Gausiai vyksta įvairūs minėjimai, paminėjimai, jubiliejai, knygų pristatymai. Pavyzdžiui, kalbama apie praeities rašytoją, nusipelniusį Lietuvai, patriotą. Būna gražūs, pagrįsti ir įdomūs pranešimai. Galima padėkoti rengėjams ir palinkėti, kad panašių reikalingų renginių būtų ir toliau nemažiau. Bet šiai dienai tai teorinė edukacija, kuri be aptariamų šiandieninių aktualijų tampa tik išimtinai ramiu ir neutraliu prisiminimų vakaru.
Viename kultūriniame renginyje užsiminiau, kad ne pramoginiame renginyje reikalinga refleksija į šios dienos, sakyčiau, skubias, lemtingas aktualijas. Siūliau pagalvoti apie pastovų renginio pabaigos skyrelį ,,Einamieji reikalai“. Motyvas toks, kad valdžios radijas ir televizija, privati spauda tribūnos nesuteiks, jei jos nemylėsi. O tokiame skyrelyje pabaigoje keletą minučių galima trumpai pasikeisti turima svarbi informacija, kuri ne visiems žinoma arba prieinama, pasiginčyti.
Reakcija buvo tokia, kad nenorima ,,virsti“ politikos klubu. Bet juk mes esame ne akli ir kurti piliečiai, kuriems svarbi, tarkim, ne tik Durbės mūšio ginkluotė, bet ir tai kokia reali to mūšio pažinimo ir pagerbimo prasmė akivaizdaus mūsų tylaus valstybės išformavimo laiku. Tai susišaukia su 1260 metų mūšio aktualia tęstine prasme. Tylus sueigos išsiskirstymas reiškia pripažinimą, kad problemų nėra ir toliau pasyviai gyventume, nes to meto laisvės judesys lyg ir neturi nieko bendro su šio meto globalizmo užmačiomis, galima ramiai miegoti.
Ta mintis kilo iš kino režisieriaus Kristijono Vildžiūno sampratos: ,Jei praeitis prisimenama vien su nostalgija ir netampa dabarties įkvėpimu, kad ir kokia graži būtų, ji veiks destruktyviai. Surasti praeityje dabarties įkvėpimo yra vienintelis dalykas, dėl ko verta žvalgytis į prabėgusias dienas.“(IQ, 2016, Nr. 9, p. 97). Reikia žodžio, klausimai šiandien būtų ne begalinės einamosios detalės, o tautos ir valstybės išlikimo įkvėpimo veiksmai globalizacijos erdvėje. Praleistas laikas dirba prieš mus.