Bernardinai.lt
Kęstutis Girnius neseniai „Lietuvos žiniose“ išsakė priekaištus kunigams A.Svarinskui, R.Grigui, A.Keinai, V.Vaičiūnui, vienuolei N.Sadūnaitei, signatarams A.Patackui ir A.Endriukaičiui ir LL vadovui A. Terleckui dėl jų nepritarimo valdžios institucijų požiūriui ir veiksmams dėl Garliavos problemų. Autorius, vadovaudamasis procedūriniu mąstymu, siūlo atsiduoti teisinėms institucijoms ir sulaukti verdiktų. Manyčiau, kad autorius yra procedūrinis teoretikas, atitrūkęs nuo posovietinės degraduotos realybės. Paminėtiems asmenims teko iš arti daug susidurti su dabartinės Lietuvos VSD, prokuratūra, teismais ir patirti atvirą priešiškumą ir pažeminimą. Pateiksiu tik trupinėlį pavyzdžių.
Agentų-smogikų reabilitavimas
2002-06-04 Vilniaus apygardos teismo kolegija (Alvyra Ona Kvaraciejūtė, Stasys Punys, Zenonas Birštonas) paskelbė išteisinamąjį nuosprendį trims MGB–KGB agentams-smogikams – Pranui Preikšaičiui („Jūra“), Ignui Tamošiūnui („Aštrus“) ir Algirdui Lapinskui („Žvaigždė“). Įrodyta, kad minėti agentai-smogikai apgaule suėmė Lietuvos partizanus V. Sabaliauską ir B. Žukauską, kurie buvo nuteisti mirties bausme. Pateikiu šio nuosprendžio tekstus.
„Kolegija laiko, kad teisiamųjų kaltė padėjus vykdyti genocidą ar jį įvykdžius nėra įrodyta, o kaltinimuose dėl partizanų suėmimo išvis nėra inkriminuojamojo nusikaltimų sudėties.“
„/…/ B. Žukausko nėra pagrindo laikyti nukentėjusiu dėl genocido jį suimant, nes jis irgi buvo nuteistas teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje.“
Suimtas 1952-11-22, nuteistas mirties bausme 1954-02-05.
„/…/ Tarp V. Sabaliausko suėmimo už jo nuteisimo mirties bausme nėra priežastinio ryšio. V. Sabaliauskas mirties bausme buvo nuteistas teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje.“
Suimtas 1952-10-03, nuteistas mirties bausme 1953-06-18.
„…/…/ pats partizanų suėmimas nereiškė, kad jie bus nužudyti ar kitaip sunaikinti.“
Nukentėjusio Antano Kazakevičiaus, liudininkų Jono Abukausko, Romualdo Navicko, Monikos Kučinskienės, Angelės Zizienės, Birutės Sakalauskienės, Jono Tutino, Kazimieros Kerienės, Jurgio Tenikaičio ir daugybės kitų konkretūs nusikaltimų paliudijimai kolegijai nieko nereiškė.
Tokiu nuosprendžiu legitimuojami okupacinio teismo nuosprendžiai, pripažįstamas agentų-smogikų teisėtas veikimas ir pagrįstas partizanų sušaudymas. Šis nuosprendis tebegalioja.
Maskvos čekistinio sprendimo legitimavimas
1988-09-28 buvo KGB surengtas represinis „bananų balius“ prie Vilniaus Katedros.
MVD kapitonas Z.Bernotas tuomet mušė, spardė, smaugė, sunkiai sužalojo suimtąjį A.Andreiką ir kitus protesto dalyvius. A.Andreikos veiksmą galima laikyti ypač svarbiu, sukrėtusiu visą Lietuvą ir kėlusiu kylančioje pasipriešinimo okupacijai bangoje dvasią.
1989 m. gruodžio 15 d. SSRS prokuratūros Vidaus reikalų organų tardymo ir kvotos priežiūros valdybos vyriausiasis prokuroras M.V.Popovas nutaria nutraukti baudžiamąją bylą dėl Z.Bernoto atsakomybės. Po 1990 m. kovo 11 d. byla nejudinama ir iš esmės okupacinis sprendimas pripažįstamas teisėtu (Vilniaus miesto apylinkės prokurorai Lina Urbonienė ir Mečislovas Kundinovičius, Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras Gediminas Bernatavičius, Vilniaus miesto I apylinkės teisėja Diana Butrimienė).
Primintina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininku iki 2007 metų buvo A.J.Riepšas, iš viso teisėju dirbęs 40 metų, o 1982 m. už antitarybinę veiklą pasipriešinimo dalyvį A.Andreiką nuteisęs 4 metams laisvės atėmimo ir 5 metams tremties.
Vilniaus apygardos teismo teisėja Alvyra Ona Kvaraciejūtė 2009-04-29 A. Andreikos byloje padeda tašką: „Z. Bernoto veiksmai nėra ir negali būti vertinami kaip A. Andreikos ir kitų asmenų persekiojimas dėl politinių ar kitų motyvų, kadangi persekiojimas tarptautinėje humanitarinėje teisėje suprantamas ir laikomas tuomet, kai tam tikrai grupei žmonių atimamos ar ribojamos teisės reikštis kurioje nors politinėje ar visuomeninio, socialinio gyvenimo srityje konkrečiais veiksmais (rinkimų teisės atėmimas, savos kalbos vartojimo draudimas, teisių kreiptis į teismą ribojimas ir pan.) Bylos medžiagoje duomenų apie tokius ribojimus nėra.“
Z.Bernotas suimtajam A.Andreikai milicijos poskyryje idėjiškai rusiškai šaukė: „Aš tau 10 metų lagerio garantuoju. O lageryje būsi užmuštas. Tokius lietuvius fašistus kaip tu žudyti reikia. Ne jums, kvailiai, perestroika sumanyta, o tiems Vakaruose, kad gautume iš jų pinigų.“ (,,Lietuvos rytas“, 1998-09-29, p. 2).
Teisėjos A.O.Kvaraciejūtės teisinę sąmonę atspindi jos nutarties argumentas, kad šio įvykio epizodo dalyvis L. Pipiras, taip pat pasipriešinimo okupacijai dalyviai A.Terleckas ir A.Endriukaitis neturi teisių būti proceso dalyviais, negali skųstis: „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. ir 33 str., kuriais rėmėsi pareiškėjai rašydami skundus, nurodydami šių straipsnių nepilną tekstą, tuo pačiu suteikdami kitą prasmę), nesuteikia teisės ne proceso dalyviams skųsti baudžiamose bylose prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimus.“ Pasipriešinimo žygio draugai neturi jokių teisių, o A.Andreika – niekas. Jos nutartis tebegalioja.
Motyvai ir karikatūrinės bausmės
Kauno apygardos teismo teisėjas Egidijus Jonas Grigaravičius 2008-02-15 už žmonių trėmimą, kurio metu buvo nušautas vienas iš tremiamųjų, nuteistam stribui ir milicininkui Z.Dubosui skyrė bausmę: „/…/ baustinas laisvės apribojimu dvejiems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 06 val. /…/ nesilankyti restoranuose, kavinėse, pasilinksminimų, pramogų vietose /…/.“ O svarbiausias nuosprendžio motyvas: „/…/ nusikaltimas įvykdytas prie atitinkamų politinių aplinkybių, kurios vėliau pasikeitusios, šiuo metu kaltinamasis atitinkamos grėsmės nekelia.“ 2009-05-28 Lietuvos apeliacinio teismo kolegija (Viktoras Kažys, Rūta Mickevičienė ir Elena Vainienė) tais pačiais argumentais pakartojo nuosprendį.
Žala okupacinei valstybei
O.Petrauskaitę 1947 m. spalio 7 d. Lietuvos okupacinio teismas nubaudė penkiolikai metų įkalinimui pataisos darbų stovykloje su viso turto konfiskavimu. Kaip nurodoma, ji 1947 m. rugpjūčio 25 d. pristatė į grūdų punktą 27 kg grūdų ir gavo fiktyvų kvitą 227 kg grūdų kiekiui. 1990 m. ji buvo reabilituota.
2000-03-23 Aukščiausiojo teismo teisėjų V.Aiduko, A.Pikelio ir P.Kuconio kolegija panaikina reabilitaciją: „/…/ O.Petrauskaitė buvo nuteista ne už pasipriešinimą agresijai ir okupaciniams režimams, o už kriminalinį nusikaltimą – sukčiavimą, padariusį žalą valstybinei organizacijai.“ Kolegija pripažino okupacinį teismą ir neįvertino, kad buvo totalinis kaimo prievartavimas ir naikinimas: už pyliavų nevykdymą grėsė temtis, lageris Šilutėje ir turto konfiskavimas.
Seniūnas aprūpindavo vokiečių kariuomenę
M.Kunevičių 1946 m. gegužės 14 d. LTSR NKVD kariuomenės karinis tribunolas nuteisė 10 metų įkalinimui pataisos darbų stovykloje konfiskuojant jam priklausantį turtą (19380 rb), kad jis „/…/ iki 1940 metų buvo „Tautininkų“ partijos ir „Šaulių“ sąjungos narys, ir už tai, kad vokiečių okupacijos metais /…/ dirbo Pavinkšių apylinkės seniūnu, vykdė visus vokiečių valdžios įsakymus, aprūpindavo vokiečių kariuomenę“. Beje, 1945-11-23 jo arešto nutarime, surašytame NKGB kapitono Kriukov leitenanto Davydovo, M.Kunevičius dalyvavo valsčiaus vykdomojo komiteto užėmime, įstojo į ,,lietuvių nacionalistų“ partiją, verbavo naujus narius ir vykdė antitarybinę agitaciją, padėjo maistu partizanams. 1990 m. jis buvo reabilituotas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas R.Urbaitis 2001-08-31 dėl M.Kunevičiaus padaro išvadą jog jam 1990-08-15 nepamatuotai išduotas reabilitavimo pažymėjimas: „/…/ vykdė visus vokiečių valdžios įsakymus.“
2001-10-18 Aukščiausiojo teismo kolegija (teisėjai P.Kuconis, O.A.Budienė, V.Pesliakas) M.Kunevičių dereabilitavo: „Jo veika vertintina kaip bendradarbiavimas su okupaciniu hitlerinės Vokietijos režimu, nes būdamas seniūnu jis bendradarbiavo su vokiečių okupantais, vykdė jų nurodymus.“
Garbė ir savigarba
Partizanų vado A. Ramanausko budelių byla į teismą pateko po daugiau kaip 20 metų ikiteisminio tyrimo, o partizano A. Kraujelio – po 11 metų. Teisėjų politinė, moralinė, teisinė ir patriotinė nuostata kelią nepasitikėjimą, todėl besąlygiškas procedūriškas mąstymas įgalintų Katynės žudynes, lietuvių sovietmečio trėmimus gal ir kitaip vertinti: yra parašai ir antspaudai. Šiandien dėl teismų sprendimų rezistencijos bylose neįmanomas Sokrato nuodų taurės išgėrimo atvejis.
Tęsinys yra. Prieš porą metų grupė Seimo narių kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl to, ar Lietuva, kaip suvereni valstybė, gali priimti savo išplėstinį įstatymą dėl genocido sąvokos apibrėžimo ir bausmių kvalifikavimo. Visos okupacijos metų persekiotojų ir žudikų bylos sustabdytos. Yra abejonė, kiek šiuo atveju suverenios ir istorinės dvasios dėl savo patirties turi šiandien Konstituciniame Teisme dirbantys teisėjai Kęstutis Urbaitis, Pranas Kuconis ir Egidijus Bieliūnas. O kiti teisėjai tebedirba nepajudinami be jokios atsakomybės savo individualios teisinės sąmonės lygmeniu.
Įslaptinti didvyrių ir budelių vardai
Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkė Laima Garnelienė 2011-01-24 pateikė nuteistojo čekisto M. Bulatovo Vilniaus apygardos 2010-06-11 nuosprendžio nuasmenintą nuorašą. Pateikiame keletą ištraukų:
„/…/ iš anksto susitaręs ir veikdamas grupėje su Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) agentais-smogikais R.O. „Kirviu“, S.P. „Mažyliu“, P.P. „Jūra“, F.S. „Tigru“, J.M. „Aru“, J.B. „Bimba“ /…/“;
„/…/ akte, kurį pasirašė Lietuvos TSR VSM antrosios N valdybos pirmojo skyriaus viršininko pavaduotojas majoras R., antrojo skyriaus poskyrio viršininko pavaduotojas M. ir pirmojo skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis D. /…/“
„Atpažinti nužudyti banditai. Tai V.G., Alekso, gimęs 1929 metais, slapyvardis ,,Mikasiukas“ ir Z.C., Franco, gimęs 1929 metais, slapyvardis ,,Makulis“.
„/…/ akte, kurį pasirašė LTSR VRM valdybos ketvirtojo skyriaus poskyrio viršininko pavaduotojas vyresnysis leitenantas A., Vilniaus srities VRM vyr. operatyvinis įgaliotinis kapitonas S. /…/“
Tokią tvarką nusistatė Teisėjų taryba pagal savo moralinę, istorinę ir patriotinę sąmonę.
Platesnė kasdienybė
Tokių sisteminių pavyzdžių yra kalnai. Prof. V. Mikelėnas įdomiai ir ne procedūriškai pareiškė: „Teismų teisės kuriamoji funkcija kai kuriose valstybės yra tokia akivaizdi ir agresyviai aktyvi, jog su nerimu imta kalbėti apie tai, kad teismai tapo pačia pavojingiausia valstybės valdžios šaka.“ („Nerimas“, Tyto alba, Vilnius, 2012, p. 130). Manyčiau, daugelio Lietuvos teisėjų, praktiškai be atsakomybės ir atsiskaitymo, mentalitetas teisiškai, politiškai, morališkai ir istoriškai yra labai toli nuo patikimumo.
Nei vienas tarybinis teisėjas neatsiprašė viešai dėl tuometinių absurdų, nei vienas teisėjas viešai neišsakė nuomonės dėl savo politinių sprendimų.