Veidaknygė
Skurdo mažinimas, atlyginimai ir pensijos – amžinas valdžios arkliukas. Išlenda sotus kostiumuotas snukis ir sako, kad labai užjaučia vargšus, bet nėra pinigų. Pažada, kad padidins, kai daugiau turės.
O daugiau turės, kai daugiau surinks, t.y. kada daugiau atims. Skųskit vienas kitą ir laukit komunizmo dešimties eurų padidėjimo ribose po kelerių metų. Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie.
Skurstančiam senukui nuo darbo sugrubusiomis rankomis visiškai neįdomu, kiek ten turi ar neturi pinigų Sodra, ir tai nėra jo reikalas ar problema. Valdžios problema minimaliai teisingai valstybę tvarkyti.
Visą gyvenimą dirbusio žmogaus likimas ar sveikata yra didesnis prioritetas už granito trinkelėmis išklotas sankryžas, auksinius šaukštus ir šimtus farų visureigių.
Sodra seniai numirė. Ant dirbančiųjų kupros užkrautas maišas, iš įmokų išlaikoma išmokų sistema bankrutuoja akyse ir, atsižvelgiant į tolesnę emigracijos prognozę, jokios priemonės ir žiaurių akcijų klizmos lavono nebeprikels. Minimalią pensiją pagal išgales turi nustatyti valstybė ir mokėti iš biudžeto.
Tai gali būti mažas, bet ne pasityčiojimo vertas „bazinis“ dydis. Didesnę už minimumą, garantuojamą valstybės už stažą, žmogus gali kaupti savanoriškomis įmokomis, kur tik nori – Sodroje, privačiuose fonduose ar po pagalve.
Jokių mokesčių, nė vieno cento nuo minimalaus atlyginimo ir pensijų negali būti atimama. Tada sistema bus gal ir netobula, skausminga, bet teisinga, žmonėms suprantama ir pagrįsta valstybės ištekliais ir prioritetais.
Auganti įtampa palaipsniui atslūgtų. Ir nereikia verkšlenti, kad tam nėra kokių nors galimybių – reikia tik „politinės valios“, kas išvertus į lietuvių reiškia – noro.
Kai valstybei buvo iškilęs pavojus, sprendimus priiminėjo naktimis ir „politinės valios“ pakako. Dabar artėja toks pat pavojus – arba socialinis sprogimas, arba galutinis išsivaikščiojimas.
Nejaugi negirdit tos spengiančios tylos ir nematot besitvenkiančios tamsos, ponai? Juk net nelabai koks ūkininkas susirūpina, kai kyla grėsmė padvėsti jo melžiamai karvei.
Kas juokinga, tai bent panašūs į tai sprendimai seniai parengti mokslininkų. Ir numatyti socialiniame modelyje, kurį naujieji mesijai sukritikavo, atidėjo ir nežinia, kada priims. Žaisti mokesčių „mažinimus“ juos didinant ir apmokestinant dirvožemį juk smagiau.
Mums tik atrodo, kad valstybės miršta jas užkariavus, sugriovus miestus ir išžudžius piliečius. Iš tikrųjų valstybės miršta šviečiant saulutei ir čiulbant paukšteliams – žmonių širdyse.