Algis Krupavičius. Debilizacija, arba kvailinimas

Abraomas Linkolnas kažkada yra retoriškai klausęs: „tai, ką aš noriu padaryti, yra tai, ko trokšta žmonės, ir man [kyla] klausimas, kaip tiksliai tai išsiaiškinti“. Demokratijose noras ar siekis išsiaiškinti tai, ko nori žmonės, itin išauga prieš rinkimus.

Nei daug, nei mažai, bet jau beveik 90 metų vienas patikimesnių būdų suprasti tą, kas rūpi žmonėms, yra visuomenės nuomonės apklausos. O ta riba laike yra 1936 metai. Tada fiasko patyrė viena garsiausių nuo 1916 m. savaitinio žurnalo The Literary Digest vykdyta JAV prezidento rinkimų apklausa.

Nors iki tol jų apklausos laimėtoją rinkimuose nuspėdavo. Nelemtais 1936-aisiais The Literary Digest apklausos imtį sudarė pagal žurnalo prenumeratorių, telefonų knygų ir automobilių registracijos sąrašus atrinkti respondentai. Nors trijose vietovėse jie buvo pasirinkti ir pagal registruotų rinkėjų sąrašus. Iš viso žurnalas išsiuntė 10 mln. anketų, iš kurių 2,4 mln. sugrįžo atgal. Atsakymų dažnis siekė 24 procentus. Į tą atsakiusiųjų imtį daugiau pateko didesnes pajamas gaunantys ir už respublikonus dažniau balsuojantys asmenys, tad apklausai pritrūko reprezentatyvaus rinkėjų pjūvio.

Nors The Literary Digest imtis nebuvo pagrindinė kliūtis nuspėti teisingą nugalėtoją. O pagrindinė klaidos priežastis buvo tai, jog dauguma tuometinio prezidento Ruzvelto rėmėjų negrąžino šiaudinių biuletenių redakcijai. Ją kaip esminę klaidą po kelių dešimtmečių (1976 metais) įvardijo Maurice Brysonas, sakydamas, jog „savanoriški atsakymai”, taigi neatsakymo šališkumas, o ne tiek imties sandara, sužlugdė tą apklausą.

The Literary Digest apklausos rezultatai rodė, kad respublikonų kandidatas, Kanzaso gubernatorius Alfredas Landonas, su 57 proc. balsų laimės prieš prezidentą Frankliną Delano Ruzveltą, kuris turėjo gauti 43 proc. balsų. Realiai Ruzveltas gavo 62 proc., o Landonas – 38 proc. balsų. Tad paklaida tarp realių ir apklausos skaičių siekė net 19 procentų.

nevykusi apklausa sugriovė žurnalo patikimumo reputaciją ir po dvejų metų jis nutraukė savo veiklą.

Ši nevykusi apklausa sugriovė žurnalo patikimumo reputaciją ir po dvejų metų jis nutraukė savo veiklą. O pats įvykis tapo riboženkliu apklausų istorijoje, nes tuo pat metu savo pirmąsias politines apklausas vykdė vos prieš metus Džordžo Gallupo įkurtas Amerikos viešosios nuomonės institutas.

1936 m. Gallupas, atlikdamas reprezentatyvią demografiniais kintamaisiais pagrįstą apklausą, sėkmingai nuspėjo, kad Franklinas Ruzveltas su maždaug 56 proc. balsų turi nugalėti Alfredą Landoną. Teisinga ir prieštaraujanti populiariam The Literary Digest rinkimų prognozė išpopuliarino Gallupo institutą ir padarė jį Amerikos apklausų lyderiu vos per kelerius metus.

Kodėl šią istoriją primenu čia ir dabar?

Tam yra aiški ir konkreti priežastis. Prezidento rinkimų kampanijos metu kelios žiniasklaidos priemonės – DELFI ir lrytas.lt – nusprendė atlikti specialią rinkimų apklausą, pavadintą Tautos balsas, kurios tikslas – sužinoti išankstinę gyventojų nuomonę, kuriuos kandidatus labiausiai palaiko rinkėjai.

Apklausos taisyklės paprastos: balsavimas vyksta SMS žinute, kurios kaina – 0,90 Eur., žinučių skaičius iš vieno numerio neribojamas ir balsuoti gali bet kokio amžiaus Lietuvos piliečiai. Tiesa, apklausos klausimas – „Balsuokite už Jūsų nuomone verčiausią kandidatą tapti Lietuvos Respublikos Prezidentu“ – nėra konkretus.

Rinkimų apklausose įprastai klausiama, už kurį kandidatą balsuotumėte [šiuo atveju- prezidento] rinkimuose, jeigu rinkimai vyktų kitą sekmadienį. Verčiausias ir konkretus kandidatas, kaip ir rinkimų biuletenyje, nėra vienas ir tas pats. Tad klausimas akivaizdžiai dviprasmiškas.

Jei šią lietuvišką prezidentinę „apklausą“ palygintume su The Literary Digest, tai anoji buvo visa galva geresnė nei mūsiškė, nors vis viena susimovė. Lietuviškojoje apskritai jokios imties nėra ir joje gali dalyvauti net ir tie, kas rinkimų teisių neturi. Joje galima „balsuoti“ kiek nori kartų pagal asmeniškai suplanuotą biudžetą tokiam balsavimui. Ir tą galima daryti netgi iš to paties telefono begalę kartų ir už tiek kandidatų, kiek norite.

Net lietuviškose šou laidose skambučių ir/ ar žinučių skaičius paprastai ribojimas, o čia jos gali lietis laisvai. Nebūtų nieko keista, jei kuri nors partija organizuotų „kolektyvinį“ remiamo kandidato balsavimą tokioje „apklausoje“. Nors realiame balsavime turime tik vieną balsą ir jis atiduodamas tik vieną kartą.

The Literary Digest potencialiems balsuotojams siųsdavo žurnalo prenumeratos kvitą, bet jį gavusieji sprendė, kaip su juo elgtis toliau, o lietuviškoje „apklausoje“ reikia patiems už savo balsą susimokėti, ir nei daug, nei mažai – po beveik vieną eurą.

vyresnio amžiaus piliečiai, kurie yra viena aktyviausių grupių tikruose rinkimuose, šioje „apklausoje“ nebus aktyvūs, nes dalis jų skaičiuoja kiekvieną eurą

Lengvai galima nuspėti, kad vyresnio amžiaus piliečiai, kurie yra viena aktyviausių grupių tikruose rinkimuose, šioje „apklausoje“ nebus aktyvūs, nes dalis jų skaičiuoja kiekvieną eurą. Galiausi, patikimose apklausose dalyviams gali būti skiriamas piniginis paskatinimas dalyvauti jose, bet respondentai neturi susimokėti ir nemoka už dalyvavimą jose. Ir dar. Realiu laiku ir dalimis, kai respondentai tik siunčia savo atsakymus, apklausų rezultatai nėra skelbiami, o jie pateikiami visi ir nuo visų respondentų, kai apklausa yra užbaigiama.

Kad neįsiveltume į apklausų technikos aptarimus, tik du dalykus būtina paminėti. Pirma, bet kokioje apklausoje respondentai turi būti atrenkami pagal aiškius reprezentatyvumo užtikrinimo kriterijus, o ne kad respondentai patys nuspręstų, dalyvauti ar nedalyvauti. Antra, klausimai jose yra formuluojami aiškiai ir konkrečiai. Galiausiai, kad apklausa būtų patikima, reikėtų vadovautis ICC/ESOMAR tarptautiniu rinkos, nuomonės, socialinių tyrimų ir duomenų analizės kodeksu.

Prieš kelerius metus Nobelio taikos premijos laureatė žurnalistė Maria Ressa teigė, kad žiniasklaidos platformos yra šališkos, nukreiptos prieš faktus ir sukuria “melo virusą”, kuris kelia grėsmę visoms demokratijoms. Ji omenyje pirmiausia turėjo socialinę žiniasklaidą, bet tai, deja, galioja ir likusiai žiniasklaidai. Tokios „šiaudinės“ prezidento rinkimų apklausos yra žiniasklaidos šališkumo ir manipuliacijų pavyzdys. O Maria Ressa žodžiais tariant, visa tai yra tuo, kas „manipuliuoja mūsų protais, kuria alternatyvią tikrovę“.

Ypatingai demokratija nukenčia, kai ta „alternatyvi tikrovė“ yra kuriama rinkimų metu. Rinkimai yra demokratijos teisėtumo pamatas. Demokratijų ABC, kad rinkimai turi būti laisvi ir sąžiningi. Bet šalia šių dviejų sąlygų pastaraisiais metais rinkimai yra vertinami per patikimumo [angl. credibility] prizmę.

Patikimumo kriterijai yra įtraukumas, skaidrumas, atskaitomybė, konkurencingumas. Piliečių pasitikėjimas, kad rinkimų procese nėra dezinformuojama, nėra manipuliuojama naujienomis, pinigų galia ar partiniais interesais, visi rinkėjai gali balsuoti, o jų balsai sąžiningai suskaičiuojami, yra labai svarbu rinkimų patikimumai.

Šis patikimumo kriterijus galioja ir rinkimų kampanijos priežiūroje. Jei ji Lietuvoje būtų operatyvi ir tinkama, tai minėtos šiaudinių apklausų iniciatyvos būtų stabdomos, kaip manipuliacijos rinkėjų nuomone instrumentas, nes jos griauna rinkimų patikimumą. Šiaip čia yra sąžiningų ir patikimų (credible) rinkimų pažeidimas, nes vien tai, kad tokioje apklausoje gali dalyvauti tik už ją susimokantys, yra nediskriminavimo principo ignoravimas.

O pastebėjimus apie visuomenės debilizaciją, arba kvailinimą, užbaigsiu tuo, kuo pradėjau – A. Linkolno žodžiais: „jūs galite kvailinti visus žmones tam tikrą laiką, o kai kuriuos – visą laiką, bet negalite kvailinti visų žmonių visą laiką“.

5 2 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top