Šmėkla klaidžioja po Europą – permainų šmėkla. Visi žino, kaip neturi būti. Ir kiekvienas pasakys, kaip turi. Tik nei vienas nepaaiškina, kaip iš to, kaip neturi būti, padaryti taip, kaip turi. Tie, kurie sako, kad žino, meluoja arba yra idiotai.
Jei spręstų visi – nieko nebus. Nes čia genijus lygus kvailiui, o tų visada daugiau. Jei spręs tik keli, nuspręs kaip naudinga jiems. Jei leisi visiems išsirinkti kelis – bus už tuos, kurie prižadės daugiau duonos, žaidimų ir pašalpų. Ateis, nurodys naujus priešus ir vėl turėsim rojų per pusmetį.
Visos permainos skausmingos, nes skanių vaistų nebūna. Reikalauja dabarties atsisakymų dėl ateities. Tą daugelis supranta, bet niekas nedaro. Vis norisi, kad kiti padarytų, keistųsi ir ant lėkštutės atneštų geresnį gyvenimą. Ir kad už tai nereikėtų mokėti.
Staigius ir esminius pokyčius gali priverstinai įvykdyti karaliai, kurių liko tik iškamšos. Ir diktatoriai, nes tam reikia jėgos. Balsuojanti visuomenė per savo išrinktus atstovus keistis negali. Nes ištroškusi naujų išvaduotojų dauguma neišrinks tikrų reformatorių, kurie nieko dykai nežada, tik skausmingą gydymą. Siekiantys permainų visada yra mažuma.
Iliuzija, kad sprendžia vienas, net didžiausioje tironijoje, arba visi, net dangiškoje demokratijoje. Visada yra lemiamą įtaką turintis sluoksnis, iš savo tarpo iškeliantis sprendimų priėmėjus. Vadino patricijais, aristokratija, dabar – elitu. Esmė nepasikeitė.
Yra tikrasis visuomenės elitas – matantys visuotinius dalykus, protingiausi, doriausi, linkę sunkiai dirbti, rizikuoti dėl visų ir ateities. Ir yra sprendimų priėmėjų elitas. Kaip padaryti, kad jie kiek įmanoma labiau sutaptų – kiekvienos visuomenės pažangos klausimas. Jo dar niekas niekada neišsprendė.
Štai nuo kalno vėl skelbia naująjį laisvės ir galimybių testamentą. Susėdam su vėliavom ir dainuodami lekiam į demokratijos vaivorykštę. Bet susibadžius į tikrovę padangos bliūkšta. Ir išlipa monstrai. Asmeninė atsakomybė ištirpsta ir lieka tuštuma. Visada kalti kiti. Tu visada bejėgis.
Viskas yra kitaip, nei atrodo ir mums rodo. Nuskriaustieji yra pikti ir žiaurūs. Kovotojai už tiesą ir šviesą patys nemėgtų tiesos ir šviesos. Teisuoliai būtų neteisūs ir neapkęstų kitokių. Jie išrėkia teisingus žodžius, bet akyse nėra nei tikėjimo, nei vilties, nei meilės.
Minia klaupiasi ir atsistoja, kada reikia. Stiprieji bijo ir slepiasi uolose. Visi nori, kad būtų kitaip ir išsigąstų, jeigu taip būtų. Užtvanka aukšta. Virpa nuo įtampos ir vandenys vis plūsta. Ir niekas nėra kaltas, nes kalti visi.
Nes užaugę dideli ir smarkiai protingi svaiginasi pasakomis. Pagal jas vyksta rinkimai, revoliucijos ir perversmai. Kaip ir debatai virtuvėse, smuklėse, TV plepyklose, kalėjimų kamerose bei parlamentuose. Ir apskritai visas modernusis gyvenimas.
Tose pasakose vien blogas pasaulis, kurį valdo labai blogi dėdės ir tetos. Todėl viskas labai blogai. Tam, kad būtų gerai, tereikia tuos labai blogus pašalinti (nubalsuoti, nuversti, išmesti, nupjauti galvas ir t.t.).
Tą gali padaryti iš geruolių pasaulio nužengę tyri, švelnūs žmonės švariomis rankomis. Nuskriaustųjų ir pažemintųjų numylėti vilties prezidentai ir širdžių princesės. Geradariai žemės ūkio magnatai, užsidirbę milijonus parduodami petražoles, ar šventieji farai maniakų akimis. Ir tada viskas nuo pirmadienio devintos, kai tik baigsim darbe antrąją kavą kasdieninę, pasidarys labai labai gerai.
Bet tų gėriukų nėra ir nebus. Kaip ir dangaus karalystės, iš kurios jie turi ateiti. Iš tikrovės ateis tokie pat blogiukai, tik kiti. Juk ir šitie kadaise atėjo kaip geri. Ir mes taip galvojom, ir jie taip pat. Net dabar jie taip tebegalvoja.
Pasaulio produktas negali pakeisti pasaulio. Kiaušiniai neperauklės vištų. Pasekmės nepakeis priežasčių, o mokytojai turi patys būti išmokyti kitų mokytojų, kurie irgi turi būti išmokyti. Šuolius sapnavo marksai su engelsais, kuriais tikėjo ir tebetiki milijonai, ir kruvinas buvo jų kelias.
Juodai baltą Žemę regi tik žmogaus protas ir senovinis kinas. Tokios tikrovėje nebuvo. Gerų dėdžių, tetų ir šviesos pasaulio nėra ir nebus. Viskas yra taip, kokie esame patys. Pažiūrėkim į veidrodį ir pamatysim, kas bus. Nes taip jau buvo aname pasaulyje.
Tenai, prieš tris dešimtis metų, irgi buvo Vilnius. Ėjome su profesore Vanda Zaborskaite iš „Literatūros ir meno“ redakcijoje vykusios diskusijos. Šaltas gruodžio vakaras ir svajonių „Žiguliukai“ apledėjusiose gatvėse. Už šarmotų langų ekranuose programa „Vremia“. Pasakiau, kad mūsų kalbėjimai nieko nepakeis.
Kiek patylėjusi, ji pajuokavo – greit tik triušiai veisiasi. Reikia tiesiog daryti tai, kas svarbiausia. O pavyks tas, kas pavyks. Viskas pradeda nepastebimai keistis, kai atrodo, kad niekas nebepasikeis. Nes pati neviltis, kad niekas niekada nepasikeis, yra pribrendusių, neišvengiamų permainų ženklas.
Padėjau šlubai profesorei įlipti į troleibusą ir atsisveikinau. Niekada gyvenime jos daugiau nebesutikau. Ir po keleto metų tą nesikeičiantį pasaulį nusinešė galinga permainų banga.