Kauno forumas
Dabar modernybė – kam vargti, tautas ir valstybes nukariauti, jeigu galima jas nusipirkti? Save gerbiančios kainuoja brangiai, nes parduoda naudingai visiems ir tik įtaką. Pigesnės nebrangios, nes parsiduoda, ir parduoda tik politinis elitas, ir viską.
Jei tada mums būtų pasakę, kad baigiantis trečiajam Nepriklausomybės dešimtmečiui, tylint visuomenei ir kariuomenei, gorbačiovišką „federalizaciją“ ir „suverenitetą sąjungos sudėtyje“ be jokio pasitarimo su žmonėmis imsis įgyvendinti mūsų išrinkta valdžia – būtume tik nusijuokę.
Jei tada, kai eidavom pro okupacinės kariuomenės užgrobtus ir saugojamus rūmus, kas būtų pasakęs, kad iš už tų sienų tupinčių kolaborantų turėsim laisvos Lietuvos Prezidentą – tokį bemat būtų išvežę į namą, kur durys be rankenų.
Jei dar prieš mėnesį būtų pasakę, kad pakviesti į žmonių rengiamą Lietuvos valstybės vėliavos šimtmečio šventę valstybės vadovai net neatsakys – nebūčiau patikėjęs.
Savo valstybę mylintys, visiems gero ir laimės linkintys, nešini vėliavomis, už kurias žmonės mirė be vilties nugalėti, su meile širdyse jauni ir seni atėjo pas valstybės vadovą pasidalinti nerimu dėl Lietuvos ateities. Vėliava virš Prezidentūros buvo iškelta, vadinasi, buvo pastate, bet neišėjo – žiūrėjo iš už užuolaidų, ar ne?
Net Michailas Gorbačiovas išeidavo. Viduramžiais, kai centrinėse miestų aikštėse paryčiais dar smilkdavo eretikų laužų žarijos, universitetuose vykdavo disputai. Lietus vis labiau ėmė kristi ant mūsų galvų ir vėliavų. Lietuvos išlaisvinimo komiteto iniciatyva įsteigtos mokyklos vadovai pas juos atėjusių Sąjūdžio įkūrėjų net neįsileido į pastatą.
Diskusijai jie neįgalūs ir kalbėtis neišdrįsta, todėl atsiunčia savo pajėgas – keliolika ištroškusių diplomatinės karjeros jaunikaičių. Iš vienos pusės – orūs, naudos neieškantys ir praradimų nebijantys, gyvenimo ir pasipriešinimo patirtį turintys žmonės su Lietuvos vėliavomis. Iš kitos – pataikavimo patirtį gilinantys neokomjaunuoliai su vaivorykštiniu skėčiu, pasityčiojamai skanduojantys „Lietuva! Žalgiris!“
Universitetinis jaunimas visais laikais statydavo barikadas, jiems lojalumas valdžiai visada buvo pats didžiausias įžeidimas. Vergų elitui kaukės nukrito. Konservatoriškos vertybės iš principo nesuderinamos su neoliberalizmu, bet jauniesiems konservatoriams ir liberalams principų neturėjimas yra svarbiausias, vienijantis principas ir viskas suderinama.
Reporteriai ir žurnalistai dirbo savo darbą – filmavo, ėmė interviu, vežė įrašus į redakcijas. O pamatėme tą, ką leido savininkų ir savicenzūros įbauginti redaktoriai. Eltos suderintą tekstuką sisteminiuose portaluose – savų neišdrįso, čia jums ne iš Petro Gražulio pasišaipyti. Per „atsinaujinančią ir skaidrią“ LRT ir kitus „nepriklausomus“ mūsų iš viso nebuvo – kažkokie žmonės su vėliavomis pasivaikščiojo nieko nereikalaudami ir viskas. Jiems mes esam numirę.
Negi nejuntat, kad dabar jūs patys esat numirę, vieni, vieniši ir pralaimėjot? Ir bokse, ir krepšinyje, ir politikoje sprendžia tas, kuris turi iniciatyvą. Po tapinoidų perversmo pabandymų fiasko jūs tik reaguojat į tai, kas įvyksta, ir drebat. Kada išneš šiuos kūnus iš scenos – jau tik laiko klausimas.
Norėjot, kad niekas nežinotų, bet padidinot žinojimą. Galvojat sunaikinti tą, kuris kalba, bet tik padarot jį girdimą visiems. Jus dar pro visur rodo, važinėjat limuzinais, tupit savo studijose ir kabinetuose su aukštomis lubomis, ir galit mūsų pasiklausyti, bet jūsų nebėra nei žmonių širdyse, nei protuose.
Man rašė – pagaliau tai prasideda, negalim atvykti, nes darbas, bet būsim su jumis. Ir mačiau žmonių akis, ir girdėjau balsus, kai giedojo himną per lietų policininkams tyliai stovint šalia. Esat vieningi, kokiu blogiui ir pridera būti, bet nepagalvojot apie jėgą, kurią įgyja susivieniję žmonės.
Jau buvo paspaustos visos dešimtys rankų, susijungę visos šiltos šypsenos ir akių šviesa. Jau žilas universiteto filosofas palydėjo mus per visą senąjį Vilnių iki pilnametystės sulaukusio automobilio, kurio antros pavaros negalima jungti. Jau buvo viskas pasakyta, ir lietus vis stiprėjo, bet niekaip negalėjom išsiskirti.
Vis atsisukdavom nusišypsoti nueidami. O kai jau pastovėjom sostinės kamščiuose, kol patekom į kelią, kada jau visi buvo išvežioti ir likome dviese, kai vis drąsiau sužaliuojantys medžiai lėtai slinko atgal ir artėjo mūsų namai, Ada pasakė: man buvo labai gera. Aha, atsakiau, ir daugiau nebekalbėjom, kad tai ilgiau nesibaigtų.