Algimantas Zolubas. Cukriniai pažadai

Nelygu kas, kaip ir iš ko gyvena; kas savo pajamas lengvabūdiškai išleidžia, kas per taupumą, kas per šykštumą turtus susikrauna. Anupras Šykštelė buvo taupus, šykštus ir mokėjo derėtis; jei pardavėjas nedarydavo nors menkiausios nuolaidos, Šykštelė prekės nepirkdavo. Dabar, kai verslas privatus, kainos nėra labai tvirtos, derėtis galima ne tik kokiame turgelyje, bet, pasirodo, įmanoma ir su pačiu Dievu.

Buvo polaidis, visur telkšojo balos, vanduo liejosi iš upių, upelių ir griovių krantų. Šykštelė ėjo iš miestelio krepšeliu maisto produktų nešinas, puikiai nusiteikęs, nes pirkdamas gerokai parduotuvėje nuderėjo. Reikėjo pereiti lieptą per polaidžio metu giliu tapusį upelį. Ir atsitiko taip, kad Šykštelė ant liepto paslydo ir įsmuko į sraunią tėkmę, o plaukti nemokėjo. Šaukėsi Dievo pagalbos: „Išgelbėk, Viešpatie, – akmeninį kryžių šioje vietoje pastatysiu!“ Ir čia pat ranka užkliuvo už į vandenį nusvirusios karklo šakos. Įsikibęs į šaką, Šykštelė išsiropštė į kitą upės krantą. Dievo pagalbos ranka buvo akivaizdi.

Artėdamas prie namų, Anupras neva svarstė, neva su pačiu Ponu Dievu derėjosi: „Koks Tau skirtumas, Dievuli, kryžius bus iš akmens ar medinis, svarbu, kad bus įamžinta padėka. Akmeninį reikės pas akmentašį užsakyti, kainuos kelis šimtus litų, o medinį ir pats galiu padaryti“. Taip besiderėdamas Šykštelė pasiekė savo kiemą ir, prieš žengdamas į gryčią, derybas nusprendė užbaigti: „O jei, Dievuli, aš persižegnosiu? Juk žegnonė – taip pat kryžius, taip pat padėkos ženklas. Juk Tu, Dievuli, nesi materialistas“.

Šykštelė plačiu mostu persižegnojo ir, taip atsiskaitęs su Dievuliu, peržengė namų slenkstį. Kad „derybos“ buvo vienašalės, matė tik Dievulis…

Atpasakojau šį būtą nebūtą, tačiau gyvenimišką nuotykį, tarsi retą, išskirtinį, tačiau smerkiantį pažaduko elgesį.

Ne tik atmenamais laikais, kai buvo žadamas netolimas komunizmas, bet ir per atgautos nepriklausomybės dvidešimtį suvirš metų galėjome stebėti visą šykštelių armiją, prisiklausyti jos cukrinių pažadų, kad tik būtų išrinkti, paskirti į aukštą ar aukštesnį postą. Taip jau tas demokratijos mechanizmas sukonstruotas, kad sąlyga pakliūti į tuos postus yra rinkėjų balsai. Juos gauti vykdomos derybos – skelbiama rinkiminė kampanija. Deja, tos derybos yra vienašalės. Užtekdavo šykštelėms užimti siekiamą postą, pažadai būdavo pamirštami. Buvo, žinoma, ir išimčių, tačiau vadovaujantis demokratiniu principu, sudaryti persveriančios daugumos, kuri galėtų pažadus ištesėti, nepavykdavo.

Ar jau įsitikinote, mieli tautiečiai, kad rinkiminės kampanijos – derybos, deja, vienašalės ir trumpai trunkančios? Todėl atiduoti savo balsus už pažadus – neišmintinga. Juose, gerai susipažinus su kandidatais, turėtume rasti kai ką daugiau.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
5 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
prie ko čia pažadai?

rinkėjai PRIVALO balsuoti už komunistų partijos aprobuotus kandidatus.
(pabandytų nebalsuoti, pvz, už polikarpovną – komunistas Vaigauskas truputi daugiau darbo turėtų, bet bus vis tiek išrinkta komunistė polikarpovna)

ruta

Rinkejui reikia TIK ivertinti kiekvienos sistemines partijos Reputacija , tiksliau ,jos nomenklaturini ‘branduoli’ ir paklausti saves , ar gali tiketis sazines ir morales bet kokiame politineme sprendime , jeigu VISOS sistemines partijos ir ju sprendimai /istatymai/ , yra perkami , ka labai puikiai parode ‘Rubikon’ juoda buchalterija .Ar noretumet , kad jusu asmeninius reikalus sprestu sukciai ir korupcionieriai ?

ha ha

O buvo biškį kitaip:
Šykštelė ant liepto paslydo ir įsmuko į sraunią tėkmę, o plaukti nemokėjo. Šaukėsi Dievo pagalbos: „Išgelbėk, Viešpatie, – akmeninį kryžių šioje vietoje pastatysiu!“ Ir čia pat ranka užkliuvo už į vandenį nusvirusios karklo šakos. Įsikibęs į šaką, Šykštelė išsiropštė į kitą upės krantą ir tarė: AČIŪ, DIEVE, NEBEREIKIA, PATS IŠSIKAPSČIAU.
🙂

Nenoriu kad spręstų korupcionieriai

Demokratija panaši į žaidimą antpirščiais: tave apgaus, o paskui papirkti policininkai dar ir paaiškins, kad esi pats kaltas – nereikėjo prasidėti. Nors čia mes, žinoma, pasikarščiavome: demokratija yra žymiai blogesnė už žaidimą antpirščiais, nes antpirščiais tu iš tiesų gali nelošti, o nežaisti demokratijos neįmanoma. Eisi tu į rinkimus, ar neisi, vis tiek jie paskirtu laiku įvyks ir nuo tavo dalyvavimo ar nedalyvavimo niekas nepriklauso. Jeigu valdžiai reikia, žemutinė rinkėjų dalyvavimo riba gali būti žymiai sumažinta ar išvis panaikinta. Naivi iliuzija „jeigu aš neužsiimu politika, vadinasi esu laisvas nuo politikos“ yra analogiška vaiko įsitikinimui, kad jeigu jis užmerks akis ir nieko nematys, tai ir jo niekas nepamatys. Kaip sakė Š. Montalaberas: „Jūs galite neužsiimti politika, vis tiek politika užsiima jumis“. Ar… Skaityti daugiau »

Aut.>> ha ha

„AČIŪ, DIEVE, NEBEREIKIA, PATS IŠSIKAPSČIAU“ – ne Šykštelės atvejis.

Šykštelės derybas pats sugalvojau, nes palyginimui man jų reikėjo.

5
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top