Išdidi, didelė valstybė ir jos žmonės palieka bendriją, kuri jiems objektyviai buvo ir yra naudinga. Tai galėjo atsitikti anksčiau ar vėliau, bet neįvykti negalėjo. O pavyko dabar.
Panašiai kaip per perestroikę, kai sistemoje susikaupia įtampa ir tampa aišku, kad perspektyvoje, nieko nedarant, ji žlugs. Kiekvienas ima galvoti apie save. Ir elitas sumąsto kelis sau naudingus pokyčius. Ir įsivaizduoja, kad viskas vyks tik tiek ir tik taip, kaip sugalvotojams naudinga ir norisi. O atidarius realybės katilo vožtuvus slėgis nuneša velniop ir vožtuvus, ir jų atsukėjus.
Pagąsdinti Europą referendumu, išsiderėti sau išskirtines sąlygas joje likti, pelnyti nepatenkintų rinkėjų balsus ir politiškai pasipelnyti – toks buvo sumanymas. Džinas išlindo iš butelio su visa savo komanda ir procesas prasidėjo. Ką D.Cameronas atiduotų už tai, kad daug ko nebūtų padaręs ir pasakęs, šiandien žino tik jis.
Dar prieš metus atrodė, kad viskas einasi kaip per sviestą, pabalsavimas, jei ir vyks, tai bus toks, kaip reikia. Kodėl pavyko dabar? Padėkoti už esminį įvykių ir rinkėjų nuomonių posūkį yra kam – šventajai motinai Angelei, nors esmė ir ne jos persona.
Jei vienos Berlyno moteriškės leptelėta frazė gali sukelti procesus, pradedančius didžiausios pasaulyje valstybių sajungos griūtį, tai ta sąjunga tėra verta frazės. Tikrovė išaiškėja ne per šventes ir ponų balius. Nesugebanti veikti ir apsiginti nuo pavojų sistema yra pasmerkta. Visa kita konkretika – tik simptomai ir pasekmės.
Matyt, britai išeina. Kas lieka? Vokiečių ir prancūzų sąjunga, turtingų ir pinigingų bendrija su politiniais satelitais, imituojanti lygiateisiškumą ir vienybę. Sąjunga, kaip ir šeima, stipri tada, kai kiekvienas suinteresuotas jos išlikimu ir laisvu noru gali paaukoti dėl jos dalį savo laisvių. Pinigais perkama įtaka ir atsidavimas stipresniajam dėl naudos nėra nei laisvė, nei šeima, nei sąjunga.
Briuselio bajorijos laukia sunkus, bet jiems jau įprastas uždavinukas – ką daryti, kad nieko nereikėtų daryti ir viskas savaime pasidarytų? Nes norint ką nors pakeisti, reikia iš esmės keisti situaciją, kuri naudinga tiems, kurie gali ką nors pakeisti. Ligonis žino, kad sunkiai serga, bet bijo eiti pas gydytoją, nes gali skaudėti. Vis sako, kad rytoj tai tikrai. Ir nusiperka dar skanių papildų.
Britų piliulė karti, bet gali būti ir naudinga. Arba ES sunkiai, bet vis dėlto reformuosis ir išliks. Arba elitai vaidins, kad nieko baisaus neatsitiko, ir temps gumą, iki ES iširs. Arba imituos reformas, imsis dalinių, neesminių pasitvarkymų ir vis tiek subyrės. Tokie pasirinkimai. Bet tai, kad tokia, kokia yra, ES nebegali būti ir reikia kažką daryti, aišku kiekvienai turgaus bobutei ir kiekvienam Briuselio biurokratui.
Mūsų baudžiauninkų elitas toje neišvengiamoje diskusijoje dėl reformų ir ateities nedalyvaus. Jiems juk tai nesvarbu. Ką dideli stori vaikinai su storomis piniginėmis nutars – tam pritars. Kaip pritarė per vieną naktį ES Konstitucijai, kuriai niekas nepritarė, net jos neskaitę.
Neverkšlenkim – pirmadienį nieko neatsitiks. Švies saulė, žmonės prakaituos ofisuose ar prie konteinerių. Pasaulis nesugrius, kaip nesugriuvo per dieną nei 1939-aisiais, nei 1989-aisiais. Tiesiog jis krustelėjo ir ima keistis vėjas. Ir niekas nežino, kur nuplauksim. Kaip joks gudruolis prieš kokį dvidešimt metų negalėjo pasakyti, kas bus dabar, taip ir dabar tokio gudruolio Žemėje nėra.
Viena aišku – gyvename seisminėje zonoje, kur susirėmę globalios tektoninės plokštės. Politinis stabilumas, koks geras ar blogas jis bebūtų, – mūsų gyvybinis interesas ir išlikimo galimybė. Yra juk ir juodasis scenarijus. Susilpnėjusi, nevieninga, į politinį chaosą grimztanti Europa. Besitraukianti visais frontais iš Europos Amerika, reikšmingų konfliktų galimybė artimojoje ir tolimojoje Azijoje.
Netikėtos ir didelės krizės atveju būtume praryti per savaitę. Tam seniai viskas paruošta, manevruose patikrinta, resursai ir pajėgos dislokuoti kur reikia. Tą visi žino ir vis garsiau kalba. Stipri ir vieninga Europa – mūsų interesas. Prisidėti prie sveikųjų jėgų, siekiančių permainų, – viskas, ką galime padaryti ir privalome daryti. Tik vargu ar išdrįsime, nes tai juk nepatiks Briuselio storuliams ir galim gauti mažiau išmokų.
Viena pusė rėks, kad viskas gerai ir visi reformatoriai – populistai ir Kremliaus agentai. Kiti rėks, kad ES nereikia ir nuo jos reikia bėgti neaišku kur. Realiausia, kad ir toliau nieko neveiksim ir tik linksmai plauksim pasroviui, kur bepūstų permainų vėjai. Nes esame labai drąsi šalis.