Pilietybė

Česlovas Iškauskas. Pabėgėliai: kada atiduosime skolą?

voruta.lt

Lygiai prieš šešerius metus, kai Europą užplūdo milijonas pabėgėlių iš Artimųjų Rytų, daugiausiai iš karo siaubiamos Sirijos, parašiau straipsnį, kuris sukėlė nemažą daugelio internautų pasipiktinimą. Tiesa, po penkerių metų, kai Lietuva sutiko priimti daugiau kaip 1000 migrantų, mano pozicija šiek tiek pakito: rašiau, kad be reikalo mes ketiname įsileisti tiek svetimšalių… Bet istorijos ratas nenumaldomai sukasi, ir šiandien per sieną į Lietuvą su diktatoriaus A. Lukašenkos pagalba jau prasprūdo daugiau kaip 4000 kitataučių. Šį kartą prisiminti senąją publikaciją paskatino per televiziją išgirsta įdomi kunigų Ričardo Doveikos ir Juliaus Sasnausko diskusija (ČIA). Siūlau šį kiek pataisytą straipsnį šiandienos skaitytojo dėmesiui.

Ignas Vėgėlė. Diskutuokime argumentais, o ne viešųjų ryšių klišėmis

Esame teisinė valstybė ir turime tokia išlikti, gerbti kiekvieno asmens apsisprendimą, užtikrinti visos visuomenės interesus, nepažeidžiant individo teisių, kartu skatinti pažangą. Turime įtikinti, ypač rizikos grupėse esančius asmenis skiepytis nuo Covid-19, nes skiepo nauda tose grupėse akivaizdžiai persveria rizikas. Tačiau negali būti sukurta sistema, kuri sudarytų prievartines sąlygas skiepytis visiems, panaikintų vaistinių preparatų vartojimui įprastą naudos ir rizikos vertinimą, žemintų ir diskriminuotų asmenį dėl to, kad pastarasis nerimauja dėl vakcinos galimo itin reto pašalinio poveikio jo sveikatai.

Prancūzai protestuoja prieš naujuosius E. Macrono įvedamus žmogaus laisvių ir teisių suvaržymus

„Tu paklūsti, kad tai greičiau baigtųsi, bet būtent todėl, kad tu paklūsti, tai ir tęsiasi…“ –  pastarosiomis dienomis šią gyvenimo tiesą priminė interneto platybėse pasklidę protesto akcijų, prasidėjusių visoje Prancūzijoje liepos 14-ąją, švenčiant nacionalinę šventę – Bastilijos paėmimo dieną, vaizdai.

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Ir aš noriu antros pilietybės

Artėjant Referendumui dėl daugybinės pilietybės, visi dėliojam „už“ ir „prieš“. Aš visa širdimi „už“. Tik yra vienas esminis klausimas. Net ne klausimas, o sąlyga: ar visi galėsime pasirinkti antrąją (kelias) pilietybę? Jei ne, tai kam tuomet balsuoti.

Aš irgi noriu kitų (klestinčių) šalių suteikiamų teisių ir apsaugos jos piliečiams be jokių rimtesnių įsipareigojimų tai šaliai. Kas gi nenorėtų? Kodėl tad išvykę svetur ir įgiję kitos šalies pilietybę gali ir toliau rinkti pilietybes, o gyvenantys vien čia taip ir likti visą gyvenimą su viena vienintele? Neteisybė! Ir šią neteisybę būtina kuo greičiau panaikinti, leidžiant ir vietinei faunai pasirinkti kurią nors iš kitiems leistinų pilietybių.

Lygiateisiškumas juk yra esminė nūdienos demokratijos sąlyga. Tad kokią antrą (o gal ir trečią) pilietybę galės gauti Lietuvoje gyvenantys lietuviai, balsuojantys „už“ daugybinę pilietybę?

Ligija Tautkuvienė. Referendumas. Visuotinė psichozė, klaidinimas ir supriešinimas. Kodėl?

Vos ne kasdien agitacija veidaknygėje, įvairiausiuose portaluose – susitelkime, tauta pražus, dabar ir tik dabar tokia galimybė ir t.t. Agituoja, kviečia vos ne kas antras pažįstamas ir nepažįstamas… Pasiklausai, paklausi ir… – o juk dauguma net to 12 LR Konstitucijos straipsnio nėra išstudijavę, LR Konstitucijos rankose neturėję. Kažkokia psichozė – nuo paauglių iki eksprezidentų…

Kauno forumo pareiškimas: referendumui dėl LR Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo mes nepritariame – balsuokime prieš arba nedalyvaukime

2019 m. balandžio 30 d.

P A R E I Š K I M A S
dėl referendumo dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo

Privalomajame referendume dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo siūloma Konstitucijoje įteisinti dvigubą (daugybinę) pilietybę kaip masinį reiškinį.

Gintaras Aleknonis. Ar verta šaudyti Dievui į langą?

Žurnalas „Miškai“

„Mano mintys dabar yra kartu su visais katalikais ir visais prancūzais. Kaip ir visi tautiečiai sielojuosi matydamas, kaip dega dalis mūsų visų“, – užsiliepsnojus Paryžiaus Dievo Motinos katedrai Twiteryje rašė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Į „progresą“ neišvengiamai žygiuojančios Europos numylėtinis staiga pamiršo visas kalbas apie tautų susiliejimą, priekaištus nacionalistams ir religiniams fanatikams. Nenuostabu, kad net viešųjų ryšių produktai krizės akimirką prisimena tris pamatinius žodžius: Dievas, Tėvynė, Artimas. Šių žodžių neturėtume pamiršti ir mes, eidami balsuoti gegužę mūsų laukiančiuose rinkimuose ir referendumuose.