitant ir gripą.

Didėjant gyventojų imunitetui, sumažėja infekcijos pavojus visiems – taip pat ir pažeidžiamiems. Mes žinome, kad visos populiacijos galų gale pasieks kolektyvinį imunitetą, t. y. tašką, kuriame naujų infekcijų lygis yra stabilus. Tam gali padėti vakcina (bet ji tam nebūtina). Todėl mūsų tikslas yra sumažinti mirtingumą ir socialinę žalą, kol pasieksime kolektyvinį imunitetą.

Teisingiausias požiūris, kuris subalansuoja rizikas ir kolektyvinio imuniteto pasiekimo privalumus, yra leisti tiems, kuriems gresia minimali mirties rizika, normaliai gyventi savo gyvenimą, susikurti natūralų imunitetą virusui, tuo pačiu geriau apsaugant tuos, kurie priklauso didelės rizikos grupei. Mes tai vadiname tiksline apsauga.

Priemonių, apsaugančių nuo COVID-19 labiausiai pažeidžiamus asmenus, naudojimas turi būti svarbiausiu visuomeninės sveikatos apsaugos tikslu. Pavyzdžiui, slaugos namuose turėtų dirbti darbuotojai, turintys įgytą imunitetą, ir turi būti dažnai atliekami kitų darbuotojų ir visų lankytojų PGR tyrimai. Darbuotojų rotacija turėtų būti kuo mažesnė. Namuose gyvenantiems pensininkams turėtų būti pristatomos maisto prekės ir kiti būtini reikmenys. Kai įmanoma, jie turėtų susitikti su šeimos nariais ne patalpoje, o lauke. Gali būti įgyvendinamas išsamus ir smulkus priemonių sąrašas, įskaitant požiūrį į kelių kartų namų ūkių šeimas, ir tą gali išspręsti visuomenės sveikatos specialistai.

Tiems, kurie nėra pažeidžiami, turėtų būti nedelsiant leidžiama atnaujinti įprastinį gyvenimą. Norint sumažinti kolektyvinio imuniteto slenkstį, visi turėtų taikyti paprastas higienos priemones, pavyzdžiui, plauti rankas ir likti namuose, kai serga. Mokyklos ir universitetai turėtų būti atviri asmeniniam mokymui. Reikėtų atnaujinti popamokinę veiklą, pavyzdžiui, sportą. Jauni mažos rizikos suaugusieji turėtų dirbti įprastai, o ne namuose. Restoranai ir kitos įmonės turėtų atsidaryti. Menas, muzika, sportas ir kita kultūrinė veikla turėtų būti atnaujinta. Žmonės, kuriems gresia didesnis pavojus, taip pat gali dalyvauti, jei jie patys to nori, o visa visuomenė naudotųsi apsauga, kurią pažeidžiamiesiems suteikia turintieji imunitetą.