Algimantas Rusteika. Referendumų pavasario esmė

Dabar viską galima pasirinkti – automobilį, pilietybę, lytį, įsitikinimus, alaus rūšį, sugulovus ir tėvynes. Pagal tai, kas tuo momentu patogiau ir naudingiau, ko labiau norisi. Ir renkamės – laisvę be atsakomybės ir teises be pareigų. Kas, kad tai iš principo neįmanoma – mirštančiame pasaulyje viskas įmanoma, net ir tai, kas tą pasaulį daro nebeįmanomą.

Kada valdžiai nepatiko žemės referendumas, valstybės galvos net nerausdamos agitavo nedalyvauti svarbiausiame demokratiniame valstybės įvykyje, pakalikai tyčiojosi iš referendumo dokumentų, o dvaro žiniasklaida su džiaugsmu tą demonstravo. Buvo sudarytos teisinės ir faktinės sąlygos, kad žmonių inicijuojamas referendumas taptų praktiškai neįmanomas. O dabar niekas kvietimų pakrūmėj neužkasinėja – valdžia pati stumia referendumus, agituojama karštai ir per visus galus.

Pirmasis – dėl seimūnų skaičiaus – apeliuoja į nepatenkintųjų keršto jausmus ir skirtas daugiau balsuotojams prie urnų pritraukti. Seimo narių skaičiaus keitimas gali būti prasmingas tik kaip esminės rinkimų sistemos, partijų finansavimo tvarkos ir valstybės valdymo reformos sudėtinė dalis, be ko jokios reikšmės valstybės efektyvumui neturėtų ir būtų tik reformų imitacija. Tačiau bent pradėti diskusiją dėl demokratinių reformų, pašalinančių visuomenės susiskaldymo priežastis, keliančias grėsmę valstybės stabilumui ir ateičiai, valdžia nesirengia.

Jei antrojo – daugybinės pilietybės referendumo – šalininkai pagalvotų, kodėl ta pati valdžia, kuri visada rūpinasi tik savimi, kurios veiksmai ir neveikimas masinę emigraciją ir sukėlė, kuriai niekada nerūpėjo emigrantų likimas, taip ūmai ėmė ir jais susirūpino – gal irgi galvos prablaivėtų? Juk dešimtmečiais valdžia darė viską, kad kuo daugiau žmonių išvažiuotų, o dabar staiga atsibudo.

Daugybinė pilietybė pateikiama kaip masinė išeivijos problema. Ar tikrai? Beveik milijonas išvykusių, o kiek iš jų neteko pilietybės įgijus kitą? Ogi tik dešimtosios procento dalys: 2011 – 543, 2012 – 419, 2013 – 409, 2014 – 800, 2015 – 606, 2016 – 744, 2017 – 720. Sakoma, kad rinkimams užsiregistravo rekordinis emigrantų skaičius, nors jis yra tik 5 procentai išvykusiųjų. Taigi problema tikrai nėra masinė.

Pilietybės klausimai pilnai išspręsti Konstitucijoje ir Pilietybės įstatyme. Kiekvienas pilietis gali kada panorėjęs išvykti ar vėl apsigyventi Lietuvoje, visiems grįžusiems pagal jų prašymą pilietybė grąžinama be jokių problemų. Nenori, kad gimę užsienyje vaikai, kurių bent vienas iš tėvų yra Lietuvos pilietis, prarastų Lietuvos pilietybę – irgi viskas išspręsta. Pilietybės įstatymo 14 str. nustato, kad vaikas gimdamas įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę, net jei tėvas mirtų iki vaikui gimstant.

Nei atlyginimai, nei pašalpos ar pensijos nuo daugybinės pilietybės nepasikeistų. Su ES ir NATO šalimis pasirašytos dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartys, todėl ir mokami mokesčiai nei padidės, nei sumažės. Apskritai jokių finansinių pliusų ar minusų nebus, nors būtent to labiausiai ir bijo emigrantai, tik niekas jiems to specialiai nepaaiškina.

Tačiau yra vienas esminis klausimas, kuriam išspręsti pilietybė būtina, tačiau apie tai drąsiojoje Lietuvoje nekalbama. Tai – išlikusio turto grąžinimas, kuris pagal įstatymą galimas tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Pietų Afrikos Respublikoje gyvena apie 70 tūkst., Izraelyje – apie 200 tūkst. lietuviškų šaknų turinčių žydų. Prieš tris metus priimtos įstatymo pataisos, leidžiančios atkurti pilietybę tiems, kurie paliko Lietuvą tarpukariu, taip pat karo išvakarėse.

Ir prasidėjo masinis pilietybės atkūrimas. 2016 metais atkurta pilietybė 1393 asmenims, iš jų 651 yra Izraelio, 119 – Pietų Afrikos Respublikos piliečiai. 2017 metai pilietybę atgavo jau 2378 žmonės, iš kurių Izraelio piliečių 1122, Pietų Afrikos Respublikos – 408. 2018 metų duomenų dar nėra. Taip pilietybę atsikuria daugiausia jau ne patys išeiviai, kurių mažai beišliko, o jų palikuonys.

Įtvirtinus daugybinę pilietybę, pilietybės atkūrimas daugelį kartų išaugtų, nes tokią teisę įgytų visi. Kiekviena Lietuvos Vyriausybė ir Prezidentas patiria spaudimą turto grąžinimo klausimu, kuris, anot JAV ambasados ir Valstybės departamento pareigūnų, „visada yra darbotvarkėje“, ir nereikia manyti, jog lengva atsilaikyti prieš galingą tarptautinę žydų bendruomenę, Izraelio politikus ir lobistus.

Daugybinės pilietybės idėja iš esmės yra pasirengimo masiniam ir visuotiniam turto grąžinimui etapas. Tam per įvairiausius rašytojus ir rašytojas, giminaites ir memorialinių lentų daužytojus nepaliaujamai kuriamas informacinis laukas, bandoma įteigti visuotinę tautos kaltę už holokausto nusikaltimus, stengiamasi ištraukus iš istorinio konteksto ginčytinus faktus sumenkinti ir apjuodinti tautos pasipriešinimo dalyvius.

Į esamus pavojus reaguoja ir musės, atsakingi politikai privalo numatyti galimas ateities grėsmes. Nereikia pamiršti, kad teisės rinkti valstybės valdžią suteikimas piliečiams, prisiekusiems lojalumą ir ištikimybę kitoms valstybėms, leistų joms įtakoti Lietuvos Respublikos valdžios sprendimus, o kompaktiškai gyvenančių tautinių mažumų atveju konfliktinių situacijų metu galėtų kelti grėsmę valstybės integralumui.

Europos laukia nelengvi laikai ir visi ES subyrėjimo scenarijai dar yra įmanomi. Įsivaizduok Vilniaus kraštą, kuriame lietuvybės ir dabar beveik nebėra, kokios nors krizės atveju politinių bepročių suagituotą priimti kaimyninės valstybės pilietybę, ir turėsim tautinį, savanorišką Krymo variantą.

Dviguba pilietybė su Europos Sąjungos šalimi iš viso yra beprasmiška, nes ES sutarties 9 straipsnyje įtvirtinta ES pilietybė valstybių narių piliečiams suteikia naujų teisių, bet neprideda jokių naujų pareigų. Lietuvos piliečiai jau yra kartu ir Europos Sąjungos piliečiai, todėl dar vienos dvigubos pilietybės su ES šalimi atskirai jiems visiškai nereikia.

Ką jau kalbėti apie tai, kad daugybinė pilietybė suteiktų daliai Lietuvos piliečių privilegijuotą padėtį, skatintų emigraciją ir mažai tautai globalizmo pasaulyje būtų pražūtinga, o jos pasirinktinis taikymas tik kai kurių šalių piliečiams būtų diskriminacinis kitų Lietuvos piliečių atžvilgiu.

Daugybinės pilietybės „problema“ yra įteigta suinteresuotų asmenų ir grupuočių ir yra išsprendžiama daug paprasčiau, tik niekas nenori to girdėti. Lietuvio paso įstatymo projekte pilietybės atsisakiusiems asmenims yra garantuojamos visos tos pačios teisės, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams, įskaitant teisę atvykti ir nuolat gyventi Europos Sąjungoje, išskyrus tik vieną – teisę rinkti ir būti renkamiems į Lietuvos Respublikos Prezidento, Seimo narių ir savivaldybių merų pareigas.

Šio įstatymo vienas iš autorių yra LŽVS lyderis R. Karbauskis, projektas įregistruotas Seime 2017 m. rugpjūčio 8 d., tačiau iki šiol nepateikiamas svarstymui. Todėl to paties asmens vadovaujamos partijos atliktas šio klausimo pateikimas referendumui, iš anksto žinant, kad jam priimti nepakaks balsų, yra tik lėšų švaistymas ir siekis padidinti valdančiųjų populiarumą rengiantis rinkimams.

R.Karbauskiui visiškai atsitiktinai politinių šachmatų lentoje susiklostė ideali situacija, kada visi ėjimai yra naudingi. Sumažinsi Seimo narių skaičių – gausi keršto ištroškusių rinkėjų balsų, nepavyks – būsi tas, kuris gėrį pasiūlė, tik kvailiai nepritarė.

Dėl daugybinės pilietybės referendumo dar geriau – gausi išeivijos, emigrantų šeimų, artimųjų ir draugų, likusių Lietuvoje, balsus, o jam nepavykus, turto grąžinimo holokausto aukoms priešininkams dar galėsi pasakyti, kad neigiamai išsprendei klausimą visiems laikams. Nes daugybinių referendumų tuo pačiu klausimu, nepaisant komjaunuoliško L.Linkevičiaus entuziazmo, tikrai niekas neberengs.

Tai politinis žaidimas, vaikučiai, ir niekas čia apie mus negalvoja. Reikšmės valstybei ir visuomenei požiūriu referendumas dėl seimūnų visiškai nesvarbus, o antrajame reikia, kad jis įvyktų, tačiau sprendimas nebūtų priimtas. Pagalvokime ir būkime atsakingi.

Nei tėvynių, nei meilių, nei visų kitų tikrų ir teisingų dalykų niekas nepasirenka ir nerenka kaip grybų. Apie tai negalvoja, nediskutuoja ir net tokio klausimo nekyla – esi toks, su tais ir ten, kur esi. Tavo Tėvai, tavo Žemė ir tavo Tauta yra tavo. Čia buvo Tėvynė ir tada, kai jokios mūsų valstybės nebuvo – nei geros, nei blogos.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
7 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
7
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top