Algirdas Patackas. Apie priesaiką

Minėdamas sausio 1-ąją, Lietuvos vėliavos dieną, pilietinis Tiesos.lt portalas paprašė kultūros istoriko, Seimo nario, buvusio disidento Algirdo Patacko priminti priesaikos prasmę.

„Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, gerbti ir vykdyti įstatymus, saugoti Lietuvos žemių vientisumą; prisiekiu sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas!“

Priesaika, duotas žodis yra vienas svarbiausių vidinių ryšių, kurių dėka esti, gyvuoja bonum publicum, bendrasis gėris. Ją galima palyginti su armatūra, be kurios gelžbetonis suirtų. Tardamas priesaikos žodžius, asmuo susitapatina su žodžiu, garbės žodžiu, o ją pažeisdamas įvykdo ontologinę savižudybę, susinaikina kaip asmenybė – aišku, jei jis yra asmenybė, „ašainės sąmonės“ žmogus, anot Vydūno.

Iš visų priesaikų svariausia ir egzistenciškai vertingiausia yra kario priesaika, nes ji brangiausiai kainuoja – karys duoda žodį paaukoti gyvybę, jei Tėvynei to prireiks. Vertingos ir tos priesaikos, kurias duodame civiliniame gyvenime (jos yra įtvirtintos net 35-iuose LR teisės aktuose). Jei žmonės jų laikytųsi, turėtume dorus valdininkus ir sąžiningus politikus, nebūtų skyrybų, nereikėtų laužyti iečių dėl dvigubos pilietybės. Tačiau dažnai priesaika yra suvokiama kaip formalaus protokolo dalis, kaip niekuo neįpareigojantis tekstas gaunant valdišką tarnybą. Kaltinti tuo vien sovietinę praeitį būtų supaprastinimas – ir naujaisiais laikais mūsų visuomenė serga negebėjimu atskirti sacrum nuo profanum.

Garbės, duoto žodžio vertė yra vienas svarbiausių kultūros bei civilizacijos pasiekimų. Europos kultūroje klestėjo duoto žodžio kultas, saugantis visuomenę nuo amoralybės užkrato. Kartais tai įgydavo groteskiškų bei bravūriškų bruožų – jauno vyro gyvenimas XVII–XIX a. buvo pavojingas dėl dažnų dvikovų.

Jau ankstyvojoje Lietuvos karybos istorijoje turime išskirtinį liudijimą, kad Lietuvos kariai-leičiai nebuvo nesutramdomi barbarai. Tai – DL kunigaikščio Kęstučio karių priesaika, turbūt seniausias lietuviškas tekstas, užrašytas vengrų Dubnico kronikoje (Cronicon Dubnicense), kur aprašomi 1351 m. įvykiai. Esą lietuviai tada prisiekę žodžiais rogachina roznenachy gospanany (omnes Litwani manus et facies perunxerunt, clamantes Lithwanice: „Rogachina rosnenachy gozpanany“). Užrašytas, deja, svetimtaučio, nemokėjusio lietuviškai, dėl ko kalbininkai iki šiol suka galvas jį aiškindami (vienas iš rečiau pasitaikančių aiškinimų, panaudojus jau išnykusius žodžius bei pertvarkant skiemenis, skambėtų taip: „Rūgoki norus, nenokigus Panan“, t. y. išvertus šiuolaikiškai, skambėtų maždaug taip – „Pasmerk norus, neįtinkančius Viešpačiui“).

Tarpukario Lietuvos istorijoje 1938 m. irgi būta gal paskutinės Lietuvoje garbės dvikovos tarp jauno vilniečio skauto Prano Žižmaro ir lenkų karininko Jerzy Chom-Chomskio, viešai įžeidusio lietuvių jausmus. Lenkas buvo iškviestas į dvikovą koviniais kardais iki trijų sužeidimų, nors dvikovos buvo jau draudžiamos (objektyvumo dėlei turime pasakyti, kad fechtuotis jį savanoriškai apmokė kitas lenkų karininkas). Nugalėjo Pranas Žižmaras, tad, atvykęs į Kauną, buvo triumfališkai sutiktas. Šis epizodas plačiai nuskambėjo tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, nes buvo pats įkarštis „mes be Vilniaus nenurimsim…“

Grįžtant prie kario priesaikos, turime daug kilnių poelgių, iš kurių galima mokytis riteriško pobūdžio patriotizmo. Tai kovų už nepriklausomybę 1918–1923 m. savanorių, pokario partizanų, pagaliau Sausio 13-osios parlamento gynėjų bei šiuolaikinių karių priesaikos. Būta ir tragiškai herojiškų poelgių, tokių kaip Jono Žemaičio, „girių Lietuvos“, anot kunigo Roberto Grigo, prezidento, kuriam atsisakymas laužyti kario priesaką kainavo gyvybę. Kad ir to paties Roberto Grigo, priėmusio mūsų, parlamento gynėjų, priesaiką anomis rūsčiojo sausio dienomis, pavyzdys – paimtas į sovietinę armiją, jaunas kareivėlis ryžosi neduoti priesaikos okupantui. Tai jam irgi vos nekainavo gyvybės – patyręs visus įmanomus kankinimus ir patyčias, uždarytas į karcerį, tesvėrė trisdešimt kelis kilogramus. Tačiau tas pats pulkininkas kazachas, kurio įsakymu jis buvo kankinamas, atsisveikindamas pasakė – „Norėčiau, kad mano sūnus būtų toks kaip tu…“

Tad, žvelgdami į kario priesaiką iš istorinės perspektyvos, niekada neužmirškime, kad priesaika, duotas žodis yra neatskiriamas nuo žmogaus būties vertybinis sandas, aukščiausios prabos vyriškumo matmuo, nelygstamas moralinis išbandymas, kurį išlaikius patvirtiname žmogų esant išties Dievo kūriniu „pagal Jo paveikslą ir panašumą“.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
30 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
gaila, aišku

garbė, sąžinė – ne be to pasaulio dimensija, anot bolševikėlio vasiliausko.
tam pritaria visi komunistėliai – palaiminę pedofiliją.
kai teismuose nerasi teisingumo, tai apie kokias dar priesaikas galime šnekėti?

Dzūkija

Kas atspės…Kiek nuotraukoje išdavusių priesaiką…

Letas Palmaitis

Kažin ar priesaika ir garbės žodis tas pats. Priesaika paprastai duodama įstatymiškai, todėl daugeliu atvejų jos pažeidimas baudžiamas, o kartais (ypač – kario priesaikos atveju) – net mirtimi. Pasakei (arba buvai priverstas pasakyti) – atsakyk! Jokios asmeninės garbės išraiškos čia nėra. Užtat garbės žodis – garbingųjų privilegija. Jo pažeidimas yra davusiojo priesaiką tarsi savęs sunaikinimas, išbraukimas iš garbingųjų tarpo. Dabar, kai „garbė” tapo matuojama parsidavėliškų teismų skiriamomis baudomis („kiek kainuoja „garbė””), t.y. garbės sąvokos jau nebėra, daugeliui neįmanoma net ir suprasti, kas yra garbė. Algirdas Patackas supranta, nes yra išlaikęs giminės tradiciją, todėl ir jo pasakojimas apie dvikovą yra vietoje. Tačiau kuo čia dėta priesaika? Argi Pranas Žižmaris, jei nebūtų davęs priesaikos, nebūtų ir stojęs į dvikovą? Jokia priesaika nebuvo… Skaityti daugiau »

Anikė

Manau,labiausiai nusižengia tie,kurie prisiekia Dievui ir Tautai ir tuoj pat
puola tarnauti savo chebrytei ir kišenei. Švenvagiška velnio tarnui eiti į bažnyčią,vaidinti dorą tikintį žmogų,nors aplinkiniai žino,kad tai tik menkas spektaklis kitiems.Garbingas žmogus tas,kuris laikosi savo žodžio,nemeluoja,
nekenkia kitiems.Melas,lankstus liežuvis ir piktnaudžiavimas savo galia daro mūsų valdžios žmones nemaloniais,jais nepasitiki,nevertina,nors kartais ir
nepelnytai.Žodis yra materialus,todėl nereikia jais švaistytis.Vieną kartą
sumelavęs,politikas praranda dalį gerbėjų,nes liaudyje sakoma,kas meluoja,tas vagia.Garbingam žmogui ir priesaika ir duotas žodis vienodai svarbūs,nes taip
buvo auklėjamas(davei žodį,ištesėk,nors iš akmenimis lytų).
Priesaika paversta farsu,niekas nebetiki,kad išrinktieji JOS laikysis.Gaila.

Apuokiukas

Labai įdomūs ir aktualūs tiek Algirdo, tiek ir Leto pamąstymai priesaikos tema. Man asmeniškai neduoda ramybės tas dalykas, kad ,,visos priesaikos yra nuo velnio“. Beje, ar ,,sąžiningai eiti savo pareigas, tarnauti Tėvynei, ligi mirties būti ištikimam savo sutuoktiniui“ ir kt. žmogus turi tik todėl kad prisiekė. O be priesaikos jis to neturi daryti? Galbūt anksčiau ( sakykim, Žuvų epochoje ) priesaika buvo reikalinga kaip tam tikra auklėjimo ir prievartos forma. Dabar, manyčiau, žmogus turėtų pats sąmoningai rinktis, kaip jis elgsis įvairių iššūkių akivaizdoje. Ir dar. Ezoterikoje egzistuoja toksai gana sunkiai suprantamas ,,Žmogaus valios neliečiamumo dėsnis“. Tai reiškia, kad niekas neturi teisės žmogui primetinėti savo valios. Vertimas žmogui duoti priesaiką šiam dėsniui prieštarauja…

ruta

Uzmirskite jus is viso garbes savoka politikoje , o Lietuvos politikoje labiausiai , nebuvo , nera ir nebus / kas gi tupi politikoje? nieksai , korupcionieriai ir luzeriai /.Kol nera pilietines visuomenes , nebus ir padoriu , moraliu ir garbingu politiku .
Istorija mes linke pagrazinti ir prikurti nebutu savoku .Jau dabar suzinojau , kad sovietinis propesorius , kolaborantas Landsbergis , pasirodo buvo disidentas ir Lietuvos prezidentas / kuri Tauta nerinko /, apie ka dar kalbeti ir diskutuoti , kai kurpiamas visiskas istorinis melas , bjauru .

ugnis

Visiškai pritariu Rūtai, Lietuvos politika grįsta melu ir valdžios užgrobimu, nesvarbu kokiomis priemonėmis, svarbu kuo daugiau prisigrobti, vis negana, padorumas jau seniai išnykęs

Ūla

drįsiu paprieštarauti p. Rūtos teiginiui apie Vytautą Landsbergį. Nemanau, kad p. Janutienė rašo tiesą ir nemanau, kad „lagaminėlis tik dabar atsirado. Dar labai neaišku kiek jų yra užkištų…..ir kada jie bus „atrasti”….
Pasikartosiu (kurie nemėgsta profesoriaus), Vytautas Landsbergis jau yra istorinė asmenybė ir susitaikykite su tuo. Kam tiek daug neapykantos? Pradėkime metus su malda ir didžiuodamiesi savo Tėvyne. Visi esame laikini šioje žemelėje…..

P.Ūla

Jei būtų netiesa R.Janutienė jau būtų nuteista. Kiek girdėjau knygoje sudėti archyviniai dokumentai (faksimile).

Priesaika?

Ko ji verta,kai moralė supūliavusi?
Anksčiau žmonės dėl garbės sugebėdavo numirti,o dabar „prisiimti politinę atsakomybę”.Tfiū…

Jooo

Ko vertas žmogus,saugojęs užtriestą „Dėdulės” pasturgalį?

>Ulijonai 13.24

Ožkyte tu mūsų nelaiminga, tai ko taip sausai savo Tatą pagarbinai?Tooooks didis žmogus, buuurtininkas: persų pasakose ir tai tik kilimai skraido, o Lietuvoj skraidė Žemė.Bėk, vaikeli,gvazdikų nunešk, rankelę pabučiuok.Ir nedrįsk abejoti, manyti ar nemanyti,- Tvartelyje teisę manyti turi tik Šeimininkas.

hmm...

ko jūs norit?
valdant aristokratams, žmonės buvo orientuoti į garbę. Dabar valdo pirkliai, buhaltariai, oligarchai. Todėl ir visa visuomenė orientuota į pinigus. O iš paskos oligarchinei valdžiai seka visas šleifasnusikaltėlių pasaulio. Apie tai jau Platonas rašė.
Niekonauja po saule.

to Rūta/Liepa

nešmeišk ir nebūsi apšmeišta.

Antanas

O kaip su ta Lietuvos karių Rūkloje buvusia teatralizuota „priesaika”, kai vienas išėjęs karys skaito priesaikos tekstą, o kiti kariai kartoja ( kiti net nekartoja, nes jų tikėjimas neleidžia ) priesaikos žodžius? Vienas karys už visus pabučiavo vėliavą? Visi turi pasirašyti, bet juk ne visi bučiavo vėliavą? Gilindamasis į prievartinį kai kurių tikybų saistymą nepriimti priesaikos, tai tie kurie neatliko pilno ceremonialo ( kurį partizanai žiauriausiomis sąlygomis, nakčia bažnyčioje, dalyvaujant dvasiniam autoritetui asmeniškai kiekvienas priimdavo priesaiką, tai va ir turėjome didvyrius partizanus)jie lieka nepriėmę priesaikos o tik raštu pasižadėję laikytis kariuomenės statuto. Ir su tokią priesaiką priėmusiu kariu aš į žvalgybą neisiu. Kalbėkime apie šios dienos priesaikos nesuvokimą, parodijas, kad reikia skubėti iš priesaikos vienam ar kitam politikui tai ir… Skaityti daugiau »

to Rūta

gal savokose susipaniojai? Visi mes buvo disidentais, kurie nepritarem okupantams. Okaip Landsbergis nepritare taigi aišku, argi nesimato? Visa sali istempe is okupantu jungo.

O gal Landsbergis tamstyte asmeniskai yra nuskriaudes, kad taip jo nekenti? Papasakok.

ha ha

„…kurį išlaikius patvirtiname žmogų esant išties Dievo kūriniu „pagal Jo paveikslą ir panašumą“.
tai kad ego yra sukūręs Dievą pagal savo paveikslą ir panašumą – piktą, baudžiantį, kerštingą, pavydų… tereikia paskaityt čia kai kurių „kriksčionių” komentarus
🙂

Ūlai

Taip, Landsbergis išliks istorine asmenybe – tik neigiama, purvina. Jis jau save taip įsipaišė. Tuoj bus Vasario 16 -osios minėjimas, galėsite eiti prie Signatarų namų, užversti galvą, išsižioti ir klausyti, klausyti, kaip iš jūsų „patriarcho” prakeiksmai skrenda tautiečiams.

to Ruta

Aš norejau,kad Landsbbergis begalvotu,tik apie save ir savo anuka,kad butu nekilnojes žemes,neimtu dykai ženes,rentos,valstybines pensijos apsaugos,masinos dykai ir kuro.tada sakyciau nesvarbu kuom jis buvo sovietmeti,bet dabar tikras patriotas,mano nuomone

Jei

Tie,kas vaikščiojo palei „Dėdulės” subinę yra dvasiniai šakalai.

Aleksas Leto P. komentaro papildymui

Taip. kun. Grigas ir gen. Žemaitis labai geri pavyzdžiai. Norėčiau pridėti dar vieną analogišką- Stepan Bandera. Sausio 1-ą d. kaip tik šio didžio ukrainiečio 106-jų gimimo metinių sukaktis. Suprantama, rusiškiems šunims paminėjus Stepano Banderos vardą prasideda besaikis viduriavimas. Rusų propaganda iš nacionalinio Ukrainos didvyrio įkyriai lipdo nacį ir t.t Tačiau ta proga reikia priminti, kad Stepano Banderos tikslas buvo Nepriklausoma Ukrainos valstybė ir jis tai aiškiai pasakė vokiečiams. Istorinis ir nepaneigiamas faktas, kad dėl tokios bekompromisinės S.Banderos patriotinės nuostatos, naciai šį Tautai atsidavusį kovotoją suėmė ir keletą metų kalino nacistiniame konclageryje. Ar girdite rusų propagandistai? S.Bandera buvo nacių konclagerio kalinys! Žuvo Ukrainos didžiavyris niekšiškai nužudytas sovietų agento. Beje, S.Bandera ir prieškario Lietuvos Respublikos vadžia glaudžiai bendradarbiavo, kas mums yra garbė.… Skaityti daugiau »

> Aleksas Leto P. komentaro papildymui

Na, žinai kai parodė per TV kaip tie banderos pasekėjai žygiuoja su fakelais ir kaukėmis ant veidų, nenorėčiau su tokiais reikalų turėti :)man asmeniškai labai primena Hitlerio pasekėjus.

Antanas to Rūtai

Prašote asmeniškai papaskoto kaip p. V. Landsbergis nuskriaudė asmeniškai? Tai va visos Lietuvos motinos žino paskelbtą akciją neiti tarnauti į sovietinę kariuomenę. Žinoma kas atsitiko su tais kareivėliais kuriuos buožėmis išdaužė iš pasišventusių medikų, kurie juos slėpė ligoninėje? Du jaunuolius gaudė kariuomenė. Tiems jaunuoliams buvo įtarta (dvynukai) augliai galvoje. Komisariatas juos norėjo paimti kaip eksperimentus, sakydami mes juos pagydysime. Visi civiliai medikai -stebėjimo stadijoje. Jaunuoliai susirado kelius kaip pabėgti į užsienį. Pinigų nėra. Sąjūdis įkarštyje. Atsivedu vieną jaunuolį ( aš pats žinomas disidentas norintis padėti jaunuoliams )pas poną V.Landsbergį į butą. Išdėstau padėtį ir visą to jaunuolio turtą – naują 7 modelio „ŽIGULĮ” norime padovanoti Sąjūdžiui, kuriam trūksta transposrto, bet kad ponas V. Landsbergis nors kokiu būdu ten per lietuvių… Skaityti daugiau »

Kritikas Pikčiurna

Kirminai priesaikos nepriima ir neduoda. Jie ramiai rausiasi žemėje ir mėšle, ieško kur šilčiau ir sočiau. Priesaika yra asmens dvasios pakylėjimas iki prisiekusiųjų ir apsisprendusiųjų lygio, savo esybės ir to kas stovi už tavęs atradimas bei įtvirtinimas. Prisiekdamas žmogus vertybiniai apsisprendžia ir tuo apibrėžia ir įprasmina savo ryšius su kitais, jis tampa blogį nuo gėrio skiriančia riba, už kurios saugu kitiems. Taip kirminas tampa asmenybe, kūrėju, visuomenės, Tautos dalimi, taip išsiskiriama iš minios. Be priesaikos minioje dominuoja Brauno judesys, chaosas, dvokianti pelkė. Tik priesaika, apsisprendimas suteikia miniai visuomenės pavidalą, paverčia ją galinga upe, išrėžiančią gilią vagą Pasaulio istorijos dykumoje, paverčia ją žaliuojančia oaze. Kodėl apsisprendimą pavertėme ritualu, kai priesaikos ar net žodžio sulaužymas nesulaukia visuotinio pasmerkimo? Tai jau tampa pasididžiavimo… Skaityti daugiau »

Juozapas- ---Antanui

Labai ačiū gerb. Antanai už įdomų pasakojimą.
Labai iliustratyvus pasakojimas.
Aplamai, noriu padėkoti, kad rašote.
Rašote protingai ir įdomiai.
Visada įdomu skaityti Jūsų mintis.
Maloniai lauksime dažniau apsilankant.
Pradedantiesiems galvoti, tokių kaip Tamstos mąstymo pamokos yra labai naudingos.
Jūsų indėlį žmonių švietimo darbe laikau vertingu ir deramu pavyzdžiu.
Sėkmės Tamstai.

Antanas

Gerb. Juozapai, kai mane mažą išversdavo naktį iš lovos ieškodami „banditų” ir kai tie patys stribai-banditai išsinešdavo paskutinį lašinių gabalėlį, išmokau atskirti blogį nuo gėrio. Dar savo gyvenimo pavyzdžiu mokė vyrsnieji tais disdentinio judėjimo metais sakydami, kad reikia bijoti ne ką išneš, bet kad ko neįneštų. Tai rašau ne dėl to kad jūs pagyrėte mane, bet dėl tų komentatorių kuriems kai kurie žmonės ( net ir nusikaltėliai Tautai yra kaip dievai ( mažoji raidė nes bendrinis pavadinimas )Tad tokiems komentatoriams noriu priiminti vieno šių dienų žmogaus mintis.”Reikia bijoti ne to ką žinai, bet to, ko mežinai.” Stenkis sužinoti ir tada jau nebus baisu, nes nuo priešų lengviau apsiginti kaip nuo išdavikų „draugų.”

Juozapas---Antanui

Ačiū už diskursą į vaikystės prisiminimus. Labai ryškūs tie prisiminimai ir man.
Smagu atrasti virtualiose interneto pievose bendros patirties žmogų.
Skaudžios tos patirtys buvo, bet stuburo išsiauginimui buvo naudingos.
Užgrūdino.
Dar kartą dėkui.
Sveikatos Tamstai.

Tikroji Patacko priesaika

Prisiekiu amžinai tarnauti Garliavos violetinių banditų gaujai ir jos besislapstančiai lyderei Venckienei.

to tikroji Patacko priesaika

o pats tikriausiai tarnauji USUI ir Stankunaitei??????

Labai gerbiu

Kuniga R. Griga..uz drasa praeity,uz drasa dabar.

30
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top