Ir štai jie vėl išsirikiuoja kaip viščiukai. Už nugarų – beveidės „palaikymo komandos“ su kokiais nors idiotiškais šalikėliais ar retkarčiais iškelia kokį užrašiuką. Ant veidų – prieš veidrodį surepetuota „aš esu gražus(-ži), bet protingas(-ga)“ mimikos raumenukų kombinacija, trūksta tik pralinguojančios ant 20 cm kabliukų blondinės su garbatkėlėmis dekoruotais nuogais klubais ir bamba, kojomis iš pažastų ir iškilmingai linguojančiais papais, su plakatu „Aplodismentai!“
Durnių laive prasideda pokalbių šou.
Dabar išsižiokit, išpūskit akis, nutaisykit idiotiškai, bet protingai linksmą išraišką ir gomuriu garsiai: „A – A – A – A!“ Tai iš numirusių prisikėlusio zombio jakilaitiškas juokas. Jis vėl čia, nes niekam negali patikėti užduoti iš anksto tam ar tai, kuriems ir kurioms reikia, žinomų klausimų (šitokia patirtis, o kiti dar prasipliurps!). Ir juos užduodant, aišku, sarkastiškai pasišaipoma, kad tie klausimai iš anksto, atseit, žinomi… „A – A – A – A!“.
Viščiukai visi čyrpsi teisingai, vienodai, po dešimties minučių susilieja į vieną melodiją ir jau nebeatskirsi, kur ir ką kuris, kartojamos iš anksto patarėjų parengtos ir mintinai išmoktos prieš veidrodį frazės, kurios saviems ir žinantiems klausimus atleidžiamos, o kitiems paskelbiama, kad į temą neatsakė… „A – A – A – A!“. O jei kuris nors bando tikrai kalbėti ką galvoja, o ne kaip kuo labiau patikti pirkėjams, tas atrodo iškritęs iš konteksto ir neadekvatus.
Bet tai juk ir nesvarbu, ką galvoji – svarbu, kad patiktum, o tam reikia kalbėti ne ką darysi – juk to, kas tiems už kameros patinka ir ką kalbi, niekada nedarysi, bet ar kas patikrino anksčiau ir ar ateity patikrins? Svarbu pažerti kokių nors smulkmenų, parodančių, kad žinai situaciją. Ir štai, jau ir pabaiga, susitiksim, sako prikeltasis iš numirėlių… „A – A – A – A!“ O kas kalba, ką tikrai darytų ir ko reikia visiems – niekam neįdomus: čia, kur mato kaimų runkeliai, reikia pasakų.
O kai baigiasi „A – A – A – A!“, sugrįžtama į feisbuko burbulą, čia juk verda tikrasis gyvenimas! Už pinigus pirktoje reklamoje (mažomis raidelėmis pamatykit – „rėmėjai“) kandidatas labai ryškiai fotografuojasi su visais įmanomais ir neįmanomais nelaimėliais, invalidais, turguose ir pirtyse, su nuskriaustaisiais ir mažumomis, laukiu nesulaukiu selfių reanimacijose, skiepų kabinetuose, morguose ir krematoriumuose.
Ir po kiekvieno „posto“ tarp savųjų nuvilnija: „dalinkimės“, „reikia laikų“, „dirbam“! Ir pasipila: „Mes už Rapolą!“, „Tik už Marytę!“ Burbulo keli šimtai gyventojų pasijunta labai reikšmingi ir svarbūs, vienas kitą tik glosto, tik laikina, nors niekas jų daugiau nemato, tik jie patys, o netyčia užklydę abejojantieji draugiškai apspjaudomi… Labai patartina įdėti kokio nors Kalabibiškio apmusijusios skelbimo lentos nuotrauką, kur ką tik pakabinau savo numylėto kandidato numylėtą plakatėlį (kurį po 15 min. kas nors nuplėš) ir buvau labai savas.
Ir tai tikrai labai svarbu. Nes balsuojama ne už tą, kuris geresnis (kas kalba tiesą, visada yra pažeidžiamas ir mažiau mylimas), o už tą, kuris populiarus, labiau žinomas ir meluoja visiems pataikaudamas. Prekę perka tą, kuri kasdien reklamoje, o reklamoje tai, už ką sumokėta arba kas transliuotojui yra savas.
Nenusiminkit, dabar nieko neįvyks, ir nesidžiaukit tie, kuriems džiaugsmas, kad nieko neįvyktų. Šitą pasaulį valdo pinigai ir pelno perspektyvos, ir jau greitai, tikrai greitai situacija ims nebeduoti pinigams pelno, nes žlunganti ir mirštanti sistema pelno negeneruoja. Ir tada pokyčiai prasidės, o tie, kurie dabar pralaimėjom, nebus nugalėtojais, nes nugalės pinigai. Bet argi tai svarbu, jeigu nebus taip, kaip nenorim?
Ir tada prisikėlę iš numirusiųjų zombiai mikliai persiorientuos ir vėl skambės jų „A – A – A – A!“. Ir vėl įnirtingai šlapinsis pavėjui, kuo labiau pasikeis vėjas – tuo įnirtingiau ir gausiau. Nes durnių laive zombiai yra permainų ženklas.