Štai baisus, didelis, piktas šuo. Ateina į svečius nepažistamas, geras žmogus. Šuo prieina, apuosto. Ir atsigula šalia. Ateina kitas, irgi nepažįstamas. Visiems žinomas niekšas, tačiau linksmas, malonus, draugiškas, moterų numylėtinis ir kompanijos siela. Ir tik laikyk šunį – kriokdamas puola iškart.

Šuva apie žmones, jų dorovę ir gyvenimo taisykles nieko nenutuokia. Net nežino, kad tokių yra. Tačiau norėčiau turėti jo gebėjimus. Mus apgaudinėja, kas tik netingi, o mes nematom. Džiaugiamės, kai apgauna, ir laukiam dar.

Ne mes vieni tokie. Visame pasaulyje ilgametis, nepaliaujamas ir masinis bukinimas per bulvarinę žiniasklaidą ir TV išaugino masę naujažmogių. Visokie protestuojantys rokeriai – atgyvena, praryta šou verslo. Milijonai protingų ir profesionalių, tačiau primityvių ir abejingų. Apgaudinėti – vienas malonumas, nes jie nulemia viską.

Mus valdo, kas turi naftos ir dujų. Kūrėm rusišką socializmą, paremtą nafta ir dujomis. Dabar varysim norvegišką, paremtą nafta ir dujomis. Kad tik koks nors socializmas, paremtas nafta ir dujomis. Nes nafta ir dujos leidžia fanatikams ir vidutinybėms durniuoti ir nebankrutuoti.

Tik bėda – neturim naftos ir dujų. Užtat turim norvegų terminalą ir norvegiškų dujų, apie kurių kainą nė vienas redaktorius neišdrįs padiskutuoti, kad nesukniubtų kur važinėdamas dviračiu ar neiškristų pro viešbučio langą. O apie viešuosius pirkimus tai net drąsieji valstiečiai kalba susigūžę ir negarsiai.

Pats laikas mokytis norvegiškai. Padidės gimstamumas. Nes nereikės auginti vaikų ar mokėt alimentų – išgersi kieme butelį alaus, atvažiuos tarnybos ir išsiveš. Supuvusi silkė irgi labai sveika ir natūrali. O sveikiausia ir natūraliausia – nebūti savimi ir sirgti svetimomis ligomis. Tada tau pasakys, kaip gydytis. Tik nesakys, kad jei nesusirgsi, tai ir gydytis nereikės.

Toks politikų numylėtas „normalus pasaulis“, iš kurio mums vis ištraukia kokius tik nori pavyzdėlius savo nesąmonėms. Reikia antialkoholinės isterijos – prašom suomius, reikėtų alkoholinės – ištrauktų vokiečius su prancūzais ir italais. Reikia progresinių – nurodys kokius airius. Tik jei nereikia progresinių, nenurodo nieko, nes kokie rusai su baltarusiais kažkaip lyg ir nepatogu. Kokiai tik nori kvailystei mes kaip mat rasim pavyzdžių. Kad tik negalvotume savo galva.

Siutina ne politikų nutapyti rožiniai tikslai, o primityvūs būdai pelnyti populiarumą ir atjoti į valdžią ant masinės psichozės. Ir fanatikų, kurie džiaugiasi valstybės totaliu kišimusi į privatumą, bukumas. Primityvų siautėjimas ir policinės valstybės ilgesys, kuriuo dabar svaiginasi sistemos įskaudinti ir valstybe nusivylę žmonės.

Tai suteikia galimybę naujiems avantiūrų projektams, o ne reformoms. Manot, taip niekada nebuvo? Taip ir matau šimtus tūkstančių su deglais rankose Niurnbergo ir Berlyno gatvėse, sveikinančių tautos išgelbėtoją. Akyse džiaugsmas, viltis, noras atsikeršyti. Jie irgi norėjo gero tėvynei, sveiko gyvenimo ir teisybės. Ir visa tai gavo su kaupu.

Yra Didžioji Lietuva ir Mažoji Lietuva. Didžiosios Lietuvos gyventojai yra nematomi žmonės. Jiems visą gyvenimą rodo, ko jie niekada negalės turėti, o jų niekam, net jiems patiems neparodo. Jie naujųjų amžių raupsuotieji.

Jei juos ir pakviečia, tai pasodina vienus prieš ponų gaują pasityčiojimo vakarėliui. Kokie jie negeri, pasiilgę ruso runkeliai. Kaip patys dėl visko kalti. Kokie alkoholikai ir atsilikėliai, į klausimėlius neatsako. Ir paskęsta veidmainiškos užuojautos ir pašaipų sraute. Jei ką, jiems nupirksime makaronų.

Tie 90 procentų, kurie vargiai suduria galus, kas vakarą mato, kaip reikia blizgiai būti. Kaip reikia važinėti ekologiška mašina, kuriai neužtektų jų pusės gyvenimo atlyginimo, net jei nevalgytų, bet jei nenorės tokių pirkti, jų kiuženas apmokestins. Kaip kokia sėkmingai gyvenimo turguje parsidavusi patelė, varto akis ir moko juos stiliaus. Ar iš nusuktų mokesčių prakutęs sukčius auklėja, kaip reikia vystyti socialiai atsakingus verslus.

Koks vadinamojo elito bukumas. Kaskart vis apstulbsta – iš kur tiek protesto balsų? Iš kur tiek socialinio pavydo, tiek neapykantos? Noro atkeršyti? Kokie tie lietuviai bjaurūs, fu.

Gal kada ir suprasit. Kai bus per vėlu. Keturiasdešimtaisiais irgi mėtė gėles po tankais ne iš didelės meilės, o iš piktdžiugos. O po to cypė visi. Istorija mėgsta pasikartojimus.

Ir ne vargšai žmonės kalti, o tie, kas juos iki to privedė. Ilgai spausta spyruoklė šauna į veidą ir atsibundama fanatikais. Prasideda permainos iš neapykantos, kuri nieko nesukuria ir tik gali sugriauti. Ir atsipeikėję žiūrim, ką čia pridarėm. Ateina kiti, pasako kas kaltas. Ir nusiraminam, nes mes teisūs visada.

Laisvę Lietuvai! Uždrausti viską drausti, bet leisti nieko neleisti! Priklausomai nuo politinės ir lytinės situacijos Vilniuje ir Briuselyje. Viskas, ką tik pagalvoji, – galima. Viskas, ką tik pagalvoji, kad negalima, – galima. Viskas, ko negalvoji, bet galvoji, kad gali kada nors pagalvoti, – galima. Tik negalima galvoti.

Kiek žmonių atsimena, ką žadėjo konservatoriai 2008-aisiais ar socdemai 2012-aisiais? Kiek žmonių atsimena jų vyriausybių programas ir kiek iš jų žinojo, kas ten buvo rašoma? Ir kiek apskritai nutuokė, kad tokios programos egzistuoja? Vienas iš šimto ar iš tūkstančio?

Niekas nepasikeitė. Po metų lygiai tiek pat žmonių žinos lygiai tą patį apie dabartinius rinkimus ir būsimą vyriausybę. Ir daug čia nesvaikit. Matys, girdės, žinos ir kalbės tik tą, ką parodys per teliką. O telikas rodys, ką reikia. Ne vyriausybė valdo protus, o telikas. Ir teliko vadų niekas jums neleis nei rinkti, nei skriausti.

Norim, kad pasikeistų, bet jei prasideda, rėkiam, kad keistis turi kiti, tik ne mes. Todėl visada gauname, ko nusipelnėm. Kas tiesa ir kas melas, nustatom ne mes, o nugalėtojai. Ir nugali ne teisesnis, o tas, kuris stipresnis.

Taip, stipriausias yra tas, kuris laisvas ir nepriklausomas nuo minios. Tada pasaulį matysi pats ir ne tokį, kaip kiti nori. Kuo labiau tave puola ir kuo esi vienišesnis, tuo esi arčiau tiesos. Daugybę kartų suklysk, bet išlik savim. Niekada nesigailėsi ir niekas tavęs nemylės.

Bet daugumai reikia primityvių sprendimų, kurie per akimirką viską išspręstų! Jei kas sako, kad taip nebūna – priešas. Nors visa patirtis rodo, kad niekas nepasikeis, todėl pasąmonėj vartosi baimė ir įniršis. Fanatikai mato tik tai, kas patvirtina tikėjimą. Moka tik ploti arba švilpti, o jau skanduoti – tai visada.

Ir nesupranta, kad oponentai taip pat mato problemą, tik nemato politinių stebuklų visagalybės. Geresnis gyvenimas – ilgas, brangiai kainuojantis kelias, kuriame kiekvienam reikia ką nors paaukoti, o ne kokių nors valdžios nutarimų reikalas. Tuo labiau tokių, kurie tarsi gero tikslo vardan paverčia žmogų bejėgiu valstybės biurokratų valdomu sraigteliu. Ir duoda priešingą rezultatą.

O kaip kilniai piktinamės „vagiais“ ir kiaulėmis prie lovio! Ir kiek tokių kovotojų matėm, kurie ten patekę patys kad ims po savaitės vogti… – net dūmai rūksta. O tie, kur nepatenka, niršta, kad nepateko. Ir perka kontrabandą, nes taip juk pigiau. Ir apgavikų džiaugsmui vis nueina pabalsuoti ne už, o prieš.

Nėra didesnių davatkų už esamus ar buvusius nusidėjėlius. Nėra fanatiškesnio kovotojo su kokia blogybe, kaip tas, kuris pats ją darė ir nebegali. Tada jie ima kovoti su svetimomis nuodėmėmis. Ir valdžia pažada premijas skundikams. Kažkur labai labai girdėta, ar ne?

Perbėgėliai po visų perversmų imdavo vadovauti radikaliausiai srovei. Jie būtinai už kraštutinumus ir prievartines priemones. Pilnos bažnyčių pirmosios eilės buvusių ateistų ir komunistų. Viena apsimetėlių ir apgavikų banga susigeria į smėlį ir jau vėl kita griaudėdama lūžta.

Sveiki atvykę į praeitį.

algimantasrusteika.wordpress.com