Vaje vaje, koks epochinis įvykis – Ingridutė įveikė Vygauduką! Ir kokia buvo baisi, įnirtinga politinių titanų kova, kokios per naktis sargybos su tomahaukais prie urnų, nulėmę, kuris pasirašinės nieko nelemiančius popieriukus simuliakrinėje valstybėje ateinantį penkmetį!
Ar keistai besišypsanti buhalterė iš dvispalvio ir dvimačio kabinetinio pasaulėlio, suręsto ant pajamų ir išlaidų stulpelių, ar linksmuolis baisiųjų rusų draugelis su amerikoniško giedojimo prononsu, griūvančioje Europoje švenčiantis demokratijos pergales?
Ir koks skirtumas, kuris iš jų nugalėjo? Visi tie politinių nuotekų sistemos nuosėdos ir kiti tampomi už virvučių, švarkuoti nupirktų reitingų lyderiai respektabiliais snukiais yra tik „UAB Lietuva“ akcininkų kandidatai į sandėlio, kuriame beveik nebeliko ką vogti, vedėjus.
Nes jie vienos ir tos pačios liberastų partijos kandidatai vietoje, kurioje yra Europos G taškas ir kurios tapatumas netrukus išliks tik jų neapkenčiamoje „Duokim garo“. Tad nedejuokit smarkiai, brangūs durnių laivo keleiviai, už bilietus jūs apmokėjot – savininkai nebankrutuos niekada.
Iš tikrųjų vyksta kova tarp numirėlių, kurie galėtų ką nors pakeisti, tačiau dar kartą numirs už tai, kad tik niekas nesikeistų. Ir tų vis dar pasitaikančių gyvųjų, kurie norėtų ką nors pakeisti, tačiau negali ir nepakeis. Nes gyvųjų pasaulio nykštukai yra susipykę, įtarūs, pavydūs ir išprotėję nuo savo protingumo.
Jie geriau sukandžios savus, negu nužengs į žemę, ir tegu kaimyno namas sudega. Todėl nusiraminkit, ir kai toliau prievartaus, pasistenkit pajusti malonumą. Iki šiol juk pavykdavo – čia nieko asmeniško, tiesiog tokia įvykių eiga. Mes nusipelnėme to, kas ateina ir kas bus.