Ričardas Čekutis | „Respublika“
Kas vyksta mūsų valstybėje, kurioje nebelieka pamatinių vertybių ir kurioje netgi kalba valdančiajam elitui tampa atgrasi? Ar nebijo tautos valios nepaisantys veikėjai būti teisiami už savo nusikaltimus? Į kokias dvasines gelmes turi remtis tauta, kad išgyventų ir klestėtų, kad tauta ir ją atstovaujanti valdžia būtų vienas kumštis? Apie svarbiausias šių dienų aktualijas „Respublika“ kalbėjosi su Nepriklausomybės akto signataru, Seimo nariu Algirdu Patacku.
Kas atsitiko mūsų valstybėje, ypač politinio elito sąmonėje, kad netgi lietuvių kalba, kaip paaiškėjo, jau nėra jokia vertybė, nepaisant to, kad ji be jokių išlygų įteisinta Konstitucijoje?
Taip vyksta todėl, kad neturime valdžios, jei šį žodį kildinsime iš „valdyti“. Tūpčiojimas, gręžiojimasis atgal, savigarbos neturėjimas…Vardan trumpalaikių politinių tikslų išduodamos pamatinės vertybės.
Pavyzdžiui, kalba mūsų tautai reiškia kur kas daugiau negu kitoms tautoms. Kitoms tautoms kalba yra tik susižinojimo priemonė – šiandien jie kalba viena kalba, rytoj kalbės kita… Juk kažkada Prancūzija kalbėjo gališkai, po to ten pradėjo žemę gauti išėję į atsargą Romos legionieriai – frankai, kurie kalbėjo iškreipta lotynų kalba, vulga latina ir t.t. Todėl tokioms tautoms kalba turi tik vieną funkciją – susikalbėjimo. O mums kalba yra esminė mūsų tapatybės dalis, ją netgi sunku ir apibrėžti, todėl bet koks praradimas ar bet koks mūsų kalbos išprievartavimas mus pažeidžia labai skaudžiai.
Tautos valia Lietuvoje ignoruojama ne tik kalbos klausimu. Kodėl valdžia nenori ar bijo girdėti tautos nuomonę visais svarbiausiais valstybės klausimais?
Valdžia yra anemiška, serga mažakraujyste, jos pagrindinis tikslas yra išlikti. Jeigu nėra spaudimo iš apačios, viršuje niekas nejuda. Jeigu tas spaudimas yra, tuomet kažkiek reaguojama, bet reaguojama, aišku, gerokai silpniau, negu buvo spausta. O kai atsiranda dalykai, kurie juos užkabina gyvybiškai, tuomet metamos visos įmanomos priemonės, kurios tik pakliuvo po ranka… Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad yra pora ministrų, kurie stengiasi keisti sustabarėjusią ar apleistą savo kuruojamą sritį – Aplinkos apsaugos, Sveikatos (kitas reikalas, ar tinkama kryptimi, bet šiuo atveju vertintinas yra aktyvumas ir energingos pastangos). Na ir premjeras daro gal kiek siauroko spektro, bet savaip sąžiningo politiko įspūdį.
Dabar susidaro įspūdis, kad valdžia atrado puikų priedangos skydą savo veiksmams pateisinti – Konstitucinį Teismą, į kurį nukreipia visas tautos keliamas iniciatyvas. Kas Lietuvoje yra svarbiau: Konstitucija ar Konstitucinis Teismas?
Konstitucinis Teismas yra grynai europietiškas išradimas, anglosaksų šalys jo neturi. Pirmieji jį įsivedė čekų liberalai dar prieškario Čekoslovakijoje, valdant prezidentui Tomašui Masarykui. Tačiau greitai Europoje įsigalėjo totalitariniai-autoritariniai režimai. Tai buvo grynai kontinentinės teisės produktas. Mano tėvas, 1939 m. baigęs teisę Vytauto Didžiojo universitete, kaip tik nagrinėjo savo diplominiame darbe Čekoslovakijos KT atsiradimą ir raidą. Pas mus dabar teisėje vyrauja mišinys, kurio sudedamosios dalys yra kontinentinė ir amerikietiškoji teisė, kurioje yra visiškai kita tradicija, kitas požiūris. Tai mūsų KT ir veikia tokioje makalynėje, kurioje nėra jokių aiškių kriterijų, nekalbant jau apie kažkokią vientisą teisės tradiciją, kuri remtųsi aiškiomis ir svarbiomis nuostatomis.
Tačiau, mano supratimu, šis teismas kaip aukščiausioji teisėsaugos institucija yra reikalingas. Bet viskas priklauso nuo žmonių. Kol Nepriklausomybės pradžioje pirmosios vyriausybės laikais jam vadovavo Juozas Žilys, patyręs ir sąžiningas juristas, tai atranka į teisėjus taip pat buvo sąjūdiška, teisinga. Tuo metu KT veikė normaliai. Juk turi valstybėje būti institucija, kuri uždėtų galutinį tašką bet kuriame ginče, be to, lietuvis juk mėgsta ginčyti iki begalybės.
Dabar tiesiog suprastėjo teisėjų sudėtis, atėjo tie, kuriem svarbiausia buvo labai gerai apsirūpinti materialiai, tas postas juk yra ypač pelningas ir prestižinis, galįs būti tramplynu į dar aukštesnes pareigybes ES.
Vadinasi, esminė paskata siekiant KT teisėjo posto po neseniai buvusio skandalingo algų pasididinimo ir tapo materialinė gerovė, o ne teisės aktų atitikimo Konstitucijai reikalai?
Be abejo. Aš prisimenu, kaip J. Žilio laikais šis teismas laisvai tilpo dviejuose nedideliuose kambarėliuose. Ten to darbo tikrai nėra per daug. O koks nors keitimas, jeigu KT pakeistų Aukščiausiasis Teismas, nieko neduos, nes ten ateis lygiai tie patys žmonės, o pasikeis tik pavadinimas.
KT pirmiausia yra personalijų ir jų sąžiningumo problema. Kai Sąjūdžio laikais atkūrinėjome valstybės institucijas, tai labai daug tikėjomės iš tų naujų aukštųjų teisės mokyklų. Juk senoji teisininkų karta buvo labai prosovietiška, o mano tėvo karta, t. y. tie, kurie baigė teisę dar Antano Smetonos laikais, nė vienas negalėjo dirbti sovietinėje teisėtvarkoje. Tikėjomės, kad ateis nauja karta ir tuos sovietinius teisininkus pakeis, bet išėjo kitaip… Pavyzdžiui, mūsų Policijos akademija vieną po kito keitė pavadinimus, o rektorius iki šiol tas pats.
Ta pati liga persimetė į jaunus teisininkus, o jeigu vienas kitas nori kažką pakeisti, tai sistema su jais lengvai susidoroja. Pavyzdžiui, stebiu dabartinio KT pirmininko Dainiaus Žalimo karjerą. Vyrukas kažkada buvo pozityvus, mes jį vežėmės ir į Čečėniją, auklėjome, jis pasirinko tarptautinę teisę, dėjome daug vilčių, bet kai jis atsirado teisininkų klano viršūnėje, tai, atrodo, gana sklandžiai įsiliejo į sistemą. Ir taip yra su daugeliu. Nežinau, ką reikėtų čia daryti. Visus atleisti? O kas ateis į jų vietą?
Kalbant apie sistemą, tai turime šviežią pavyzdį, kaip ji naikina žmonių iniciatyvas. Pavyzdžiui, Vilkaviškio rajone dabar tampomi į policiją žmonės, kurie pasirašė už žemės išsaugojimo referendumą. Pats policijos komisaras tvirtina, kad iš 500 tampomų žmonių jiems nepavyko aptikti nė vieno, kuris būtų pasirašęs ne savo valia arba kas nors pasirašė už jį be jo žinios. Nepaisant to, žmonių terorizavimas vyksta toliau. Ar čia siekiama, kad jie daugiau niekur niekada nepasirašinėtų? Ar tai nėra pilietiškumo naikinimas?
Jeigu tai tiesa, tai jie čia imasi prevencijos. Konstitucijoje yra parašyta, kad tauta yra suverenas. Skamba gal kiek pompastiškai, bet iš tikrųjų tauta ir turi valdyti valstybę, o ne jos samdiniai – valdininkai. Paimkime Šveicariją, kuri tik teoriškai nepriklauso ES, nors visa jos valdysena glaudžiai susijusi su Briuseliu. Įstatymas dėl migracijos ribojimo ten neseniai buvo priimtas referendumu ir jis suteikė valdžiai daugybę nepatogumų. Valdžia dabar turi sukti uodegą, bet ji privalo vykdyti savo tautos valią, ir ji tą daro. Nevilkina, žmonių neniekina, o tiesiog vykdo tai, ką vykdyti privalo, nepaisant to, patinka žmonių valia kam nors ten ar nepatinka. Tai yra sena šveicarų tradicija ir ji veikia. O juk aišku, kad kiekvienas referendumas yra grėsmė valdžiai arba mažų mažiausiai sukelia jai nepatogumų. Tie, kurie pradeda trukdyti žmonių valios pasireiškimui, daro didžiausią nusikaltimą. Nes valdžia tokiu atveju atsiduria aukščiau už tautą.
Pas mus gaji dar viena prasta tendencija: visi tie, kurie rodo kokią nors iniciatyvą sugrąžinti valdžią tautai, skelbti referendumus, iškart yra apšaukiami rusų agentais. Kaip jūs vertinate tokią dabar madingą tendenciją?
Tai yra politiniai šachmatai. Tam tikras nuolatinių referendumų pavojus iš tikrųjų egzistuoja, kadangi mes – ne šveicarai. Jeigu bus labai žema ta referendumui surengti reikalingų parašų riba, valstybei gali iškilti pavojų, nes Lietuvoje labai nesunku paprasčiausiai nupirkti reikiamą kiekį balsų. Ta grėsmė egzistuoja, bet tai niekam nesuteikia pagrindo švaistytis tokiais „epitetais“.
Aš manau, kad 100 000 parašų referendumui yra per žema riba. Reikėtų bent 150–200 tūkstančių. Mes matėme pavyzdžius ir per šiuos rinkimus, kaip nesunkiai perkami balsai. Tai vyksta ne tik kalėjimuose, bet ir gatvėse, beveik nesislapstant.
Kalbant apie referendumus rengiantį judėjimą, žinoma, ten taip pat visko yra. Bet ar Sąjūdyje nebuvo KGB agentų arba avantiūristų, arba šiaip prisišliejusių pačiais įvairiausias tikslais? Tikrai ne visi ten buvo grynuoliai ir tik daug vėliau išaiškėjo, kas yra kas, nors, turbūt, dar ir dabar ne iki galo…
Kai Sąjūdis atėjo į valdžią, laimėdamas du trečdalius balsų, jau po kelių savaičių prasidėjo skaldymas ir intrigos, kurios baigėsi tuo, kad galų gale turėjome paleisti Seimą, nes Sąjūdis liko mažumoje. Tad tokia grėsmė egzistuoja, bet taip beatodairiškai sakyti, kad tokios iniciatyvos tarnauja Rusijai, yra mažų mažiausiai neatsakinga ir nesąžininga, jei nepasakius stipriau.
Dabar daug kalbama apie naujai kylančias grėsmes įvykių Ukrainoje kontekste. Štai į Lietuvą atvažiavęs JAV senatorius Džonas Makeinas (John McCain) Vakarų reakciją į šiuos įvykius pavadino juokinga. O ką Jūs manote? Ar adekvačiai reaguojama?
Manęs, skirtingai nuo senatoriaus, juokas neima. Dabartinis Europos įvaizdis yra toks: sėdi minkštame krėsle nutukęs ir išdribęs koks nors vokiečių pensininkas, kuriam rūpi tik Karibų pliažai ir Tailando mergaitės, jis daugiau nieko nenori žinoti, tik gyventi šioje būsenoje. Jis jaunystėje nenorėjo dirbti juodų darbų, todėl prisikvietė gastarbaiterių, kurių dabar jau ten gyvena trečia ar ketvirta karta. Todėl jis į viską reaguoja štai iš tokio išdribusio pensininko pozicijų – visiškas vangumas, absoliuti apatija, moralinis ištižimas…
Europos Sąjunga yra visiškai bedantė. Kur jos kariuomenė? Vakarai apskritai nebeturi galios. Būtent todėl taip suįžūlėjo Putinas su Duginu, nes jie suprato, kad yra viršesni grubia jėga ir kad liks nenubausti, ir kad vadinamajame „artimajame užsienyje“ jie gali daryti, ką nori. Tai yra chuliganas, kuris įlipo į troleibusą, o ten konduktorius, vairuotojas bei keleiviai yra už jį daug silpnesni, todėl jis daro ką nori…
Ko mums norėti iš išdribusių Europos politikų, jeigu ir mes tokių sočiai turime. Be to, turime tokių ne tik politikų, bet ir daugybę verslininkų ar šiaip eilinių piliečių, kurie galvoja, kad visa tai vyksta labai toli ir jų niekaip neliečia. Jie – „kalbančios dešros“, jiems dešra ir yra svarbiausia vertybė.
O ar jie nebijo, kad kada nors atgimusios tautos bus teisiami?
Jeigu Lietuvoje nebuvo netgi liustracijos, tai ko jiems bijoti? Teisti šias „kalbančias dešras“ apskritai nėra jokių šansų. Liustracija Lietuvoje neįvyko dėl labai aiškios priežasties: ją sužlugdė akcentuotos politinės valios neturėjimas. O kad neturėjome visų reikiamų archyvų, tėra tik antraeilė priežastis. Pavyzdžiui, vokiečiai perėmė visus STASI archyvus tvarkingai sudėliotus į lentynas.
Reikia pasakyti atvirai – labai daug lietuvių kolaboravo, maždaug 70 procentų. Kolaboravo įvairiai, nebūtinai piktybiškai. Bet tiems, kurie buvo kalti, būtų tekę liustruoti pačius save. O parlamente liustraciją sužlugdė „Tautos pažangos“ vyrukai, kurie elgėsi kaip avantiūristai ir perbėgėliai. Yra visos Seimo stenogramos, galima nesunkiai patikrinti. Kai Sąjūdis susilygino su komunistų bloku, tai tie vyrukai pradėjo kaip blusos šokinėti nuo vienų svarstyklių ant kitų. Tuo metu jau buvo sukurtas normalus Liustracijos įstatymas ir dar tada mes galėjome jį priimti, bet jie nežinau, iš kokių paskatų padarė iš šio įstatymo pajuokos objektą. Pirminiame įstatyme liustruojamoji kartelė buvo partijos sekretoriai, o jie nuleido ją iki eilinių partijos narių. Išėjo nesąmonė.
Dabar jau aišku, kad liustracija niekada neįvyks. Jau ne ta atmosfera, nebe tie laikai ir liustracija jau neduotų jokio efekto, tai būtų traktuojama kaip kerštas ar susidorojimas. O tada tai turėjo prasmę.
Tai seni laikai, bet dar turime vilties, kad sulauksime liustracijos už šių laikų nusikaltimus. Kodėl nieko nebijo tie, kurie draudžia tautos referendumus? Arba tie, kurie duoda įsakymus persekioti pasirašiusius žmones? Tie, kurie nori viską parduoti arba dykai išdalinti svetimiesiems: žemę, kalbą, litą, Nepriklausomybę?…
Ne, jie nebijo. Pažiūrėkime, ką mums sako vengrų pavyzdys. Dabar Viktoro Orbano sėkmė aiškinama vien pačiu Orbanu, jo charizma, nors dar neseniai tie patys aiškintojai aiškino, kad šiuose rinkimuose jis žlugs, nes nevykdo ES nurodymų… Nežlugo ir vėl laimėjo, nors tai padaryti buvo ypatingai sunku visuotinio spaudimo kontekste. O išsilaikė, nes jis sugebėjo pataikyti į dešimtuką: pasikliovė savo tauta ir vykdė jos valią – tiek ekonomikoje, tiek gindamas šeimos vertybes, tiek tiesiog protingai valdydamas. Bet atsakymas į šį fenomeną glūdi pačioje vengrų tautoje. Vengrai XIX a. buvo pakišti po austrais, bet išsireikalavo, kad imperija vadintųsi Austro-Vengrijos imperija, be to, vengrai pirmieji pradėjo Tautų pavasarį. Tik kieta tauta, turinti normalų, ją atitinkantį vadą.
Kai tauta ir valdžia yra vienas kumštis, tada jiems niekas negali nieko padaryti. Mes tokį tarpsnį turėjome tik 1918–1923 metais. Pavyzdžiui, esu gilinęsis į vadinamąją Varviškės karinę operaciją, kurioje dėl 30 kvadratinių kilometrų žuvo nemažai vyrų. Vietos gyventojai valdžiai pasiskundė, kad toje teritorijoje siautėja lenkai, susirinko Karo Taryba ir prezidento įsakymu buvo atlikta karinė operacija bei įvesta tvarka. Tada tauta ir valdžia Lietuvoje buvo vienas kumštis, bet tai truko labai trumpai…
O ko, Jūsų manymu, šiandien reikėtų, kad tauta ir valdžia būtų vienas kumštis?
Tautą reikia ugdyti. Pradėkime mąstyti nuo paprastų dalykų. Jeigu yra visuomenė, tai joje visada būna du sluoksniai: tauta ir liaudis. Liaudis gyvena plokštumoje, o tauta gyvena trimatėje erdvėje – gyvena ne tik šia diena, bet žino savo istoriją bei galvoja apie ateitį. Tai yra erdvinis matmuo. O liaudis gyvena plokštumoje – čia ir dabar. Labai svarbu, kad valstybėje tautos būtų pakankamai, nes paprastai liaudies yra daugiau. Pas mus yra per daug liaudies ir per mažai tautos.
O kaip padaryti daugiau tautos? Tai lemia savimonė. Jeigu žmonės turi savimonę ir tokių žmonių yra pakankami daug, tai jie išsirenka gerą valdžią. Jeigu šito nėra, tada valdžią renka liaudis. Štai tuomet ir prasideda merkantilinės koalicijos bei kitokia velniava.
Kad turėtume savimonę, mes turime į kažką remtis. Istoriškai yra susiformavusios dvi srovės. Yra LDK srovė, t. y. tie, kuriems Lietuvos istorija prasideda nuo LDK. Kita kryptis siekia kur kas giliau. Mūsų protėvių, baltų gyvenamasis arealas sudarė beveik taisyklingos formos ovalą, kurio ilgasis skersmuo beveik 2000 km, o trumpasis – 800 km. Tai yra giria, tai mūsų gyvenamoji erdvė, nors ir praradome didžiąją dalį šios teritorijos. Jeigu mes priimame tai, jeigu mes šiomis gelminėmis duotybėmis konstruojame savo savimonę, jeigu mes puoselėjame savo kalbą, papročius, kultūrą, istoriją, būtį, jeigu žinome, kad iš čia kilo mūsų didybė, kad buvo sukurta Mindaugo Lietuva, vėliau – LDK ir t.t., tai tokio žmogaus savimonė turi gilią šaknį, kuri siekia net ledynmečio laikus. Tokiam žmogui nieko nepadarysi, jo ir jo šaknies neišrausi. Tai yra svarbiausias dalykas, bet tam reikia ilgo, kruopštaus, varginančio darbo, sutelkiant visas jėgas į tokios savimonės ugdymą ne tik savyje, bet aplink save. Tai yra vidinė Lietuvą, vydija, nematoma, glūdinti. Be to, turime ir formą, t.y. valstybę, nors ir nelabai sėkmingą, bet vis dėlto savą ir svarbią. Ta glūdinti Lietuva yra syvai, kurie maitina šitą valstybę. Jeigu tų syvų nebūtų, tai mes būtume žuvę jau XIX amžiuje arba dar anksčiau. Tas ugdymas yra ne vienos kartos darbas, kuris turi vykti tautos namuose – laisvoje valstybėje.
Su sąlyga, kad tą valstybę gebėsime išsaugoti.
Kalbėjosi Ričardas Čekutis