Asilams, kurie tuoj ims putotis, kad raginu nepranešti apie nusikaltimus ir kitas jų pačių susigalvotas nesąmones, paaiškinu, kad čia kalbu ne apie baudžiamąjį kodeksą, o apie moralę ir politiką. Apie gyvenimo kasdienybę ir santykius tarp žmonių, kaimynų, bendradarbių. Ir žmogaus santykį su politine valdžia.
Valstybėje galima pačiam ką nors padaryti, bet tada reikia kažką daryti, dažnai rizikuoji. Daug paprasčiau sėdint ant sofos iš kitų pareikalauti, o dar geriau kitą paskųsti, tada pasijunti teisiausias. Tokia visų diktatūrų -–ir autokratinių, ir „demokratinių“ – mylima ir globojama „pilietinė“ skundikų visuomenė, kai vergai vieni kitus skundžia ir baisiai kaifuoja, kai ponas kitą „auklėja“.
Viskas paremta laiptinių įgaliotinių psichologija, kad „tvarka būtų“, tvirtos rankos nostalgija ir kitais pasąmonėj tūnančiais idiotizmo, baudžiavos ir biomasės gaivalais. Skundžiant atsisakoma aktyvaus veiksmo, asmeninės atsakomybės ir tikrojo pilietiškumo, tai visada silpnojo, pralaimėjusiojo prisitaikėliškas poelgis.
Tai labai priimtina valdžiai, nes ji myli silpnus, pralaimėjusius ir prisitaikėlius. Nori viską žinoti, kontroliuoti ir teisti. Na, o pilietiški skundikai patys nemėgsta būti skundžiami ir neapkenčia kitų pilietiškų skundikų pilietiškumo, nes visi kiti piliečiai jiems yra nepilietiški.
Skundikas visada yra bailys ir iš tikrųjų skundžia ne dėl tvarkos, o sublimuodamas savo menkystę ir siekdamas įsitvirtinti grupėje (gaujoje), įsiteikdamas jos lyderiui. Tą labai gerai suvokia vaikai, klasėje skundikas visada yra nekenčiamas. Ir to visiškai nesuvokia suzombėję suaugusieji.
Pats skundimo reiškinys ir atskiroje visuomenės grupėje, ir valstybėje priklauso nuo valdomųjų (Mūsų) solidarumo ir santykio su valdžia (Jais). Kai tarp Mūsų ir Jų atskirtis, vyrauja solidarumas ir skųsti savą reiškia pasirodyti svetimu, išduoti ir susitapatinti su Jais. Tas pats, kaip Arenoje kauniečiui švilpti prieš Žalgirį – net mintis tokia nekyla.
Kada visa tauta – ir plebėjai, ir elitas, ir verslas – okupuota, kada visi esam Mes ir gyvenam Jų aplinkoje, didžioji dauguma solidarūs ir skundimas yra išdavystė. Taip atsitinka tautas nukariavus, kai dominuojama politiškai, valdymo patogumui pasitelkiant kolaborantus, kurie yra visuotinai niekinami ir neapkenčiami.
Tačiau ne tik išorinis, bet ir vidinis okupantas kartais užvaldo valstybę ir keičia ekonominę, politinę sistemą savo naudai, kaip yra dabar. Tada dominuojančios grupuotės nusiperka dalį Mūsų ir suskaldo visuomenę – prasideda naujasis kolaboravimas. Dalis Mūsų tampa Jais, kuriems atsiranda pavydas, trokštama keršto, solidarumas tirpsta ir po kurio laiko miršta.
Visuomenė sudūžta į begalę vienas kitam prieštaraujančių Mes ir Aš, ko Jiems ir reikia. Skundimas stipresniesiems tampa rezultatyviu, maloniai lengvu sprendimu, išlaisvinančiu pasąmonės gyvuliškumą, leidžiančiu suvesti asmenines sąskaitas ir gauti tiesioginės naudos.
Valdžiai nepaliaujamai skatinant, palaipsniui skundimas tampa mentaliteto dalimi ir elgsenos modeliu. Panašiai būna, kai nėra užkariautųjų-užkariautojų, o santykis tarp Mes ir Jie yra paprastas ilgametis imperinis susvetimėjimas tarp valdžios ir pavaldinių (rusai, vokiečiai).
Ir nebelieka vilties ar net minties apie sistemos pakeitimą. O individualūs skundai paprasčiausiai panaudojami asmeniniams interesams, savo vergiškumui ir pasąmoningam norui jį užmaskuoti. Toks mažiukas dienos kaifas, kai pro užuolaidas gali paspoksot, kaip pas kaimyną tarnybos atvažiuoja.
Valdžios tą naudoja stabilumui ir išlikimui, kurdamos lojalaus, prisitaikėliško, idiotiško pilietiškumo mitus. Prisitaikėliai, lojalistai, šiaip naudingi durneliai tą panaudoja skundikų menkystės pateisinimui. O abejojantys savo teisumu pažemintieji, deja, tuo pagrindžia visuotinį įtarumą ir nepasitikėjimą, ko sistemos kūrėjams ir joje besiganantiems ir reikia.