Kad greitai nieko neturėsime ir būsime laimingi jau kažkur teko girdėti.
Ta proga EBPO pareiškia, kad yra blogai kai didelė dalis gyventojų turi nuosavą būstą. Argumentai labai įdomūs. Atsieit dėl to mažėja būsto rinkos likvidumas.
Pardon my French, bet kiek suprantu remdamasis savo kukliu ekonominiu išsilavinimu derinamu su sveiku protu, tai būsto likvidumas priklauso nuo pirkėjų perkamosios galios ir būsto kainos ir kokybės santykio, o ne nuo būsto nuosavybės tipo?
Kitas argumentas – nuosavas būstas trukdo darbo jėgos mobilumui.
O, taip, EBPO mes tik darbo jėga, įrankiai, kurie korporacijų pageidavimu turėtų būti kuo mažiau prisirišę prie gyvenamosios vietos.
Pasiklausiusius kitų neomarksistinės ideologijos apologetų dar reikia išsilaisvinti nuo Tėvynės ir šeimos (p. s. EBPO šiame tekste aiškina, kad blogai remti jaunas šeimas įsigijant būstą, nes atsieit tai skatina infliaciją) ir tapti lengvai stumdomais zombiais, be artimų santykių ir šaknų.
LS deleguotas ministras Gentvilas entuziastingai antrina EBPO.
Taip, taip, blogai. Reikia, visų mūsų sąskaita, duoti visokių paskatų ir nuolaidų NT vystytojams, kad jie daugiau statytų būstų nuomai.
Nepasakė, bet logiška, kad kita ranka reikia pasunkinti gyvenimą visiems kurie turi būstą – NT turto ir pajamų už nuomą mokesčiais rūpinasi TS-LKD deleguota ministrė Skaistė.
Dar pamiršo paminėti apie būsto krizę Vakarų Europoje, pvz. Berlyne, kai nuomojamą būstą konsolidavus kelių NT kompanijų rankose, buvo išpūstos nuomos kainos iki nepakeliamo dydžio.
Na ir dar vienas “privalumas”: daug nuomojamo būsto būtų paruošta ekonominiams valkatoms iš egzotiškų šalių, kuriuos taip trokšta priimti neomarksistai.
Nepasiduokime.
Neleiskime.
Išrinkime tokius politikus, kurie gins jūsų turtą, kurie skatins žmogišką gyvenimo būdą – įsišaknijus sau brangioje vietoje, savo Tėvynėje, su mylimais žmonėmis netoliese.
Rinkime politikus, kurie supranta, kad nuosavas būstas yra papildoma saugumo garantija, kai nereikia drebėti dėl savo darbo vietos, nes netekus darbo, neturėsi pajamų mokėti nuomą ir atsidursi prie konteinerio.
Tekste užsimenama apie būstų renovaciją.
Ta proga noriu paklausti kiek pailgėja CO2 emisijų grąža lyginant jų kiekį ir sutaupymą, kurio reikia statant A++ energinės klasės namus ir tarkim A klasės namus? Būtų labai įdomu pamatyti tokias kreives. Ypač, kai šiluma gaminama deginant CO2 neutralų biokurą.
Čia tik vienas aspektas. O kur dar infliacijos skatinimas pumpuojant pinigų emisiją tokios energinės klasės būstų statybai ar renovacijai? O kur gyventojų skurdinimas, kai jie yra prievartaujami pirkti A++ energinės klasės būstus?
Gal būtų laikas persvarstyti reikalavimus būstų energinei klasei, nes atrodo esame tikri eurokomjaunuoliški pirmūnai šioje srityje ES.
***
Vytautas Sinica | Veidaknygė
Kolega Almantas Stankūnas parodė absoliučiai skandalingą EBPO organizacijos poziciją, žinia apie kurią daug kas nepatikės, daug kas mos ranka, sakys kas čia tokio ar panašiai. O reikėtų žiūrėti rimtai.
Nuosekli globalistinė pozicija diktuoja, kad žmogus turi būti kuo labiau išvietintas – nesieti savęs su konkrečia vieta, neturėti jai sentimentų, lengvai kraustytis paskui darbo ar verslo galimybes. Sėslus žmogus yra sunkiau pritaikomas išteklius. Globaliai rinkai reikia globalių piliečių.
Su tokiu požiūriu dera visuotinai nuomojamas būstas. Jeigu būstas – nuosavybė, prie jo rišamasi emociškai ir finansiškai, investuojama, planuojama, atsižvelgiant kaip į nekintamą dalyką, kad „gyvenu čia“. Kažkas gerai pastebėjo, kad tokio mentaliteto žmogus ir emigravęs vadovaujasi tuo pačiu mąstymu: perka ar stato, kad tik turėtų savo, kad ir Ispanijoje ar kur tai būtų.
Lietuviai yra ypatingai tokio mąstymo žmonės: emigracijoje dirba, kad nusipirktų būstą arba Lietuvoje, arba ten, kur emigravo. Nors Lietuvai jos emigracijos mastai yra tragedija, iš globalizmo taško tai dar toli gražu nėra išvietinto klajoklio etalonas.
Lietuvoje didžiausias gyventojų procentas turi būsto nuosavybę. EBPO mato tai kaip MINUSĄ. Būsto rinka nelikvidi, žmonės nelanksčiai seka paskui darbo vietas.
Gana dažnai gaunu klausimų apie „kairią ar dešinę ekonominę politiką“. Ekonominė politika turi ne taikyti ne kažkokį universalų ideologinį modelį, o pagal konkrečias valstybės ūkio ir visuomenės sąlygas siekti efektyviausios sąrangos, jog šalyje būtų kuo daugiau nuosavybės turėtojų, galinčių ją prižiūrėti ir išlaikyti, palikti savo vaikams, kuo daugiau ekonomiškai saugių, išlikimo klausimo nesprendžiančių žmonių, turinčių laiko, noro ir vietos galvoje bendriems valstybės rūpesčiams. Tai nei liberalizmas, nei socializmas. Kuo ši vidurinė klasė platesnė ir kuo aukštesnės jos „grindys“, tuo geriau. Kuo daugiau šalyje milijonierių, investuotojų, įdarbintų pinigų, tuo geriau. Bet visuotinė būsto nuosavybė, o ne visuotinė nuoma yra nacionalistinės (nes antiglobalistinės) ekonomikos sąlyga. Kaip ir nuosavybės bei privatumo principo apsauga apskritai.
Prieš 100 metų Maceika rašė, kaip svarbus patriotiniam ugdymui yra įvietinti žmogų, sukurti jo ryšį iš pradžių ne su visa valstybe, o su gimtąja aplinka, jos istorija. Prieš dešimtmetį apie globalistinio išvietinimo problemą dar kalbėjo Ozolas (gerieji žmonės, skaitykite jo raštus, tai lobis). Urbanizacija savaime išvietina žmones ir to jau neįmanoma pakeisti. Tačiau nuosavybės principą saugoti ir ginti galima ir reikia. Nes principas nesikeičia savaime, jį bandoma dirbtinai pakeisti per mokestinę politiką, lengvatines sąlygas (pirmiausiai apskritai leidimą) investiciniams fondams įsigyti ištisus daugiaubučius nuomai, vyriausybės svarstomus tiesiog nusikalstamus paveldėjimo mokesčius, tos pačios nuomos kosminį apmokestinimą (kas darytų nuomos sektorių vis mažiau fizinių asmenų ir vis daugiau investicinių fondų veikla), drastiškus turto mokesčius, nykstamai mažo ribinio naudingumo A++ energetinės klasės reikalavimus NT kainoms dirbtinai pakelti ir kitas priemones „NT rinkos likvidumui padidinti“. Atitinkamai kitokia politika galima šįdabar dirbtinai skatinamą procesą apgręžti.
Tik bėda, parlamente nėra partijų, kurios prieštarautų WEF ir EBPO tikslams ir žadėtų imtis tokios politikos.