Algimantas Rusteika. Tas, kuris juokiasi, yra laisvas net nepriklausomoje valstybėje

Humoras, mokėjimas juoktis yra laisvės, inteligencijos ir proto ženklas. Pastebėjot, kokie rimti yra kvailiai, kaip oriai, pasipūtę kaip kalakutai ir reikšmingai burbuliuoja? Jie visada viską žino – ir puikiai žino, kad nieko rimto nežino – jie kaip šunys junta savo ribotumą ir bijo, kad tai neatsiskleistų, todėl yra pikti. Šunys irgi kanda iš baimės.

Visos didžiosios niekšybės ir kvailystės daromos mūsų naudai ir žmonių gėrybei. Labai rimtai ir protingai, itin dorai, vardan didelių, valstybinių tikslų, dėl tautų ir žmonijos laimės ir taikos šioje Žemėje. Tai kas, kad atskirus žmones, tūkstančių tūkstančius tai sutraiškytų, kad tai kvaila ar neįgyvendinama, tačiau kas naivu, primityvu ir apsimestinai dora – durniams patinka visada.

Tą galima nesunkiai išdėstyti raštu – ir jie išdėsto – visas unikalus, elementoriškas turinys lengvai sutelpa keliose paprastutėse tezėse, kurias vėliau galima labai įmantriai, mokslingai išplėtoti storose knygose – ir jie išplėtoja.

Ir jų sielos draugai, kuriems skausmingos tiesos paieškos, abejonės ir savikritiškumas yra kančia, tuojau subėga paliaupsinti. Banalių, lengvai virškinamų jų nuomonių patvirtinimai yra vienintelis jų intelektualinis penas ir kaip jiems pasidaro gera gyventi!

Protingas tarp durnių visada laikomas durnium, tačiau durnas tarp protingų niekada nebus laikomas protingu ir to niekada nesupranta – tai vėl atpažinimo ženklas. Jis vis grūsis į pirmąsias eiles bažnyčiose ir prie paminklų, bus reikšmingas, kalbės biblines tiesas. Pašaipiai sukrizens ar sarkastiškai, kreivai šaipysis diskusijoje su kitokiais, tačiau nuoširdžiai, užkrečiamai, linksmai kvatojantis jo niekas nematė ir nematys.

Protingas žino, kad tai, kas svarbu ir tikra, yra labai sunku ir beveik neįmanoma, ir kad devyniasdešimt devyniems iš šimto tai visiškai nerūpi. O iš šimto tų, kuriems rūpi, devyniasdešimt devyni to nepasistengs suprasti, nes nesuprasti lengviau. Ir kad iš šimto tų, kurie suprato, devyniasdešimt devyni nė piršto nepakrutins, nes tai pavojinga.

O jei iš likusiųjų šimto – jei nors vienas dar liko – kas nors imsis ką nors daryti ar bent kalbėti, jį bus galima gana nesunkiai nusipirkti ar suteikti kokią paskolą. Arba pradings kur nors – juk visko pasitaiko. O gal galvą per daug skaudės, kada siena stovės kaip stovėjus, pavargs ir ims rašinėti nesąmones į visokius feisbukus.

Žodžiu, nesikrimskit ir nekrimskit vieni kitų, brangūs Lietuvos žmonės. Viskas bus gerai ir taip pat, niekas nepasikeis, nes niekas čia nieko nekeis, o jei tikrai pradėtų – juk neapsidžiaugtumėt. Gyvensim kaip gyvenę ir bus tik žvaigždėtas dangus virš mūsų, ir prisitaikymo dėsnis mumyse.

Viskas juk praeis – ir mes su savo baimėm, ir mūsų meilės nerimas, ir ši kruvina mūsų Žemė. Mums liks tik kalbėjimas, neviltis ir juokas. Ir juokas iš jų yra svarbiausias, nes tas, kuris juokiasi, yra laisvas net nepriklausomoje valstybėje, kurioje niekas nuo mūsų nepriklauso.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
11 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
11
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top