Jaunas karys nori žūti už tėvynę;
patyręs karys nori ją apgint
(iš Daliaus Stanciko teksto „Apie drąsą ir patirtį“)
Šiame teisingame ir literatūriškai efektingame priešpastatyme trūksta keleto žodžių – turėtų būti taip:
Jaunas karys nori žūti už tėvynę, jei to prireiks;
patyręs karys nori ją apgint, ir, jei prireiks, paaukoti gyvybę.
Be šių papildymų anas radikalus sakinys gresia tapti tik literatūrine priemone priešpriešos išryškinimui ir prieštarauja kario priesaikai.
Kur slypi literatūrinio varianto pavojus?
Paimkime pavyzdį kiek iš toliau – Lietuvos pripažinimas nepriklausoma valstybe. Pirmoji, kaip žinome, tai padarė Islandija. Yra du požiūriai – pavadinkime juos romantišku ir ciniškai-pragmatišku. Pagal pirmąjį Islandija yra drąsi šalis, o jos užsienio riekalų ministras Hanibalsonas – didvyris. O pragmatiškasis variantas skambėtų taip – kai Vakaruose subrendo, įgijo persvarą nuomonė, kad pats laikas, nors ir šiek tiek rizikuojant, pradėti atsargiai demontuoti SSSR, buvo pasirinkta mažytė Islandija, NATO šalis, esanti toli nuo SSSR, kuri nelabai galėjo islandų žvejus pagąsdinti – juk neuždrausi gaudyti silkes. Realus rezultatas – byrančiai SSSR nesugebėjus adekvačiai atsakyti, sumanymas pavyko. Abu variantai tarsi susilygino.
O galėjo ir nepavykti… Kaip jaustųsi ciniškoji pusė, kas jai beliktų? Ogi sudužusi gelda ir apmaudas. Tuo tarpu aniems, debesų plaukiotojams, kokie mes buvome Sąjūdžio metais, liktų tai, kas vadinama tiesos momentu – liktų ilgiems laikams, liktų amžinai, liktų kaip liudijimas, kad „žmogumi buvęs“.
Toks, beje, buvo ir Hanibalsonas, irgi debesų keleivis, kaip teigia Bronius Genzelis, gyvenęs su jo broliu aspirantų bendrabutyje Maskvoje. Pragmatiškasis variantas galėjo pavykti ir sugyventi darnoje su romantiškuoju šios asmenybės dėka.
Iš esmės tai kalba apie kūną ir dvasią. Vėlgi pradėkime iš toliau. Štai prezidento Valdo Adamkaus teiginys: „Kiekvienam žmogui sveikata yra aukščiausia vertybė, svarbiausia sritis. Gali turėti milijonus, būti turtingiausias, bet jei nebus sveikatos, visa, kas tave supa, tampa labai nereikšmingu dalyku“ (pabraukta autoriaus – red. past.). Skamba keistokai, turint omeny, kad kalba buvęs prezidentas ir kad jam kilo sveikatos problemų dar prezidentavimo metais…
Štai ką reiškia kūno, fizinės tavo apraiškos kultas. Ir ne tik kūno, bet ir sveikatos, ir pagaliau gyvybės. Vardan šios materialistinio pasaulio išpažįstamos ir garbinamos trejybės aukojama viskas – aukojama tiesa, garbė ir laisvė.
1940 m. paskutiniame dar nepriklausomos Lietuvos ministrų posėdyje, šie, anot Daliaus Stanciko, „patyrę kariai“, kuriems, „be drąsos, būtinas strateginis mąstymas“, jų tarpe – vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, strategiškai viską apmastę, prisiminė turintys turtus, kūnus ir sveikatas, jau nekalbant apie gyvybes, ir pasidavė priešui be šūvio, dar apnuodydami Lietuvos istoriją žema išdavyste – Skučo ir Povilaičio išdavimu sovietams.
Taip ir šiais laikais – tie patys du variantai. Rinkimės, bet turėdami omeny pralaimėjimo galimybę, labai realią, ir kas po to išlieka.
Dalius Stancikas visiškai teisus klausdamas, ar deklaruojantis drąsą galės ją paliudyti ryžtu atiduoti gyvybę – jis pats, kiek žinoma iš biografijos, tai yra padaręs – tarnavęs savanoriu muitinėje, pavojingiausiame tuo metu jaunos valstybės poste. Tai kodėl dabar, būdamas jau patyręs karys, šįkart spaudos frontuose, iš ginklų arsenalo išjungia drąsą?
Taip, drąsa ir laisvė gali pareikalauti aukščiausios kainos. Tokie buvo dauguma anų laisvės triumfo meto „patyrusiųjų“. Vieni paaukojo gyvybes – Dudajevas, Jenderbijevas, Gamsachurdija, kitų atžvilgiu Viešpats ar likimas pasitenkino ryžtu.
Rūstieji laikai grįžta. Turtas, kūnas, sveikata, gyvybė… Nieko nėra netvaresnio šioje ašarų pakalnėje. Ir nieko nėra tvaresnio debesijose nei tiesa, garbė ir laisvė.