Visi žino, kaip neturi būti. Ir visi žino, kaip turi. Tik niekas nežino, kaip iš to kaip neturi būti padaryti tą kaip turi. Tie, kurie sako, kad žino, meluoja arba yra idiotai.
Jei spręs visi, nieko nebus. Nes čia genijus lygus kvailiui, o tų visada daugiau. Jei spręs tik keli, nuspręs kaip naudinga jiems. Jei leisi visiems išsirinkti kelis, bus už tuos, kurie žadės daugiau duonos ir žaidimų. Nurodys priešą ir turėsit rojų per pusmetį.
Visos permainos sunkios. Reikalauja dabarties atsisakymų dėl ateities. Tą visi supranta, bet niekas nedaro. Nori, kad kiti darytų ir keistųsi. Staigias ir esmines permainas gali priversti daryti karaliai, kurių liko tik iškamšos. Ir diktatoriai.
Iliuzija, kad sprendžia vienas arba visi, net didžiausioje tironijoje. Visada yra sprendimų priėmėjų sluoksnelis. Vadino patricijais, aristokratija, dabar – elitu. Esmė nepasikeitė.
Yra tikrasis elitas – protingiausi, doriausi, linkę sunkiai dirbti, rizikuoti dėl visų ir ateities. Ir yra sprendimų priėmėjų elitas. Kaip padaryti, kad jie kiek įmanoma labiau sutaptų – kiekvienos visuomenės pažangos klausimas. Jo dar niekas niekada neišsprendė.
Demokratija visiems dalija laisvės ir galimybės pasaką. Susibadžius į tikrovę padangos bliūkšta. Ir išlipa monstrai. Asmeninė atsakomybė ištirpsta ir lieka tuštuma. Visada kalti kiti. Tu visada bejėgis.
Viskas yra kitaip, nei atrodo ir mums rodo. Nuskriaustieji yra pikti ir būtų žiaurūs. Kovotojai už laisves užgniaužtų visas mūsų laisves.
Teisuoliai yra neteisūs. Jie išrėkia teisingus žodžius, bet akyse nėra nei tikėjimo, nei vilties, nei meilės. Minia klaupiasi ir atsistoja, kada reikia. Stiprieji bijo ir slepiasi uolose.
Visi nori, kad būtų kitaip, ir išsigąstų, jeigu taip būtų. Užtvanka aukšta. Virpa nuo įtampos ir vandenys vis plūsta. Ir niekas nėra kaltas, nes kalti visi.