Tiesos.lt siūlo skaitytojams Lietuvos Nepriklausomybės išvakarėse, 1990 metų vasario 3 dieną, Sąjūdžio konferencijoje Vilniuje vieno iš Kauno Sąjūdžio lyderių Algirdo Saudargo pasakytą kalbą. Joje pabrėžta demokratinio Lietuvos kelio kryptis ir išryškinti moraliniai demokratijos pagrindai, skiriantys demokratinę santvarką nuo partokratijos, šiandienos Lietuvai po Lietuvos prezidentės perrinkimo, regis, tampa ypatingai svarbūs.
Sąjūdis savo viešąją veiklą pradėjo nuo „perestroikos“. Dabar visi aiškiai matome, kad „perestroika“ – tai Imperijos griūtis. Ne mes ją griauname. Imperija griūva pati, nes jos jėga silpsta. Mes siekiame statyti. Patys, savo rankomis, savo demokratinę valstybę. O kiekviena statyba prasideda nuo pamatų. Kur demokratijos pamatas?
Kur atsidūrė Lietuva, panaikinus Konstitucijos 6-ąjį straipsnį? Ten, kur ji buvo, prieš jį įvedant – klestinčioje brežnevinėje partokratijoje. Tarybiniai įstatymai nėra tobuli. Bet ne jų trūkumai trukdė demokratijai, o visą paralyžiavusi partokratinė sistema. Todėl vien įstatymų pakeitimais nieko nesukursime. Demokratijai būtina erdvė. Todėl Lietuvoje demokratijos padaugėja tiek, kiek joje sumažėja partokratijos. Nomenklatūra tebeklesti, karštligiškai keisdama savo rūbą. Kompartijos sekretoriai ir partorgai tebekontroliuoja visur ir viską. Spauda, radijas, televizija tebėra monopolizuotos. Kompartija žengia į rinkimus: visa valdžia taryboms! O kam dabar valdžia priklauso? Kas trukdo dabartinėms taryboms? Partokratinis paralyžius. Suteikite erdvę demokratijai. Mitingų etapas iš tiesų pasibaigė. Gatvėse ir aikštėse Sąjūdis demokratiją jau įvedė. Leiskite jai pareiti į įstaigas ir gamyklas, ligonines ir mokyklas. Partokratinė sistema privalo pasišalinti iš ten, kur jos niekas nekvietė. Antraip Imperijos griūtis palies mus ne tik iš išores, bet ir iš vidaus. O griuvimas gali būti didelis, nes jos pamatai statyti ant smėlio.
Nuvalykime totalitarizmo griuvėsius ir rasime demokratijos pamatus Lietuvoje. Mums nereikia dairytis nei į Rytus, nei į Vakarus. Tie pamatai yra nuo seno ir išliko iki mūsų dienų. Tauta, patyrusi tiek kančių ir negandų, turinti gilų istorijos pajautimą, gebanti vieningai pakilti ir oriai parodyti pasauliui savo skausmą ar laisvės troškimą ir tuo pačiu metu beveik visiškai nejaučianti keršto, neprivalo mokytis demokratijos. Demokratija – tai būdas be prievartos išlaikyti valstybę vidinėje pusiausvyroje. Demokratija – tai vidinė valstybės taika. Taika į valstybę ateina tiktai per taikingus žmones. Taikingumas dvasios savybė, neatskiriama nuo doros. Šis pamatas mūsų tautoje buvo ilgai ir nuosekliai griaunamas, plaunamas alkoholiu ir ardomas melu. Daug kas sugriauta, bet pamatas liko. Ne iš kitur atvežta, bet iš tautos dvasios atgimė blaivystės Sąjūdis ir „Caritas“, susirūpinimas šeima ir negimusios gyvybės apsauga. Ir tai, kad visi staiga atsigręžė į Bažnyčią, nėra mados dalykas, bet neišvengiamybė. Sunkiausiu metu būtent Bažnyčia buvo vienintelė organizuota jėga, stovėjusi doros sargyboje. Taigi, mūsų demokratijos pamatas ne ant smėlio ręstas, bet ant doros tradicijos ir tvirto tikėjimo uolos.
Ant tvirtų pamatų patį demokratijos rūmą netruksime pastatyti. Čia galime ir į Europą pasidairyti, ne gėda ir iš kitų pasimokyti. Tik nesusigundykime pigiu pseudovienybės lozungu, nes nepriklausomybės siekis gali tapti paskutine besitraukiančio totalitarizmo prieglauda. Joks demokratijos mechanizmas neveiks, kol demokratija negalės kvėpuoti, kol partokratija nepasitrauks, suteikdama erdvę demokratijos sklaidai.
Kita vertus, paklausykime įspėjimo, kuris įrašytas šio šimtmečio pradžioje Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmojoje programoje: „Visų šios dienos nelaimių priežastis yra ta, kad žmonėse sąžinės maža. Mūsų biurokratai mus skriaudė ir kankino, nes jie sąžinės neturėjo. Jei neturės sąžinės tie, kurie su biurokratais kovoja, tai gavę viršų ims skriausti kitus. Iš to bus tiktai viena pasekmė, kad vietoj vieno skriaudiko stos kitas. Tą suprasdami, mes niekad nė su vienu priešu nekovosime nedorais būdais.
Pasaulis, pusę amžių mus užmiršęs, dabar atidžiai ir su nuostaba žvelgia į mūsų taikią parlamentinę kovą. Ateitis priklauso nuo mūsų pačių. Lietuva ir pasaulis laukia mūsų sprendimo.
Šaltinis: Algirdas Saudargas, Apie tautą ir jos valstybę, 2014, Vilnius, 152–153.