Veidaknygė
Yra ne tik teisė. Yra paprastas, tikras, neklystantis moralinis ir teisėtumo jausmas, kuris vertina tiksliai ir visada teisingai. Jį turi ir vaikai, ir psichiniai ligoniai. Tai kaip muzikinė klausa – žmogus tą arba jaučia, arba ne. Kai pamatai, kai net šito nebeliko, apima neviltis.
Valstybė, kur debilas, apipylęs mokyklos direktoriaus veidą šūdais, yra teisus, o direktorius, padaręs ką kiekvienas normalus neiškastruotas vyras padarytų jo vietoje, išmetamas iš darbo.
Valstybė, kur pagyvenusiai moteriai į veidą spjaudantis paauglys laimi teismą prieš savo orumą bandžiusią ginti moterį ir ji dar turi jam atlyginti patirtas moralines kančias.
Ir visi – nuo Prezidentės iki studentės – tyli, nes taip turi būti. Ir auksinis jaunimėlis problemos nemato –jie eis gelbėti varlyčių.
Seniai taip nebuvo šlykštu. Taip nebuvo šlykštu sovietiniais laikais. Tada protestuoti prieš nesąmones ir neteisybę bijota. Dabar niekas niekur neišveš – tiesiog tai visiems atrodo normalu arba nerūpi.
Taip, tai šio vakaro emocija. Bet man gyventi tokioje valstybėje gėda. Tai ne mano šalis ir ne mano pasaulis.