Artėja antrasis referendumas dėl LR pilietybės, arba formaliai – dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo. Beje, jis vėl vyks gegužės 12 d., kaip jau tai buvo 2019 m., arba prieš penkerius metus. Buvusio referendumo rezultatas vienareikšmis. Konstitucijos pakeitimas nebuvo priimtas. Tam pritrūko maždaug 287 tūkst. balsų. Daugokai.
Ar šį kartą bandymas bristi į tą pačią upę bus sėkmingesnis? Dėl sėkmės kyla daug abejonių. Ir čia apie keletą iš tų abejonių.
Pirmiausia, už kokią nuostatą referendume bus balsuojama? LR Seimas pasiūlė pakeisti Konstitucijos 12 straipsnį ir jį išdėstyti taip: „12 straipsnis. Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus ir tvarką.“
Taip ir yra ši nuostata išdėstyta referendumo biuletenyje. Kai ji buvo formuluojama, apie ją nebuvo daug diskutuojama. Dabar ji irgi pasilikusi nuošalyje. O pagrindinis informacinis akcentas apie referendumą yra tai, kad jo išdavoje atsiras galimybės išlaikyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Kad tokios galimybės jau turėjo būti užtikrintos gerokai seniau, tai, matyt, neturėtų kelti didelių abejonių. Visada buvau už galimybę išlaikyti pilietybę ir/ar ją įgyti pagal civilizuotas taisykles. Tik ar dabar žinome, o kokios tos taisyklės bus? Atsakymas yra NE, o tai, kas siūloma referendume, yra katė maiše, nes jo teiginys yra manipuliacinis.
Paaiškinimas čia paprastas. Rinkėjai balsuos už pasiūlymą konstituciniame įstatyme sureguliuoti pilietybės pagrindus. Tačiau to įstatymo turinys yra neaiškus. Net tų taisyklių kryptis nėra žinoma. Po referendumo politikai be apribojimų galės sudėlioti pilietybės tvarkas taip, kaip jiems patiks. Antai, galima konstituciniame įstatyme sudaryti šalių sąrašą, kuriose LR pilietybę galima būtų lengviau išsaugoti/ įgyti, o kitose – ne taip lengvai, ar iš viso neįmanoma. Ore tokia „pozityvios diskriminacijos“ idėja sklando. Tą neapibrėžtumų sąrašą, matyt, būtų galima pratęsti.
Dar viena svarbi aplinkybė. Privalomuose, o toks yra šis, referendumuose už pažadus, kai nėra aiškaus jų sprendimo/ įstatymo, paprastai nėra balsuojama. Ir pavyzdžių toli ieškoti nereikia. 1992 m. referendume buvo priimta LR Konstitucija su daugiau nei 150 straipsnių. Kitaip tariant, piliečiai balsavo už pilnai parengtą pagrindinį šalies įstatymą, o ne pažadą, kad konstitucija bus ateityje parašyta.
Konstitucijoje buvo ir tas 12 straipsnis, kur sakoma, jog „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.“ Tačiau anuometinė situacija buvo skirtinga nuo dabartinės, kai referendumui yra tik žadamas konstitucinis įstatymas, nes tuomet LR Pilietybės įstatymo nustatytos tvarkos buvo aiškios ir veikė, o pats įstatymas galiojo nuo 1991 m. gruodžio 11 d. Tad anuomet kiekvienas rinkėjas galėjo paimti ir susipažinti su visomis pilietybės įstatyme išdėstytomis normomis. Šiandien būsimo konstitucinio įstatymo normos nėra patvirtintos. Dar daugiau. Dabar valdžia elgiasi kaip „12 kėdžių“ herojai: pinigai ryte, o kėdės per pietus, ir taip toliau. Kokios tos „kėdės“ bus, visai neaišku.
Jei valdžia elgtųsi atsakingai ir teisiškai korektiškai, tai po nesėkmingo 2019 m. referendumo dėl pilietybės turėjo būti parengtas konstitucinio pilietybės įstatymo projektas. Ir ne tik projektas, nes jį galima visaip kaitalioti. Bet tokio įstatymo projektas turėjo būti apsvarstytas ir priimtas LR Seime pagal visas konstitucinio įstatymo procedūras: balsavimą du kartus, su nemažesne nei trijų mėnesių pertrauka tarp balsavimų ir pritariant ne mažiau kaip 2/3 Seimo narių. Jame būtų aiškios pilietybės taisyklės, su sąlyga, kad jos įsigalioja tik įvykus referendumui ir pritarus jo nuostatai.
Tad per penkerius metus valdžia nepadarė savo darbų, nors tam laiko turėjo ir gerokai daugiau nei reikia. Jei tai būtų įvykę, tai jokio balsavimo už pažadus šiandien privalomame referendume nereikėtų ir vežimas prieš arklį nebūtų statomas ar katė maiše nebūtų parduodama. Bendrai, taip elgiantis, galėjo rastis geras precedentas, kai priimamas konstitucinis įstatymas/ konstitucijos pataisos pagal visas procedūras, bet jos įsigalioja tik pritarus referendume. Tiesioginės demokratijos ir galimybių patiems piliečiams spręsti būtų tik daugiau.
Nors dėl LR pilietybės tvarkos interpretacijų veikiausiai jokio referendumo net nereikėtų. Kodėl taip gali būti?
Tam reikia sugrįžti prie Konstitucinio Teismo išaiškinimų dėl Konstitucijos 12 straipsnio, kuriame sakoma, jog „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Viso ilgamečio ginčo esmė yra vienas žodis – „atskirus“. Konstitucinis Teismas tą “atskirus” interpretavo kaip “išskirtinius”, arba „ypatingai retus“. Taip atsitiko galimai dėl to, kad interpretatoriams trūko gero bendrinės lietuvių kalbos pojūčio, tad „atskiras“ tapo „išskirtiniu“. Bet didžiausiame lietuvių kalbos žodyne- LKZ – “atskiras” yra interpretuojamas kaip atskirtas, kitoks, specialus, atskirai esantis..., o ne “išskirtinis”.
Tad šiuo ir kitais panašiais atvejais, Konstitucinis Teismas turi turėti galimybę taisyti savo sprendimus, kai atsiranda naujų aplinkybių ar naujai keliamas vienas ar kitas teisinis klausimas. Paradoksalu, jog LR Konstitucija gali būti ir yra keičiama, o Konstitucinio Teismo interpretacijos – ne. Aiškios Konstitucinio Teismo sprendimų peržiūros arba revizijos galimybės turėtų atsirasti. To nėra pas mus, bet ne vienoje kitoje šalyje tokia norma yra svarbi ir sėkmingai veikia.
Visais atvejais LR piliečiai turėti teisę išlaikyti pilietybę, bet jos taisyklės turi būti kuriamos ne post factum, o privalo būti aiškios jau dabar.